– Daugelis moterų, patyrusių bet kokią smurto rūšį, nelinkusios apie ją pasakoti. Kas jus paskatino kalbėti apie tą patirtį?

– Aš nemoku savyje laikyti nei džiaugsmo, nei liūdesio, nemoku veidmainiauti. Vaikystėje tylėjau, buvo gėda kažkam pasakyti apie tai, kas vyksta namuose, kad tėtis serga šizofrenija. Jei pasakydavau svetimiems, namuose už tai gaudavau, būdavo tik dar blogiau. Net susilaužiusi ranką negalėjau tėvams pasakyti, kol netyčia ne ta ranka paėmiau arbatos puodelį, jo neišlaikiau ir numečiau. Ant manęs pradėjo šaukti, kokia esu kerėpla, tada patraukiau rankovę ir parodžiau, kas yra. Man atskaitė moralą, kad sulaužiau, kad slėpiau. Kai paaugau, skaičiau daug psichologinių straipsnių, susipažinau su sąvoka „aukos sindromas“. Ilgą laiką man buvo sunku suprasti, kodėl mama leidžia skriausti savo vaikus ir nieko nedaro, o tik sako „pakentėkite, kol gausime butą“. Šuniuką gatvėje spardo, aš negaliu praeiti, apginu, o čia tavo vaikai. Bet skaitydama apie tai, kad yra silpnų žmonių, kurie pasirenka poziciją pakentėti, kurie bijo, vengia konfliktų, stengiasi juos užglaistyti, gėda prieš kitus ir pan. supratau, kodėl taip yra ir supratau, kad aš ne tokia ir kad jei man bus kažkas panašaus, aš taip nesielgsiu. Kai ištekėjau ir mano namuose prasidėjo įtampa, ieškojau būdų, kaip užbėgti įvykiams už akių.

– Jautėte, kad kažkas negerai?

– Akivaizdžiai. Buvo labai daug psichologinio smurto. Prasidėjo ekonominė krizė, aš laukiausi. Mano vyras buvo pareigūnas. Darbe visiems sumažino darbo valandų skaičių, davė daugiau laisvadienių. Per juos – alkoholis. Pradėjo trūkti pinigų. Kartu su mumis gyveno ir jo sūnus paauglys. Matydamas tokį tėvo elgesį ir pykdamas ant jo, bandydavo įžeisti mane. Buvo labai sunku.

– Kiek laiko gyvenote kartu?

– Bendrai – penkerius metus, iš jų trejus – santuokoje. Kai vaikui buvo 5 su puse mėnesių, vyras nutarė kumščiais mane „paauklėti“. Jis man paskambino ir perspėjo telefonu, kad „viskas, dasižaidei, vakare gausi“. Tuo metu buvau pas draugę. Namo neskubėjau, galvojau, kad atslūgs. Vyras buvo sodyboje su draugais. Draugės vyras, buvęs kartu su maniškiu, paskambino, pasakė, kad jau grįžta, ir supratau, kad man reikia eiti namo, nes jei jis grįš ir manęs neras, bus dar blogiau. Grįžau namo, netrukus jis atvažiavo su žodžiais: „Ar tu pasiruošusi“. Pradėjo kumščiais mane „auklėti“. Gavau apie 7 smūgius, dar nuo 4-5 nusisukau. Jis leisdavo man atsistoti, sakydamas, ar dabar supratau. Sakau, taip, supratau, bandau kažką daryti, jis vėl prieina, vėl daužo. Tada pasakiau, kad aš supratau. Tą, ką suprasti turėjau, aš supratau. Jis pasakė: „Arba tu išeini dabar ir niekada nebeturėsi teisės grįžti, arba darysi viską taip, kaip aš pasakysiu“. Iš manęs buvo tik vienas klausimas: ar galiu sauskelnes paimti. Mano vaikas tuo metu miegojo miegamajame nešiojamoje kėdutėje. Neklausiau, ar galiu paimti vaiką, nes jei galiu sauskelnes, vadinasi, galiu – ir vaiką. Jis pasakė, kad galiu. Truputį palengvėjo, nes jei būtų pasakęs „ne“, būčiau griebusis kraštutinių priemonių, kad pabėgčiau su sūnumi.

– Jis leido išeiti?

– Taip, dar prie išėjimo prismaugė, paklausė, ar tikrai suprantu, ką darau. Pasakiau, kad suprantu. Išėjau.

Foto: Shutterstock

– Nebandė susigrąžinti?

– Bandė ir po mėnesio grįžau. Kai išėjau iš namų su sauskelnėmis ir kūdikiu ant rankų, sėdau į mašiną, išvažiavau ir tada galvoju, o kur važiuoti? Buvo kovas, šalta, net automobilyje negalėjau pamiegoti. Laimė, kad turėjau ir turiu vaikystės draugą advokatą, kuris galėjo man patarti, nes kam bepaskambintum, žinojau, ką sakys: „Visiems visko būna, pagalvok apie vaiką, turite kreditą ir t.t.“ Man reikėjo juridinės konsultacijos, ką daryti toliau: į policiją, į ligoninę? Buvau visiškai pasimetusi. Nuvažiavau pas tą pačią draugę, jos vyras išėjo į naktinį darbą. Parodžiau jai mėlynes, ji negalėjo nei jo užstoti, nei manęs paguosti. Ji pažinojo mano vyrą ir anksčiau, matė kitas jo moteris. Neužmigau visą naktį. Pienas dingo. Vaikas rėkia. Iš ryto nupirkau mišinuką, vaikas nurimo. Paskambinau advokatui, jis pasakė, kad turiu nuvažiuoti į nuovadą parašyti pareiškimą. Labai anksti ten nuvykau, buvo pirmadienis, niekas neskubėjo. Laukiau. Vaikas pirmiau miegojo mašinoje, paskui pabudo. Paėmiau jį su savim į nuovadą. Toliau laukiau, niekas nereagavo. Galiausiai atėjo kažkokia pikta moteris ir sako, kad vaikams čia ne vieta, jie trukdo dirbti. Buvau apstulbusi. Nebežinojau, ką daryti. Tada paklausė, kodėl aš čia išvis atėjau. Pasakiau, kad mane sumušė. Kai ji suprato, ką čia veikiu, mane priėmė. Paprašė išvardyti kuo daugiau detalių. Bet kai pamatė mano vyro vardą ir pavardę, jos veidas persimainė. Mano vyras 20 metų dirbo policijoje. Jis praėjo nuo žemiausios grandies iki aukščiausios. Visur turėjo savo pažįstamų, draugų. Paklausė, ar yra sumušimų, parodžiau, buvo akivaizdžios mėlynės. Nusiuntė pasiimti abdukciją. Tada dar nebuvo GPS, ilgai ieškojau, kur man važiuoti. Galiausiai radau. Atėjau, pasiteiravau, į kurį kabinetą, manęs paklausė, ar aš užsirašiusi. Ta prasme? Jei būčiau žinojusi, kad mane sumuš, būčiau užsirašiusi. Koridoriuje sėdėjo viena moteris, išgirdusi, ką pasakoju, sako: „Panele, eikite vietoj manęs, aš čia tik pirštą darbe sulaužiau, jums svarbiau“. Ekspertas man pasirodė šaltas, jam reikėjo faktų. Išmatavo viską su liniuote, klausinėjo, kiek smūgių buvo, kumščiu ar delnu. Už visą tą apžiūrą dar reikėjo susimokėti. Kainavo anuomet 20 litų. Kai visus tuos reikalus sutvarkiau, reikėjo sukti galvą, kur pamiegoti. Mano brolis turėjo butą, kurį nuomojo ir tuo metu kaip tik neturėjo nuomininkų. Pasiprašiau į tą butą. Ten pailsėjau. Jokios įtampos, jokios baimės. Ilgą laiką tik brolis žinojo, kas atsitiko. Nebuvo noro su kitais apie tai kalbėtis. Nuėjau pas psichologę, nes dar iš anksčiau buvau pas ją užsirašiusi dėl elgesio su posūniu. Ji man pasiūlė nutraukti žindymą, kad galėčiau gerti vaistus. Atsisakiau, pasirinkau psichoterapijos seansus. Lankiau juos dvejus metus, turėjau vieną konsultaciją per mėnesį, tai nėra daug, bet išsikalbėdavau, su kiekvienu kartu palengvėdavo, savyje atrasdavau vis daugiau stiprybės.

– Vyras pabandė su jumis susisiekti?

– Dvi savaites – ne. Kai vaikui buvo šeši mėnesiai, nutariau paminėti šią progą. Sukandusi dantis, išsiunčiau vyrui žinutę, kad jei nori pasveikinti savo sūnų, gali atvažiuoti. Parašiau brolio adresą. Brolis tuo metu buvo grįžęs į Lietuvą, dar atvyko mano mama. Žinutėje parašiau, kad kalbėtis neketinu, gali ateiti tik pasveikinti vaiko. Jis atvyko. Kažką padovanojo. Išėjo į balkoną parūkyti. Pakvietė mane. Žinojau, kad kiti šalia, tad tikrai nenuskriaus. Jis pradėjo sakyti, kaip jam sunku be šeimos, kaip blogai jaučiasi, kaip jis sapnuoja košmarus, kur aš ir vaikas žūstame. Jis jaučia, kad praranda savo šeimą, kad yra nelaimingas, kad man reikia grįžti namo. Mano žodžiai buvo: pareiškimo aš neatsiimsiu. Pasirodo, jis tik tada sužinojo apie pareiškimą. Per dvi savaites niekas jam nepranešė. Jis pabalo, sukando dantis, nesitikėjo to išgirsti ir labai greitai išvažiavo. Savaitę buvo tyla. Paskui vėl atvyko, pakvietė pasivaikščioti. Jo žodžiai buvo, kad pasiekėme dugną, dabar tik į viršų. Sakė, kad vertins mane kaip savo merginą, gyvenimo meilę. Parinkinėjo tinkamus žodžius. Jam nebuvo būdinga taip kalbėti. Aš žinojau, kad bet kokiu atveju pateiktas pareiškimas mane apsaugos. Advokatas sakė, kad jei aš su ta abdukcija kreipsiuosi į teismą dėl man padarytos žalos, jam gresia iki metų kalėjimo, mažiausiai – išskridimas iš darbo be jokių teisių į socialines garantijas. Senaties terminas – 10 metų, tai reiškia, kad bet kada galėjau tą padaryti. Tai buvo saugiklis, kad manęs nereikia liesti.

Pasikalbėjau su psichologe, ji nepalaikė šito sprendimo, bet pasakė, kad jei jaučiu, kad galiu, tebūnie. Paskutinio taško šiuose santykiuose tada dar nebuvau padėjusi. Svarsčiau, kad gal alkoholis paveikė, gal dar kažkas. Kai jis mane mušė, jaučiau, kad jis yra ne jis. Žiūrėjau jam į akis, jos buvo tuščios. Mano tėvas sirgo šizofrenija, jo akys būdavo tuščios. Tuo momentu aš mačiau savo vyro panašias akis, tarsi velnio apsėstas. Parinkinėjau įvairius žodžius: tu savo vaiko motiną muši, savo žmoną, žindančią mamą. Visaip, niekas neveikė. Tas leido patikėti, kad jam buvo su galva blogai. Sugrįžau. Policijoje jam buvo pravestas prevencinis pokalbis, paaiškinta, kad žmonų mušti negalima, jis sutiko ir tuo baigėsi.

Anna Mangirdienė

– Kaip viskas klostėsi, jums sugrįžus?

– Balandžio antroje pusėje grįžau namo. Liepos 7 d. buvo mano gimtadienis, norėjau lengvai jį atšvęsti namuose. Pakviečiau draugus, pas kuriuos tada nakvojau. Paruošiau maisto. Atvažiavo mano vyras, dar porą draugų ir pasakė, kad visi važiuosime švęsti mano gimtadienio į užmiestį pas dar vieną jų draugą. Kai buvau nėščia, tas jo draugas labai mėgo atvykti pas mus naktį į svečius ir kartu su mano vyru linksmintis. Jie labai garsiai pasileisdavo „Depeche Mode“ koncertą ir gerdavo. Jei bandydavau patildyti, draugas sakydavo: „Ką tu savo bobos negali į vietą pastatyti, ką ji čia tau reguliuoja“. Mano vyras demonstruodavo, kad šeimininkas čia jis. Taigi be manęs buvo nuspręsta pas tą žmogų švęsti mano gimtadienį. Jie visi išėjo pasikrapštyti kieme prie mašinos, man pasakė ruoštis. Sudėjau maistą į du krepšius. Atėjo vyro draugas. Padaviau jam maišus ir sakau: „Gerai jums pašvęsti. Manau, supranti“. Jis išėjo. Pagalvojau, pabūsiu ramiai viena per gimtadienį. Bet ne. Grįžo mano vyras. Priėjo dantis sukandęs, suspaudęs kumštį pridėjo man prie galvos su žodžiais: „Jei ne tavo zajava, kaip dėčiau tau“. Aš stoviu ir galvoju, jau net nesvarbu, ar suduosi, ar ne, tai yra paskutinis lašas. Jis trenkė į stalą, apsisuko ir išėjo. Aš džiaugiausi, kad kitą dieną jis negrįžo. Susirinkau daiktus ir išėjau su viskam. Grįžti noro jau tikrai nebuvo. Tik reikėjau susigaudyti, kaip daryti toliau: butas, kreditas, vaikas, kur gyventi, kaip pareiškimą rašyti dėl skyrybų. Mano advokatas pasakė, kad padės. Skyrybos truko apie dvejus metus. Aš iš pradžių gyvenau pas brolį, paskui per forumą internete radau moterį, kuri išnuomojo kambarį pas save kotedže. Tai buvo gyvenimas nuo nulio. Labai padėjo, kad lankiau psichologę, jos pateiktos išvados padėjo įrodyti teisme, kad nevaidinau, kad nesergu šizofrenija. Norėjau, kad skyrybos būtų pripažintos dėl vyro kaltės. Teisėjas, buvęs policininkas, nutarė nesigilinti, kas čia kaltas, ir nusprendė, kad kaltė abipusė.

– Vyras į vaiką pretenzijų neturėjo?

– Kai gyvenau dar pas draugę, leisdavau jiems susitikti. Sutarimas buvo, kad 14 val. paima, 18 val. turėdavo grąžinti. Jis grąžindavo 12 nakties, pirmą. Galėjo nekelti ragelio, grąžinti vėlyvą rudenį be viršutinių rūbų, be batų. Dažnai imdavo vaiką pas draugus į balius, pasirodyti, koks fainas jo vaikas. Su vaiku užsiiminėdavo visai svetimi žmonės. Į klausimus, ką valgė, atsakinėjo, ką norėjo, tą ir valgė. Keletą kartų visiškai girtas parvairavo su vaiku. Buvo atvejis, kai paprašė vaiko, o mes jau buvome susiruošę eiti pasivaikščioti, jis prisijungė. Visą kelią aiškino vaikui, kokia jo mama bloga, įžeidinėjo mane. Aš visa tai turėjau klausytis. Sakau, būk geras, be šitų žodžių. Jis: „Tylėk, čia vyrai kalba“. Po tokių „bajerių“, advokatas patarė, teikti prašymą teismui, kad apribotų susitikimus, nes tai yra neatsakingas elgesys. Vaikų teisių atstovai palaikė. Pasakė, kad susitikimai turi vykti tik dalyvaujant Vaikų teisių atstovams, po dvi valandas tris kartus per savaitę du mėnesius, po to Vaikų teisių specialistai pateiks išvadas, ar bendravimas tinkamas, ar atstatytas ryšys su vaiku. Tik remiantis jomis, bus nustatyta kita tvarka. Jis pasakė, kad taip nebus ir iki kol vaikui sukako ketveri metai jo nematė.

Paskui atsirado mano dabartinis vyras, atsirado bendrų nuotraukų soc. tinkluose, tai jį užkabino. Man parašė Vaikų teisės, kad tėtis nori suderinti susitikimus su sūnumi. Buvo pasirinktas laikas – vaiko pietų miegas. Parašiau, kad nesutinku su tokiu sprendimu. Galiausiai sutarėme nuo 15 iki 17 val. Susitikdavome Vaiko teisių tarnybos patalpose, tokioje mažoje konferencijos salėje. Į pirmą susitikimą jis atnešė delionę. Paskui – mašinytę. Į trečią – tortą. Ketvirtą – nieko. Vaikui pasidarė nuobodu, jis pabuvo ir pasakė: „Man neįdomu čia, mama, daugiau nevesk manęs pas šitą dėdę“. Ir išėjo pro duris. Po šito susitikimo jis atėjo į mūsų butiką, kur jau dirbome su dabartiniu mano vyru. Manęs tuo metu nebuvo. Jis pasakė: „Žinau, kad greitai bus Annos gimtadienis, nusprendžiau, kad dovanoju jai vaiką“. Tai buvo paskutinis kartas. Dabar sūnui jau 13 metų. Jis žino savo istoriją, pasikeitė savo pavardę. Dėl patirtų išgyvenimų, jam buvo nustatytas hiperaktyvumas, bet šiaip yra puikus berniukas, turi labai aukštą intelektą.

– Facebooke įkūrėte grupę „Mes stiprios“, kur moterys dalijasi savo patirtimis, ieško arba siūlo pagalbą. Daug moterų prisijungė prie jūsų grupės?

– Taip. Bet ten nėra vien tik tos, kurios patyrė smurtą. Ten kviečiame ir žmones, kurie gali joms padėti. Kartais reikia tiesiog išsikalbėti, kartais – kokio nors profesionalaus patarimo, kartais – palaikymo. Aš žinau, kaip sunku likti vienai, bet norisi padrąsinti moteris, kad jos nebijotų kalbėti apie tai ir kreiptųsi pagalbos.