10 metų gyveno it pasakoje
Šiandien Aurelijai yra 46-eri. Ji augina du sūnus, tarp kurių 11 metų skirtumas. Abu vaikai yra nuo skirtingų tėčių. Aurelija užaugo tvarkingoje ir harmoningoje šeimoje, visada matė, kaip tėtis gerbia mamą. „Gal dėl to man buvo lengviau atsispirti smurtui. Kada reikėjo priimti sprendimus, jie buvo priimti akimirksniu, vien dėl to, kad nebuvau mačiusi to savo šeimoje. Visą gyvenimą dirbau, užėmiau aukštas pareigas, gal tai lėmė ir kitokį institucijų reagavimą į mane nei į tas, kurios yra asocialios ar negali apsiginti“, – svarstė pašnekovė.
Pirma Aurelijos istorija prasidėjo visiškai įprastai. Pažintis su pirmuoju vyru, meilė, gyvenimas kartu. „Buvau jauna. Pamilau tą žmogų besąlygiškai. Labai laimingai gyvenome kartu dešimt metų. Jo šeima taip pat buvo tvarkinga. Kai mums gimė sūnus, jis turėjo nuostabius senelius iš abiejų pusių. Po 10 metų prasidėjo neaiški krizė. Nesupratau, kas atsitiko. Vyras labai stipriai pasikeitė. Pasikeitė jo elgesys, išvaizda. Išvaizdos pokyčiai buvo kardinalūs. Iki tol visada buvęs geras vyras ir tėtis, staiga tapo dabita, kaip vyrukai iš kazino ar klubų. Užsiaugino plaukus, pradėjo vaikščioti į soliariumą, dėvėti stringus, ko anksčiau nebuvo. Atsirado kūno kremai ir taip toliau“, – pasakojo moteris.
Netrukus šeima iš mažo buto Vilniaus mikrorajone persikėlė į prabangų būstą senamiestyje. Pasipylė pinigai. Vyras gavo naujas aukštas pareigas. „Jis buvo labai protingas, galėjo laisvai vadovauti valstybinei įstaigai. Aš taip pat užėmiau aukštas pareigas Švietimo ministerijoje. Kai persikraustėme, jis man pasiūlė nebedirbti. Tai mane nustebino. Prisiminiau tėvelio žodžius, kai jis man pasakė: „Niekada nebūk priklausoma, kad ir kaip bebūtų sunku, turėk savo pajamas“. Mesti darbą atsisakiau. Nekreipiau dėmesio į tą pasiūlymą. Vėliau prasidėjo jo negrįžimai namo. Buvo labai keista, nes jo darbas buvo priešais mūsų namus. Matydavau, kaip jis užgesindavo šviesą kabinete, bet namo negrįždavo. Nebuvo jokių požymių, kad jis turi kitą moterį. Bet kada galėdavau ateiti pas jį darbą, į kabinetą. Mes dirbome toje pačioje srityje. Galiausiai jis pradėjo negrįžti namo savaitėmis. Jei bandydavau kalbėtis, jis nenorėjo. Iš prigimties buvo nekalbus, labai ramaus būdo. Galiausiai paskambinau tėčiui, papasakojau, kas vyksta. Jis su mano vyru palaikė labai gerus santykius, jie kartu meistraudavo sode, prie automobilio. Tėtis atvažiavo, visi susėdome pasikalbėti. Vyras pasakė: „Man yra sunku, turiu pagyventi atskirai“. Mano tėvukas pasakė vieną sakinį: „O jai, manai, nesunku? Jai irgi sunku“. Jis vis tiek išėjo. Namie nebuvo kelis mėnesius. Buvau visiškoje nežinioje – viena su mažu vaiku ant rankų. Laimei, vaikas nieko neprisimena iš tų laikų. Visus sprendimus padariau laiku“, – pasakojo Aurelija.
Puolė su peiliu
Kiekvieną rytą ji atsikeldavo ir apžiūrėdavo, ar vyras buvo naktį grįžęs namo. Vieną vakarą grįžo. Nesikalbėjo. Viskas baigėsi smurtu ir prievarta. „Iki tol buvo patyčios, jis man aiškino, kad būdama komandiruotėje Briuselyje patenkinau kitą. Galiausiai pasakė: „Parodyk, ką gali“. Seksualiniams santykiams nesutikau. Kitą naktį jis tą padarė per prievartą mane smaugdamas, kad nepabėgčiau. Iš ryto gavau atsiprašymo laišką elektroniniu paštu. Pasakiau sau, kad to daugiau niekada nebebus. Bet dar vieną vakarą jis puolė mane su peiliu, nes nebuvau dar spėjusi išsikraustyti. Apsigyniau tik savo nuojautos dėka“, – pasakojo moteris. Tą naktį ji su vaiku pabėgo iš namų, grįžo į seną namą, kur priėmė buvusi vaiko auklė. Daugiau pas vyrą negrįžo, pardavė prabangų butą ir nusipirko naują.
„Vyras dingo kaip į vandenį, nors turėjau duomenų, kad gyvena Lietuvoje, Vilniuje. Kurį laiką jo tėvai dar kažkiek rodė man dėmesį, su jo mama labai gerai sutarėme. Bet po truputį santykiai nutrūko. Kai bandžiau išieškoti alimentus, per antstolius sužinojau, kad jis turi dar du vaikus nuo dviejų skirtingų moterų. Jo buvusios žmonos dukra gimė keturiais mėnesiais vėliau nei kitos moters sūnus. Jis pats nė vieno vaiko neaugino. Praėjus septyneriems metams, sužinojau, kad jis turi kitą seksualinę orientaciją. Tai ir buvo jo gyvenimo tragedija, jis turėjo apsispręsti, kas jis toks. Visą tą suirutę šeimoje lėmė jo psichologinė būsena“, – pasakojo moteris.
Persekiojimas ir psichologinis smurtas
Po tokių skyrybų Aurelijai buvo sunku kažkuo pasitikėti. Ji buvo apsisprendusi daugiau nieko neieškoti ir neturėti. Dabar sako, kad tas sprendimas buvo teisingas. „Bet susipažinau su vyru. Ieškojau, kas galėtų padaryti vieną baldą. Kolegė darbe rekomendavo vieną, anot jos, patikimą žmogų, kurį galima drąsiai įsileisti į namus. Tuo metu buvau statutinė pareigūnė ir man net minties nekilo, kad skyriaus vedėja gali rekomenduoti kažką blogo. Vėliau ji pati nustebo, kad su manimi taip atsitiko. Tas žmogus atėjo į mano šeimą, iš pradžių man jis labai nepatiko, ne mano tipo, bet jis labai susidraugavo su mano sūnumi“, – pasakojo moteris.
Aurelija pastojo. Vyras pradėjo nesirodyti namuose. „Pasakiau jam, kad tokių dalykų netoleruosiu. Man nereikia nepastovumo, nepasitikėjimo ir pan. Jis pradėjo mane persekioti. Jei su pirmuoju vyru patyriau psichologinį ir trumpą fizinį smurtą, tai šį kartą buvo grynai psichologinis smurtas. Jis niekada prieš mane nekėlė rankos, bet nuolat jutau įtampą ir nerimą“, – pasakojo moteris.
Galiausiai Aurelija sužinojo, kad jis sėdėjo kalėjime už žmogžudystę ir turėjo planą užvaldyti jos nekilnojamąjį turtą. „Jis labai keistai elgdavosi vienos senos moters atžvilgiu. Jis jai visada viską remontuodavo sode nemokamai. Aš klausdavau, ar čia jo giminaitė, ar kas. Jis sakydavo, kad ne, čia buvusi klientė ir jis jai tiesiog padeda. Jai buvo 70, o jam – 33. Pasirodo, ji pažadėjo palikti jam savo turtą, nes pati nesutaria su savo dukra“, – pasakojo moteris.
Dėl persekiojimo ir patiriamo psichologinio smurto Aurelija ne kartą kreipėsi į policiją ir kitas institucijas: Moterų krizių centrą, Vaiko teises, Vaiko ir mamos pensioną. „Pasiprašiau, kad mane ten priimtų. Jie man suteikė psichologinę pagalbą, patarė, kaip elgtis toliau, apgyvendino. Nebegalėjau kentėti persekiojimo, nebegalėjau normaliai dirbti, susikaupti, valgyti. Mano darbe buvo psichologė, pradėjau lankytis pas ją. Viskas po truputį susitvarkė“, – pasakojo Aurelija.
Turi patarimų kitoms moterims
Kas padėjo jai išlipti iš smurto rato ir apginti savo tiesą – ar užimamos pareigos, ar nepriekaištinga reputacija, ar drąsa ir užsispyrimas – moteris šiandien nebespėlioja, bet turi patarimų, kaip elgtis kitoms, tokioje situacijoje atsidūrusioms moterims.
„Pirma, reikia šviesti jaunus žmones. Mokykloje turi būti pamokos, kur tiek berniukams, tiek mergaitėms pasakotų apie smurtą. Nes smurtauja ir moterys. Turiu du sūnus ir mačiau, kaip merginos bando jais naudotis. Net ir man teko įsikišti. Antra, moterį išgelbėja greitas sprendimo priėmimas. Reikia greitai veikti. Tą pačią minutę, nes paskui noras gali praeiti. Tos, kurios valingos, pačios išspręs. Tos, kurios to negali padaryti, turi tą pripažinti ir tą pačią minutę paskambinti policijai, Vaiko teisėms, psichologui, kad nebūtų savižudybių, nes aš apie tokį žingsnį niekada negalvojau, bet žinau, kad tokių yra. Trečia, nebijoti bendrauti su institucijomis. Daugelis moterų bijo kreiptis į Vaiko teisių apsaugą, bet, jei bendradarbiausite, niekas vaiko iš jūsų neatims. Mane irgi skundė, kad neleidžiu matytis su vaiku, o aš skundžiau atvirkščiai, kad vaikas serga, o tėvo nėra šalia“, – pasakojo pašnekovė.
Dar vienas Aurelijos patarimas – nesitikėti, kad užklupus krizei, tave palaikys artimieji. „Mano mama man pasakė: gerų moterų vyrai nemuša... Taip, likau viena, buvo baisu, bet niekas nežino, kaip būtų viskas pasibaigę, jei nebūčiau laiku priėmusi teisingų sprendimų“, – sakė moteris.
