– Kodėl ši tema daugeliui kelia diskomfortą?
– Mums apskritai labai neįprasta kalbėti nei apie lytinius organus, nei apie lytinę sveikatą, nei apie seksualinį elgesį. Nuo vaikystės daugeliui įskiepyta tam tikra „gėda“ apie bet ką, kas susiję su lytiškumu. Ir kol neturime normalaus lytinio švietimo, tol ir toliau daug žmonių gebės tiktai krizenti arba teisti/gėdinti ką nors, kalbėdami apie seksualumą. Dabar situacija tokia, kad mes turime daug informacijos apie tai, kad visi gali pasiekti orgazmus ir seksas yra nuostabu, bet elementari informacija, kad seksas turi vykti abipusiu sutarimu, kad partneriai, net jeigu jie susituokę, vienas kitam „santuokinės pareigos“ nėra skolingi, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo lyties, yra unikalus, taigi ir seksualiniai poreikiai bei pomėgiai yra labai individualūs ir mums reikia su pagarba ir kantrybe pažinti vienas kitą bei priimti tik ta apimtimi, kuri mums priimtina.
– Nuo ko pradėti?
– Pradėti apie seksą kalbėti visada siūlau tik nuo teigiamų dalykų. Bendravimas apie seksą gali būti labai vienijanti ir puiki patirtis porai, tačiau tokius „įpročius“ ir reikia ugdyti – kurti seksualinę komunikaciją taip, kad ji labiau būtų maloni, nei nemaloni. Dažnai žmonės preziumuoja, kad partneris ar partnerė ir taip žino, kas yra gerai, tad neverta aušinti burnos – geriau iškart pereiti prie to, ką reikia keisti/gerinti. Tačiau mums visiems gera, kai mūsų sekso partneriai gėrisi mumis, kai mes žinome, kad jiems gera su mumis. Išgirsti iš kito žmogaus, kad ir pakartotinai, kas juos džiugina mumyse visada malonu. Priešingai, jei liejasi nesibaigianti kritika ir naujovių reikalavimas – taip net ir labai savimi pasitikinčiam žmogui gali iškilti klausimų, ar tikrai aš traukiu savo partnerį ar partnerę, ar tikrai jiems su manimi gerai?
– Kas dažniau ryžtasi pradėti šį pokalbį: moterys ar vyrai?
– Manau, dažniau ryžtasi pradėti pokalbį tas žmogus, kuriam apskritai lengviau apie tai kalbėti.
– Ar reikėtų „iškelti“ šią temą santykių pradžioje, galbūt informuoti partnerį, kas tau priimtina, kas ne ir pan.?
– Labai svarbu, kad pirmieji žingsniai komunikavime apie seksą būtų lengvi ir malonūs. Ir nebūtinai iš karto pildyti sąrašą priimtinų ir nepriimtinų seksualinių veiksmų – paprastai nuo to pradeda žmonės, kurie jau itin lengvai komunikuoja apie seksualinius dalykus ir jiems toks žingsnis atrodo natūraliai. Bet juk ir jie ne iš karto su sąrašais ateina. Manau, puiki pradžia yra pradėti nuo esminių, bet mažiau „genitalinių“ klausimų, pavyzdžiui, galima paklausti, ar žmogus jaustųsi komfortiškai išsakyti ko nori, ar ko nenori. Jei vienas iš partnerių yra drovus arba asertyvus (tvirtabūdiškas) kitose gyvenimo srityse, bet tarsi sustingstantis seksualinėse situacijose, tai būtų galima aptarti, kaip drąsesnis partneris galėtų padėti jam ar jai iškomunikuoti savo norus, abejones ar nenorą įsitraukti arba tęsti tam tikrus veiksmus. Galų gale, galima paklausti, ar jaudinasi kitas žmogus prieš seksą, gal yra kažkas, ką būtų galima padaryti, kad būtų linksmiau ir smagiau, ar kaip padėti vienas kitam mažiau drovėtis ir t.t. Kai mes pamažu suprantame, kad yra abipusė pagarba ir noras vienas kitą išgirsti, tai kur kas drąsiau dalintis vis didesne informacijos apimtimi, net jei požiūriai ar poreikiai kiek skiriasi.
– Kuo svarbūs tokie pokalbiai santykiams?
– Pasitenkinimas romantiniais santykiais paprastai susijęs su pasitenkinimu seksualiniu gyvenimu, o pastarojo kokybė paprastai labai priklauso nuo gebėjimo komunikuoti apie tai.
– Ar derėtų pasakoti savo intymias fantazijas? Kaip tą padaryti?
– Prieš pradedant dalintis fantazijomis, manau, reikia suprasti, kad kai kurias fantazijas mes turime, bet nebūtinai norime įgyvendinti. Tas, kurias norima įgyvendinti – mūsų partneriai neprivalo to dėl mūsų daryti. Gali, bet neprivalo. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir mūsų seksualumas yra unikalus. Labai normalu idealiai neatitikti vienas kito poreikių. Svarbu ramiai tai priimti – daugiau kančios paprastai sukelia ne pats neatitikimas, o įsivaizdavimas, kad tik idealiai vienas kitą atitinkantys žmonės turi būti kartu, kad mes turime teisę į kito žmogaus kūną ar kad kitas žmogus privalo patenkinti mūsų visus poreikius, jei jau yra santykiuose su mumis.
– Kaip paruošti save išgirsti partnerio norus, lūkesčius ir fantazijas? Juk visada yra tikimybė išgirsti ne tai, ką nori.
– Siūlyčiau neuždavinėti klausimų, jei nesame įsitikinę, jog galime priimti atsakymą. Jei užduodu klausimą, tačiau jau žinau, kokio atsakymo tikiuosi, tai gal geriau tada aiškiai ir duoti užuominą partneriui ar partnerei apie tai, kokio atsakymo aš tikiuosi? Taip gausime ko norime ir be reikalo neįsitrauksime į konfliktą...
Visgi, jei nuoširdžiai domimės, nes norime žinoti, tai turime nusiteikti priimti kito žmogaus pasidalinimą su pagarba bei susidraugauti su mintimi, kad vienas kitam sekso ar konkrečių fantazijų pildymo nesame skolingi, o mėgaujamės kartu – jeigu, kai ir kaip to norime. Dažnai jau vien dalinimasis fantazijomis – netgi be įgyvendinimo – labai suartina ir sužadina žmones.
– Kaip pasakyti, kad tau kažkas nepatinka, neįžeidžiant partnerio?
– Manau, reikia visų pirma gerai apgalvoti, kas konkrečiai nepatinka, ir dėl ko, ir tada kalbėti apie tuos konkrečius veiksmus, paaiškinti, kokie pojūčiai apima, kai taip daroma, galimai kodėl nepatinka ir pamėginti pagalvoti, kaip tai daryti kitaip. Labai svarbu kalbėti apie atskirą elgesį/ypatybes, o ne apie asmenį kaip meilužį. Niekas iš mūsų nenorėtų gauti neigiamo grįžtamojo ryšio, ypač seksualinėj srity. Bet jei gauname kartu su draugišku pasiūlymu ir kvietimu aptarti, koks galėtų būti kitas būdas tai daryti, ar kokio kompromiso būtų galima ieškoti – tai jau kur kas maloniau nuteikia nei grubus „man nepatinka tai, ir dar nedaryk taip, o šito iš viso negaliu pakęsti“.
Jei daugybę metų apsimetinėjote, kad kažkas patinka, o iš tiesų tai nepatinka, tai tada ypač gerai pasiruoškite tokiam aptarimui. Galbūt jūs tą pokalbį laikysite herojišku poelgiu iš serijos „aš tiek ilgai aukojausi, tad dabar padėkok man už atvirumą“, tačiau kitas žmogus gali manyti (ir ne veltui), jog visą laiką buvo apgaudinėjamas ir dabar jam gali būti sunku pradėti pasitikėti savimi ir tikėti jumis – ar tikrai jums gera, ar ir vėl apsimetinėjate „santykių vardan“.
– Ką daryti, jei partneris apie tai kalbėtis nenori? Klausinėti ar kuriam laikui palikti šią temą ramybėje?
– Manau, jokiais būdai nereikia taikyti spaudimo. Ir, ko gero, reikia labai gerai pačiam susiprasti, kodėl aš noriu apie tai kalbėti – ką man reiškia šitos temos, ką man reiškia tai, kad mes nesikalbame. Jei išsakysime kitam žmogui, kad nenorime jam kelti diskomforto, bet šita tyla mums simbolizuoja, kad mes nors ir esame kartu, bet tarpusavyje tvyro tarsi labai didelis atstumas, ir galbūt yra būdas, kaip būtų galima vis dėl to padėti jam ar jai jaustis jaukiau kalbant apie tai – gal visgi tas žmogus kitaip sureaguos. Dažnai žmonės vengia šitų temų, kai jaučia didelį gėdos ar kaltės jausmą ir kai patiria didelį spaudimą iš partnerės ar partnerio, kurie paprastai laisvesni seksualine prasme ir tarsi primeta „viršesnę“ poziciją.
– Kiek tokioms temoms svarbi aplinka, laikas? Matyt, nekalbėsi apie tai vairuojant ar už pietų stalo?
– Kiekviena pora nusistato savo įpročius ir tradicijas – kas tinka vieniems, nebūtinai tiks kitiems. Nors aplinka ir laikas gali būti labai svarbu – pavyzdžiui, jei vaikas serga ar artėja pokalbis su viršininku, tikėtina, kad ne seksas galvoje bus (nebent seksas ir pokalbiai tam žmogui veikia kaip streso išveika), visgi, manau, svarbiausia yra kaip komunikuojama apie seksą. Jei pokalbiai apie seksą pozityvūs, pagarbūs ir žaismingi, turbūt jiems ypatingai derinti aplinkos ir laiko neprireiks.
