Susituokė po 7 mėnesių

Su savo vyru Diana susipažino per Naujųjų metų šventę – ji su orkestru grojo jo darbovietės šventėje. „Po koncerto buvo vakarėlis, o kitą dieną mus oficialiai supažindino. Pradėjome draugauti. Jis buvo 14 metų už mane vyresnis. Amžiaus skirtumas ne mažas, bet buvau pratusi bendrauti su įvairiais žmonėmis, todėl tai manęs negąsdino“, – pasakojo moteris. Po septynių mėnesių draugystės jiedu sumainė žiedus. Dabar, žvelgdama į santykių pradžią, Diana sako, kad jau tada galima buvo pastebėti tam tikrų psichologinio smurto užuomazgų. „Tada daug ką priimdavau kaip juoką, į daug ką nekreipdavau dėmesio. Bet visada buvo tokių pašaipių replikų. Kai gimė vaikai, viskas tik blogėjo. Jis dažnai man aiškindavo, kad nemoku to ar ano padaryti, sakydavo, kad aš geriau patylėčiau ir pan. Bandžiau prisitaikyti, visgi šeima, trys vaikai, stengiausi, kad situacija namuose būtų kuo geresnė, bet galiausiai išsekau tiek emociškai, tiek fiziškai“, – pasakojo Diana.

Kardinaliai viskas pasikeitė, kai dukra, būdama pirmoje klasėje, susirgo epilepsija. Tada prasidėjo dideli sunkumai. „Iškilo labai daug konfliktinių situacijų, pradėjau vaikščioti pas psichologę ir supratau, kad mūsų šeimoje nėra normali atmosfera. Aš pradėjau bijoti ne tik psichologinio, bet ir fizinio smurto. Pavyzdžiui, mes turėjome vieną automobilį. Man kartais jo reikėdavo, kad nuvažiuočiau koncertuoti. Sutardavau iš anksto, kurią dieną imsiu mašiną. Jis iš manęs atimdavo automobilį ir sakydavo, kad niekur nevažiuosiu. Buvo trys tokie kartai ir aš net nežinojau, kaip pasiteisinti kolegoms, kodėl neatvykstu, buvau priversta slėpti, meluoti, nes man buvo gėda prisipažinti. Aišku paskui manęs ir nebekviesdavo“, – pasakojo moteris.

Moteris, patirianti smurtą
Foto: Shutterstock

Aiškino, kad dukra – ne jo

Tokie konfliktai Dianą privertė ryžtis skyryboms. „Kai pasakiau, kad skiriamės jis man pasakė: „Tik pabandyk, atimsiu visus vaikus, viską ir tu liksi be nieko“. Supratau, kad liepto galas jau pasiektas. Kartą kviečiau policiją, nes jis atėmė raktus, dokumentus, vaikų gimimo liudijimus. Bijojau su juo kalbėtis. Atvykę pareigūnai bandė mus sutaikyti, dalį daiktų jis man atidavė prie policijos. Po pusmečio nuo šio įvykio teisme buvo užregistruotas mano skyrybų prašymas, bet iki šiol nesame išsiskyrę“, – pasakojo moteris.

Šiandien jiedu kartu jau negyvena. „Praėjus metams po įvykio su policija, jis išsikraustė. Taip susiklostė situacija, kad jo mama – jau amžiuje, ją reikia slaugyti, todėl jis persikėlė pas ją. Atsikvėpiau, pasijutau laisviau, bet konfliktai vis tiek nesibaigia. Per tą laikotarpį, kai vyksta skyrybos ne kartą teko kviesti policiją, nes jis grasino mane papjauti ir pan. Tiesa, per visus 20 metų jis nė karto nėra pakėlęs prieš mane rankos, bet tas psichologinis smurtas, engimas, žeminimas, šmeižimas buvo ir yra nepakeliamas“, – pasakojo Diana.

Šmeižė ją vyras ne tik jos pačios akivaizdoje, bet ir vaikams, giminėms, draugams. „Jis apvažiavo visas mano gimines, visus draugus, aiškino jiems, kaip mane myli, kokia esu bloga, kad griaunu šeimą. Kažkas pasakė, kad čia mano asmeninis reikalas, jei noriu skirtis, kiti bandė mane įkalbinėti, koks jis geras, kaip aš nesuprantu, ką darau. Visaip buvo. Bet mano giminės mane palaiko“, – pasakojo moteris.

Šiandien du poros vaikai jau užaugę. Jauniausiai dukrai 11 metų. „Su vyriausiu sūnumi vyras labai gerai sutaria, bendrauja. Su viduriniuoju – kitaip. Kai prasidėjo skyrybos, vyriausias sūnus buvo kariuomenėje, vyras kartais būdavo vienas su viduriniuoju sūnumi ir dukra. Jis prie jų garsiai aiškindavo, kad aš tokia, anokia, kad aš kvaila, kad turiu krūvas meilužių, kuriems visus pinigus atiduodu. Vaikai visą tą brūdą turėjo klausytis. Sūnus nieko man nesakydavo, bet dukra papasakodavo. Visaip bandžiau tą situaciją užglaistyti, bet vidurinis sūnus iki šiol su juo beveik nešneka. Net nenori sveikintis“, – pasakojo moteris. Maža to, sutuoktinis net buvo pareiškęs, kad dukra yra ne jo. „Kokius metus taip aiškino, kol galiausiai pasidarė DNR testą, kuris parodė, kad vaikas – jo“, – sakė Diana.

Iki šiol gyvena baimėje

Moteris iki šiol lankosi pas psichologą. Kaip pati sako, be pagalbos, tikrai neišsiverstų. „Jis iki dabar gali bet kada ateiti pas mus į namus, nes turi raktus ir oficialiai tai yra mūsų bendra nuosavybė. Ateina ir pasako: aš čia gyvenu. Ir aš nežinau, ar jis pasiliks, ar išeis. Apskritai sunku su juo dėl ko nors susitarti. Jis nenori nei alimentų mokėti, nei nieko. Teismas priskyrė, kad būtų minimalus išlaikymas, tai jis tuos pinigus atneša. Dabar pradėjo dažniau lankyti vaikus, nes dukros liga sudėtingėja. Jai nustatytas šizotipinis sutrikimas. Kai kalbėjau su jos gydytoju, papasakojau jam kaip elgiasi ir kalba vyras, galima įtarti, kad ir jam yra tas pats sutrikimas. Požymiai atitinka ligos aprašymą: jam šviečiasi, kad su kažkuo susitikinėju, kad dalinu pinigus, tai yra gryni kliedesiai, perdėtas pavydas, grasinimai, tai gali būti tos ligos požymiai. Bet jis neina pas specialistus pagalbos. Buvo nuėjęs pas psichologus dėl vaiko, kai buvo rekomenduota kreiptis tėvams, kad išmoktų bendrauti su vaiku, bet dėl savęs niekada nėjo“, – pasakojo moteris.

Paklausta, ką patartų panašioje situacijoje atsidūrusioms moterims, Diana sakė, kad pirmiausia reikia rasti psichologinę pagalbą sau. „Sprendimus gali daryti tik tada, kai yra pagrindas po kojomis. Bet, matyt, kiekvienas atvejis skirtingas. Aš džiaugiuosi, kad yra moterų, patyrusių smurtą, ir viešinančių tai. Man kol kas būtų baisu apie tai kalbėti ne anonimiškai. Bijočiau, kad jis ims keršyti. Gal ta baimė išnyks, kai būsime oficialiai išsiskyrę, pasidaliję turtą, išsprendę klausimus dėl vaikų, bet kol kas tenka gyventi su nerimu viduje“, – sakė moteris.