– Kada ima formuotis santykis su mama?

– Mamos santykis su vaiku formuojasi dar nėštumo metu. Tik gimęs vaikelis pamato mamą ir visą pasaulį. Kad vaikelis jaustųsi saugus yra labai svarbios pirmos paros ir visi pirmi kūdikystės metai. Prieraišioji tėvystė rekomenduoja glaudų mamos ir vaiko santykį, atliepiant vaiko fiziologinius ir emocinius poreikius. Bėda ta, kad po gimdymo moteriai gali atrodyti rūpinimas kūdikiu neįmanoma misija. Ypatingai gimus pirmam vaikeliui moteris gali turėti nepakankamai žinių ir baimių apie vaiko auginimą. Labai dažnai mamos išsigąsta, kodėl aš nemyliu savo tik gimusio kūdikio. Kada aš tai pajausiu, o kas bus jei nepajausiu? Ir gal aš nenormali mama, jei iškarto nemyliu savo vaiko. Bet laikui bėgant, prisirišimas tik stiprės. O ir kūdikėliai natūraliai greičiau nurimsta mamos glėbyje, nes atpažįsta balsą, kūno kvapą. Vien mamos buvimas šalia veikia raminančiai, nes tai yra sava – girdėta, jausta jau ir prieš gimstant.

– Kaip padėti tam tinkamus pagrindus, kad vėliau netektų gailėtis?

– Pirmiausia nesusikurti nerealių lūkesčių ir fantazijų nei apie vaiką, nei apie motinystę. Priimti, kad labai sunku susiplanuoti ir savo gyvenimą, ir veiklą po vaikelio gimimo. Tikrai esu girdėjusi ne vieną besilaukiančios mamos nerealų pasakojimą apie gyvenimą gimus vaikeliui. Pvz.: „Dirbsiu toliau, vaikelį pažiūrės kaimynė, kuri už sienos gyvena ir turės panašaus amžiaus vaikelį“ arba: „Mes kūdikį migdysime, kitam kambaryje“, „Mūsų vaikas niekada neisterikuos parduotuvėje“. Svarbiausia mamai leisti sau būti su vaiku tiek, kiek norisi, atsižvelgiant į vaiko ir savo poreikius. Priimti, kad pirmieji metai svarbiausi vaiko vystymesi ir augime, taigi kuo daugiau būsite kartu, tuo abiems bus geriau. Nebūti mamai herojei, kuri neša visą kūdikio priežiūrą ir namų buitį ant savo pečių, prašyti ir priimti artimųjų pagalbą. Priimti tai, kad vienos mamos labiau mėgaujasi motinyste, o kitos tik prisiima pareigą. Jei mama pailsėjusi, ji skirs kokybiškesnio dėmesio vaikui. Daugiau šnekins vaikelį, daugiau šypsosis, glostys ir lavins, o tai labai svarbu vaiko ir mamos tarpusavio santykiui.

Psichologė Vitalija Mikutaitienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kuo šis santykis skiriasi nuo santykio su tėčiu?

– Mamos daugiau teikia meilę, šilumą, užuojautą, paramą, ramybę, o tėčiai natūraliai daugiau įneša į vaikų gyvenimus žaidimų, pramogų, nuotykių. Bet nebūtinai reikia vadovautis šiais stereotipais. Gali būti visaip, bet geriau kai yra pusiausvyra šeimoje. Šiais laikais ir tėčiai geba teikti meilę, rūpestį, saugumą. Tikrai tenka matyti žaidimų aikštelėse, kad vaikus guodžia tiek mamos, tiek tėčiai. Berniukai vaikystėje dažniau stipriau prisiriša prie mamų. Jie dažniau sako: „Mama, kai aš užaugsiu, vesiu tave“. Mažiau yra stebimas mergaičių prisirišimas prie tėčių, nebent tais atvejais, kai tėčiai retai būna namuose, nes dirba užsienyje arba skyrybų metu. Berniukai augdami daugiau reikalauja dėmesio, jų išdaigos būna pavojingesnės, jie būna energingesni. Tad natūraliai, kur daugiau energijos, aktyvumo, geriau susitvarko tėčiai, nei mamos. Mamos labiau linkusios nuogąstauti ir stengtis nuo visko apsaugoti vaikus. O tėčiai skatina rizikuoti, jie rečiau stabdys aukštyn lipantį vaiką, arba gaudys, arba leis natūraliai patirti pasekmes. Vyrai, nežinau kodėl, bet tikrai geriau įsijaučia į žaidimus, jie labiau linkę konkuruoti su vaikais. Ir mamos sako, kad kai stebi vyrą žaidžiantį su vaikais, nesupranta, kodėl tėtis negali nusileisti vaikui ir pralaimėti, ar negali atiduoti vaiko norimo žaislo.

– Apžvelkime, kaip tas santykis kinta, bėgant laikui: vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, susilaukus savo vaikų?

– Vaikystėje tėvai vaikams būna kaip dievai. Patys gražiausi, protingiausi, geriausi. Paauglystėje būna keisti pokyčiai, jei vaikas geriau sutarė su mama, labiau ima vertinti tėčio teikiamą laisvę. Nors paauglystėje labiau būdinga tai, kad abu tėvai tampa kvaili, nieko neišmanantys ir geriau bendrauti tik su draugais. Tad labai svarbu stengtis išlaikyti pakankamai gerus santykius su paauglėjančiais vaikais. Jei atimsite viską iš paauglio ir sieksite jį sukontroliuoti vien tik bausmėmis, gąsdinimais, paaugliai vis tiek ras spragų, kaip apeiti taisykles. Liksite kvailio vietoje ir neliks itin svarbaus santykiuose bendrumo jausmo. Paauglystė reikalinga tam, kad vaikai išsilaisvintų iš mūsų tėvų glėbio ir taptų savarankiškomis asmenybėmis. Jaunystėje vaikams nebeturi likti priklausomybės nuo tėvų. Reikia paleisti vaikus, leisti jiems spręsti ir klysti patiems. Galima tik patarti, bet sprendimus turi priimti jaunuoliai patys. Tik suteikdami laisvę, išlaikysime artimus santykius su vaiku, ir vaikai nebėgs tolyn nuo mūsų į kitą pasaulio kraštą.

– Kada yra didžiausias pavojus susigadinti tuos santykius su mama?

– Vis tik manau, kad pačios mamos yra atsakingesnės už savo santykius su vaikais, nei patys vaikai vaikystėje ir paauglystėje. Tikrai naivu tikėtis, kad vaikas savaime mylės, atleis klaidas ir rūpinsis senatvėje, jei visą gyvenimą mama atmestinai žiūrės į motinystės pareigas. Ne veltui sakoma, mamos meilė begalinė ir mamos širdis atleidžia įvairias vaikų išdaigas ir blogus darbus. Tik suaugusiame amžiuje galėčiau išskirti šiuos didžiausius pavojus, kurie sugriauna santykius su mama dėl vaiko kaltės:

  • Gyvenimas ne pagal šeimos suformuotas vertybes. Suaugusio vaiko priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų, kai mama suprasdama, kad tik atstūmimas ar mintyse palaidojimas vaiko, gali padėti jam pasiekti dugną ir kilti aukštyn.
  • Kraštutiniai religiniai ar kultūriniai įsitikinimai, trukdantys bendrauti, kai renkamasi kita bendruomenė, kitoks gyvenimas.
  • Padaryti nusikaltimai šeimai ar visuomenei. Tik kraštutiniais atvejais pakankamai geros mamos nusisuka nuo savo vaikų.

Suaugęs vaikas ir mama
Foto: Shutterstock


– Kokios yra dažniausios mamų klaidos, kurios tą santykį griauna?

– Tikiu, kad meilės galime duoti kitiems tiek, kiek patys gavome vaikystėje. Jei moteris buvo nemylima, nepatyrė šilumos, priėmimo ir pripažinimo iš savo šeimos, jai gali būti sunku priimti savo vaiką ir jo pasirinkimus. Mamų dažniausios klaidos vaikui suaugus:

  • Per didelė kontrolė ir kišimasis į savo vaiko šeimos gyvenimą. Kaip sakau, blogiausia, ką gali padaryti mama, tai priimti gyventi suaugusį vaiką ir jo partnerį į savo namus. Išimtys, tinka tik kraštutiniais atvejais ir trumpam, o ne metams. Gyvenant vienoje erdvėje, išlaviruoti nesikišant tampa labai sudėtinga. Nuolatinis kontroliavimas, kad ir per atstumą, skatina vaikus kraustytis kuo toliau. Netikėti atėjimai į svečius, tikrinimas, kaip tvarkosi, kelia pasipiktinimą, atstūmimo jausmą, o ne dėkingumą.
  • Nuteikinėjimas prieš pasirinktą partnerį. Mamoms kartais atrodo, kad jos yra išmintingesnės, daugiau gyvenimo mačiusios, daugiau turi patirties bendraujant su žmonėmis, tad gali išsakyti savo nuomonę ir apsaugoti savo vaiką nuo lemtingos klaidos gyvenime. Tačiau vaikams geriau patiems išgyventi klaidas, nei jausti pyktį, kad praleido gyvenimą šansą su pasirinktu žmogumi.
  • Mokymai, kaip auginti, auklėti vaikus. Viską kritikuoti. Močiučių pareiga lepinti anūkus ir pasitikėti savo vaikų auklėjimu. Jei jūs gerai išauklėjote savo vaikus, anūkai bus gerai išauklėti.
  • Vaikų apleistumas ir nepriežiūra. Jei mamos neaugina ir nesirūpina savo vaikais, neverta tikėtis pagalbos ir paramos, kai jos prireiks. Vaikai nieko neprivalo tėvams. Pasirinkdami gimdyti vaikus, mes prisiimame atsakomybę už juos.

– Kaip veikia vaiką per didelė mamos meilė ir rūpestis?

– Neigiamai. Jei motinos meilė per didelė, kaip ir per stipri saulės šviesa – ji nebešildo, o degina. Per daug rūpestingų mamai vaikai jaučiasi bejėgiai, nieko nesugebantys patys. Viskas, ką jie daro, yra blogai ir mama už juos padarys greičiau ir geriau. Tai kam iš viso ir ką bepradėti, jei pats nieko nesugebi? Per daug globojančių mamų vaikai dažnai serga depresija, ar tampa priklausomi nuo kitų asmenų. Kartais mamos atsibunda ir sako: „Savo vaiką taip mylėjau, viską dariau už jį. Atrodė, pagailėsiu, padarysiu už jį, o po to jau kitaip ir nebeišeina“. Arba tiems vaikams reikia surasti antras puses, arba jie taip ir lieka namie su ta specialybe, ar su tuo žmogumi, ką mama išrinko, ir su nusistatymu, kad pats nieko nemoka.

Mama kalba su dukra
Foto: Shutterstock

– Kokie santykiai su mama yra apibūdinami kaip toksiški?

– Kai pabendravus su mama lieka toksiški jausmai – jautiesi kaltas, piktas, liūdnas. Atrodo, kad vien bendravimas su mama sekina, atima norą džiaugtis gyvenimu. Paskambinai mamai pasidžiaugti savo sėkme, o ji tau išrėžia, kad nėra čia kuo džiaugtis, kitiems sekasi geriau ir jie gyvena daug geriau. Kai galvoji išsprendusi problemą, o mama pažeria dar krūvą problemų, už kurias esi atsakinga. Arba tampi blogas vien todėl, kad džiaugiesi, o tuo metu mamai labai blogai: skauda galvą, serga. Atrodo, ką bedarytum ir kaip besielgtum, niekada negausi palaikymo, o tik kritiką, priekaištus dėl nepakankamo dėmesio skyrimo vienišai ir apleistai mamai. Kiek bedarytų vaikas, vis negana arba ne taip. Dažniau svarbiau įvaizdis nei tikri jausmai. Nori didelių pompastiškų dovanų, kad pasididžiuotų aplinkiniams, nevertins nuoširdaus darbo. Pvz.: vaikų rankų darbo atvirukai, o ne rožės gali būti įžeidimas. Arba dejuos, kad neišeina ir namų, suorganizuosi kelionę, pasiūlysi pramogų, neturės kuo apsirengti ir iš vis tokiame amžiuje tik vežioti visur reiktų mamą mašina. Šalia tokios mamos vaikai visada jaučiasi nepakankamai geri, nepakankami mylintys ir vertinantys mamą. Juos lydi nuolatinis jausmas, kad esi blogas ir mama pyksta arba tuoj tuoj supyks, verks, ar net mirs. Nuolatinis neužtikrintumo jausmas persikelia ir į kitus santykius.

– Kuo skiriasi sūnų ir dukrų santykiai su mama? Ar jie vienodai svarbūs?

– Tiek sūnui, tiek dukrai svarbus santykis su mama. Abiems mama formuoja požiūrį į save, į kitus ir pasaulį. Jei mama tiki ir giria vaikus, jie auga pasitikėdami savimi. Tiek berniukus, tiek mergaites mokina emocijų valdymo, savęs priėmimo, disciplinos, tvarkos.

– Kokių ilgalaikių pasekmių gali turėti tvirto ryšio su mama neturėjimas?

– Tyrimai rodo, kad jei vaikas neturėjo glaudaus ir gero santykio su mama vaikystėje, labai tikėtina, kad kils problemų santykiuose suaugusiame amžiuje su savo partneriu. Galite likti ilgam santykiuose, kurie neteikia laimės, arba vis tiek jausitės nepakankamai gera/s, jei partneris ir geras. Gali atrodyti, kad nenusipelnote tokios laimės ir tokio gero gyvenimo. Tiesiog pokalbis su psichoterapeutu gali padėti būti laimingesniam savo asmeniniame ir poros gyvenime. Jei vis tik nutiko taip, kad mama ir joks kitas suaugęs žmogus nepasirūpino taip, kad vaikas jaustų meilę ir saugumą, tai tikrai atsilieps suaugusiame amžiuje žmogaus tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Motiniška meilė reikalinga vaiko fizinei, protinei ir psichologinei raida.

– Kokių privalumų turi sėkmingi santykiai su mama? Kaip jie veikia suaugusio sūnaus ar dukros santykį su savimi pačiu, su aplinkiniais?

– Sėkmingi santykiai su mama daugumoje atvejų garantuoja sėkmingus santykius su antra puse, tik jei mama ir pati turėjo sėkmingus santykius su savo partneriu. Tik bėda ta, kad kai žmogus, neturėjęs kitokio mamos pavyzdžio, gali pradžioje net neatpažinti, kad jo santykiai su mama toksiški. Labai dažnai suaugę žmonės neigia turintys problemų su tėvais. Tiesiog sako, kad buvo tokie laikai, mus taip visus auklėjo. Dar sako, kad mama sunkaus charakterio, bet sutariame gerai. Tik nuoširdus pokalbis leidžia pamatyti mamą kitoje šviesoje. Sėkmingi santykiai su mama yra tada, kai žinau, kad mama rūpi, bet jaučiuosi laisvas savo poelgiuose, kai žinau, kad mama palaikys, jei pavyks ar suklysiu. Žinojimas, kad mylinti mama šalia, leidžia suaugusiems sūnums ir dukroms savarankiškai gyventi laimingą gyvenimą.

Foto: Shutterstock

– Mama – draugė, tai gerai ar blogai? Kodėl?

– Mama – draugė daugiau blogai nei gerai. Vis tik yra tokių temų, kurių su mama geriau neaptarinėti. Pvz.: intymus gyvenimas, santykiai su vyru. Tam geriau bendraamžės draugės, o ne rūpestinga mama, kuriai užkrauta emocinė našta gali atsiliepti ir sveikatai, ir norui gelbėti dukrą. Ir atvirkščiai, kas būtų, jei mama dejuotų apie sekso ir švelnumo trūkumą ar prašytų pagalbos, sprendžiant problemas, kai dukra vis dar paauglė?

Labai blogai, jei mama nori būti dukros draugė, o dukra to visai nenori. Visi mamos apsirengimai pernelyg jaunatviškais rūbais gali tik atstumti paauglę dukrą. Labiau tikiu pasakymu, bendraujame lyg labai geros draugės. Kaip ir tiesa, bet lieka ir išimčių.

– Jei suaugęs vaikas nesutaria su mama, kaip tą sutvarkyti? Ir kodėl tai svarbu?

– Jei suaugęs vaikas nesutaria su mama, bet dar neturi savo šeimos ir savo vaikų, tas žmogus vis dar yra paauglystėje ir dar nepasiekė brandos. Tik suaugusiame amžiuje žmogus sugeba priimti mamą tokią, kokia ji yra su visais trūkumais ir privalumais. Vis tik jei santykiai su mama yra labai toksiški, patyrėte fizinį, psichologinį smurtą, gali būti naudinga sustabdyti bendravimą kuriam laikui arba nutraukti visam laikui, jei mama nesikeičia.

Priešingu atveju, naudingiau išmokti bendrauti su mama, tai bus geriausias pavyzdys jūsų vaikams, kaip bendrauti su jumis, kai jūs pasensite. Savo pavyzdžiu mokiname vaikus, kaip bendrauti su tėvais. Dažniausiai moterys ima spręsti su mama susijusias psichologines problemas, nėštumo metu arba gimus vaikeliui. Labai dažnai tik atsiradus vaikeliui, moterys ima geriau suprasti savo mamas.

Jei sąmoningai prisiimame motinystę, mama tampama visam likusiam gyvenimui. Net ir suaugę vaikai lieka vaikais savo mamoms. Mamos darbas apmokamas tik vaiko meile ir šypsena, nors kartais dirbama 24 val per parą ir visą likusį gyvenimą.