Pirmą smurto atvejį atleido
Asta su pirmuoju savo vyru susipažino, kaip pati sako, standartiškai – kaimo šokiuose. „Man buvo 17 metų, jis – 7 metais vyresnis. Buvau mergina – pilna kompleksų. Jis mane pastebėjo, pašnekino, šokome, ėjome pasivaikščioti. Įsivaizduojate, kokia man laimė buvo. Pradžia buvo labai graži. Atrodė, kad meilė truks iki grabo lentos. Deja... Po kokių pusantrų metų prasidėjo pavydo priepuoliai. Negalėjau su niekuo kalbėtis, bendrauti. Tai buvo pirmas stiprus signalas, kad reikia bėgti iš tokių santykių, bet atrodė, kad dar išsiaiškinsime, kad visiems taip būna“, – pasakojo moteris.
Tačiau po kiek laiko draugo užgaulūs žodžiai virto smūgiais. „Kaimo mokykloje vyko šventė. Alkoholis liejosi laisvai. Jis pagėrė, mačiau, kad jau nesiorientuoja aplinkoje. Pasakiau, kad einu namo, nes man čia nebėra ką veikti, susitiksime ryte. Tada pirmą kartą taip gavau į kailį, kad buvau mėlyna. Man buvo šokas. Kitą rytą jis atėjo. Klaupėsi ant kelių, atsiprašinėjo su ašaromis, prisiekinėjo, kad tai nepasikartos. Patikėjau. Gi būna, kad žmonės suklysta, padaro klaidų. Ilgai kalbėjome, atrodė, kad viską išsprendėme“, – pasakojo Asta.
Nematyti realybės jai trukdė ir aplinkoje vyravęs požiūris, kad jei jau sugulei su kažkuo, arba eik prie altoriaus, arba būsi palaida bala kitų akyse. „Mano mama buvo labai prieš. Tėtis sakė, kad jei man gerai, jis džiaugsis. Bet gerai man nebuvo, todėl po kokių dviejų su puse metų bendravimo pradėjau galvoti, kad gal jau gana. Jis grasino, kad jei jį paliksiu, visiems paskelbs, kad esu paskutinė paleistuvė, bet man tai jau nerūpėjo, galvojau, bus kaip bus. Bet tada pastojau. Slėpiau nėštumą nuo tėvų labai ilgai, iki kokio 6 mėnesio. Tėčiui nenorėjau sakyti, nes nenorėjau liūdinti, mamai – nes bijojau jos pykčio. Bet jai pasakė jis. Vieną dieną mudu susipykome, jis paskambino mano mamai ir pasakė“, – pasakojo moteris. Jaunuolių laukė pokalbis su tėvais, ašaros, moralas. Buvo svarstoma, ką daryti su vaiko tėvu. „Aš tylėjau. Galvojau, kaip bus taip. Mama šaukė, kad jokių vestuvių, o tėtis trenkė kumščiu per stalą ir pasakė, kad pirma dukra turi viską padaryti kaip „pas žmones“. Iš šono atrodė, kad mes vienas kitą labai mylime, bet viskas, ko aš norėjau, pasitraukti iš santykių“, – pasakojo moteris.
Gimęs vaikas situacijos nepakeitė
Asta tikėjosi, kad vestuvės ir vaiko gimimas vyrą pakeis, deja, stebuklas neįvyko. „Niekas nepasikeitė. Būdavo, kad negrįžta ir dienomis, ir savaitėmis namo. Gyvenome pas mano tėvus, teisinosi, kad jam taip negerai. Įsigijome savo būstą. Gimė antras vaikas. Man buvo 20 metų. Kurį laiką buvo lyg ir gerai, paskui – vėl alkoholis, konfliktai, smurtas. Vis dar tikėjau, kad kažkaip apsitrinsime ir gyvensime. Įsigijome namą, įsidarbinau parduotuvėje. Turėjome nedidelį ūkį. Ryte keldavausi 5 valandą, eidavau tvarkytis į tvartą, nes vyras arba dar negrįžęs arba dar miega, paskui skubėdavau į darbą. Vaikai dažnai būdavo pas močiutę. Kartą neapsikenčiau, susirinkau daiktus ir išėjau pas tėvus. Gyvenau taip kokį mėnesį, paskui pasidaviau vyro maldavimams. Sakė, grįžk, gyvensime gražiai, supratau klaidas. Vaikams jis buvo geras, kai negerdavo. Žaisdavo, užsiimdavo su jais. Grįžau. Kurį laiką buvo viskas gerai, o paskui vėl ritosi į pakalnę“, – pasakojo Asta.
Tada šeimą ištiko didžiulė netektis. Žuvo jų dukra. „Buvo labai sunku. Pamenu, grįžome iš kapų, norėjosi įlįsti į kokį kampą ir iškentėti tą skausmą vienai. O vyrui kažkas užėjo. Jis lyg gyvulys pradėjo lipti ant manęs, jam reikėjo čia ir dabar, o aš apie jokį intymumą net pagalvoti negalėjau. Tą dieną, kai palaidojome dukrą, buvo pradėtas dar vienas mūsų sūnus“, – sunkiais prisiminimais dalijosi Asta.
Po to įvykio porą metų šeima gyveno ramiai. „Jis rūpinosi manimi, nes matė, kad man blogai po tų laidotuvių. Vaikščiojau ir pas psichologą, siūliau ir jam kartu važiuoti. Vieną kartą sutiko, atėjo iki durų ir dingo. Kai gimė vaikas, dar gerą pusmetį viskas buvo gerai, o paskui taip nusirito žemyn, kad net baisu prisiminti. Nenorėdavau net namo grįžti iš darbo. Pradėjau intensyviai galvoti, ką daryti, kaip iš tos situacijos išeiti. Pakalbėjome, jis pasakė, kad gali eiti gyventi į kitą kambarį. Taip ir padarėme. Bet tas nepadėjo. Vis tiek ateidavo pas mane, buvo visko, bet vis atleisdavau. Paskui vieną dieną kažkas tiesiog nutrūko. Žiūrėjau į jį ir mačiau visiškai svetimą, nepažįstamą žmogų. Man jis neberūpėjo, nenorėjau nieko bendro su juo turėti. Pasakiau, kad galime gyventi po vienu stogu, tegu jis geria, jei negali be to, pinigų tam neduosiu, tegu užsidirba, maisto bus, rūbai bus sutvarkyti, namai – irgi. Yra kambarys, ateis, išsimiegos, bet viena sąlyga – nekišk nagų prie manęs. Tas buvo sudėtingiausia. Vieną dieną po darbo aš tiesiog nebegrįžau namo, išvažiavau į butą, kurį man paliko tėvai. Vaikai buvo pas močiutę, kitą dieną juos pasiėmiau, susirinkau savo drabužius ir išėjau. Be jokių kalbų, be nieko. Kokį mėnesį niekas nežinojo, kur esu. Man reikėjo susidėlioti, ko noriu, ko man reikia ir kaip toliau gyventi. Ta ramybė man taip patiko, kad jau tada ir nusprendžiau skirtis. Susitikti su juo bijojau, nebenorėjau jokio smurto. Pranešiau viską telefonu. Vaikams niekada nesakiau, kad tėtis blogas. Jie matydavosi su juo. Vyriausias sūnus niekada neklausė, kodėl taip įvyko. Jis ir taip viską matė, gal net ir per daug visko matė. Mažasis verkdavo, kad nori tėčio, bet galiausiai viskas susitvarkė“, – pasakojo Asta.
Po skyrybų jos gyvenime atsirado kitas vyras, kaip pati sako, visiška priešingybė. Šiandien juodu augina dar vieną vaikelį. „Kai pradėjau bendrauti su kitu, galiausiai pavyko išsiskirti bendru sutarimu, gražiuoju. Turtą pasidalijome per pusę, vaikams pasižadėjo mokėti alimentus. Galima sakyti, kad antrą gyvenimą pasistačiau nuo nulio. Dabar, kai pagalvoju, atrodo, kad tada gyvenau ne savo gyvenimą. Tarsi kažkas kitas už mane gyveno. Dabar pildau savo svajones, renkuosi tai, ko aš noriu. Gailiuosi, kad 15 metų iššvaisčiau. Reikėjo išeiti anksčiau, bet dabar reikia džiaugtis tuo, ką turiu šiandien“, – sakė moteris.
