Kiek atsimena, tiek gerdavo
Tėtis Rusnei visada buvo ir yra svarbus žmogus. Ji jį mylėjo, gal todėl iš visų jėgų stengėsi padėti. „Aš nuolat galvodavau apie tėčio priklausomybę, ką galiu padaryti. Man nerūpėjo tai, kas rūpi daugeliui paprastų vaikų. Jaučiausi nesaugi, žinojau, kad taip, kaip yra, yra blogai. Susikūriau savo rūpestį ir jaučiausi už tai atsakinga. Galvojau, kad turiu gelbėti tėtį“, – pasakojo moteris. Su mama santykiai irgi nebuvo geri. „Ji pati nežinojo, kaip tvarkytis su tėčio bėda, buvo pakankamai šalta ir empatiška“, – pasakojo pašnekovė.
Kadangi aplinkui ji matė ne vieną šeimą su tokiomis pačiomis problemomis, nesijautė kažkuo išskirtinė, nuskriausta ar turinti guostis ir prašyti kažkieno pagalbos. „Šalia gyveno kaimynai, kur abu tėvai gėrė ir atrodė, kad ten dar blogiau. Neturėjau net minčių, kad man reikia išsikalbėti su kažkuo, kad man reikia pagalbos. Žinojau, kad pagalbos reikia tėčiui. Turėjau draugų, bėgdavau pas juos. Laikas su jais padėdavo užsimiršti, pasijusti geriau. Vėliau turėjau vieną artimą draugę, su kuria kalbėjomės apie tai, kas vyksta namuose. Jos situacija buvo tokia pati. Viena kitą palaikėme. Man reikėjo ryšio, kurio neturėjau su tėvais. Ieškojau jo nuolat ir bet kur“, – pasakojo moteris.
Smurto nebūdavo
Anot jos, kalbėtis su tėčiu dėl gydymosi buvo bandyta ir ne kartą. „Buvo net tokių situacijų, kai mane, ketverių metų vaiką, išleisdavo saugoti tėčio, kad jis neprisigertų. Dabar, kai apie tai galvoju, suvokiu, kokia tai buvo beprotybė. Net suaugęs nesustabdytų alkoholiko, o čia keturių metų vaikui davė tokią užduotį. Paskui į tėčio gelbėjimą įsitraukdavo ir visa šeima, jis buvo vežamas į ligonines per prievartą, bet niekada alkoholio nepripažino kaip problemos. Norint išvežti jį gydytis, reikėdavo jam iškviesti policiją, jis pradėdavo kalbėti, kad mes norime juo atsikratyti ir pan. Aš jį be proto mylėjau ir man buvo be galo sunku to klausytis. Jaučiau didžiulę kaltę, spaudimą. Buvo labai sunku ištverti tas akimirkas“, – šiandien prisimena Rusnė.
Kai tėtis negerdavo, santykiai su juo būdavo šilti. „Kai nustodavo gerti, jis rodydavo meilę, rūpindavosi. Bet tie gėrimai buvo tokie užeinantys, niekada nesijausdavai saugus, nes nežinojai, kada jis vėl pradings. Dėl to kartais galvodavau, kad yra geriau tiems, kurie su savo tėvais neturi jokio ryšio. Nes buvo draugių, kurių tėvai irgi gėrė, bet prie viso to ir elgdavosi agresyviai, mušdavo, nesirūpindavo. Man atrodė, kad tokia situacija kažkiek geresnė, nes tu nemyli. O aš turėjau kažkaip apsisaugoti nuo meilės“, – pasakojo moteris.
Fizinio smurto jos šeimoje nebuvo, bet alkoholis darydavo savo. „Ligai progresuojant, būdavo visko. Kumščiais nesišvaistydavo, bet būdavo suirzęs. Kai blaivas – depresyvus. Darbai buvo daromi ir nepadaromi, pinigai taupomi ne tam, kad pasirūpintų vaikais, bet išgėrimui. Visada žinojau, kad pirmiau jis pinigus skirs alkoholiui, o ne mano poreikiams“, – pasakojo Rusnė.
Deja, jos tėčiui iki šiandien nepavyko išbristi iš priklausomybės liūno. Jis nepasirinko gydymo, nors turėjo tam ne vieną galimybę. „Bet galiausiai aš pradėjau keisti požiūrį į tėtį, paleisti jį, supratau, kad tai ne mano atsakomybė, kad aš negaliu jo pakeisti, kad galiu gyventi savo gyvenimą... Visa tai sužinojau būdama jau 30 su trupučiu metų. Bet tai nereiškia, kad man jis tapo nebesvarbus. Visada norėjau ir norėsiu, kad jis negertų“, – sakė moteris.
Padėjo grupės
Šiandien ji džiaugiasi, kad, užaugusi tokioje aplinkoje, ji pati neįkliuvo į alkoholio pinkles. „Alkoholis visada buvo šalia. Aš labai pasitikėjau draugais, nors tie žmonės ne visada buvo geriausi pavyzdžiai. Man taip reikėjo artimo ryšio, kad nebesirinkdavau. Buvau sau prisiekusi, kad mano gyvenime nebus artimo žmogaus, kuris vartotų alkoholį. Bet jis buvo. Aš tiesiog prie jo prilipau, bet pavyko išeiti. Tiesa, tik su pagalba, nors man atrodė, kad jos ir nereikia“, – pasakojo Rusnė.
Kai ji sukūrė santykius su vartojančiu žmogumi, draugė ją nusivedė į vieną susitikimą apie priklausomybes. Rusnė pradėjo lankyti konsultacijas, grupes ir tai padėjo jai pakeisti požiūrį tiek į save, tiek į kitus. „Per visą gyvenimą mano savivertė buvo sugriauta. Aš ateidavau su išankstiniu žinojimu, kad esu prastesnė, nes esu alkoholiko dukra. Kita vertus, gal tai padėjo man dėti daugiau pastangų ir aktyviau siekti savo svajonių. Prie savivertės nebuvimo prisidėjo ir mama, iš jos sulaukdavau labai daug kritikos. Ta vaikystės patirtis padarė didžiulę įtaką: nepasitikėjau savimi, nuolat bijojau suklysti. Reikėjo laiko ir žmonių, kurie padėtų tuos jausmus pripažinti ir priimti“, – sakė moteris.
Ji ir kitiems, esantiems panašioje situacijoje, pataria kreiptis pagalbos, net jei atrodo, kad jos nereikia. „Aš visada svajojau gyventi dideliame mieste, pasiekti tam tikrų dalykų, dirbti tam tikrą darbą, bet kai jį gavau, kai turėjau galimybę keliauti, išlaikyti save, supratau, kad vis tiek esu nelaiminga. Niekas neužpildė tos tuštumos. Tik įvairių grupių dėka, daug gilinimosi į priklausomybės ligos eigą, į tai, kaip ji veikia ligonį ir jo artimuosius, mano vidinis pasaulis pradėjo tvarkytis. Todėl man labai skaudu, kad kažkas šiandien patiria tai, ką patyriau aš. Man padėjo tikėjimas, kad viskas kažkada susitvarkys, ir lankymasis Suaugusių alkoholikų vaikai (SAV) grupėje“, – pasakojo pašnekovė.
