– Ar teko susidurti savo praktikoje su atvejais, kai moteris smurtauja?

– Taip, yra buvę tokių situacijų ir ne viena.

– Dėl kokių priežasčių?

– Smurto priežastys yra labai įvairios, bet čia nereikėtų išskirti vienos lyties. Tiek moterys, tiek vyrai smurtauja lygiai dėl to paties. Jei pažiūrėtume į smurtą kaip į reiškinį, smurtas yra galia ir kontrolė. Smurtautojų tikslas yra panaudoti prieš kitą savo galią ir kontrolę. Moterys, lygiai taip pat kaip ir vyrai, nori kontrolės ir kitą kartą net labai. Jos nori pademonstruoti savo galią. Tą patį daro ir vyrai. Be abejo, statistiškai vyrai smurtauja dažniau, bet galima svarstyti, kad taip yra dėl noro dominuoti, susikoncentravimo į savo jėgą, vis dar mūsų kultūroje tebeegzistuojančios vyrų viršenybės, destruktyvaus elgesio savo ir kitų žmonių atžvilgiu, negebėjimo kontroliuoti savo pykčio, pagaliau dėl buvusios ankstesnės patirtos prievartos, griežto, vaikystėje patirto, auklėjimo nuolatos patiriant bausmes.

– Kokia forma smurtauja moterys?

– Kad galėčiau pasakyti, kuri smurto forma yra dažnesnė tarp moterų, turėčiau remtis tyrimais, kurių nėra arba bent man neteko sutikti. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad moterys, kaip ir vyrai, smurtauja visomis keturiomis smurto formomis (fizinis, psichologinis, seksualinis ir ekonominis). Pamenu, vieną tokį atvejį: pas mane atėjo vyras, ieškodamas pagalbos dėl jį netenkinančių santykių su žmona. Jis pradėjo pasakoti, kokia jo antroji pusė yra puiki, gera, jis ją liaupsino, gyrė, bet jutau, kad kažkas yra įtartino, yra kas jam nepatinka. Kai pradėjau gilintis į detales, paaiškėjo, kad jo žmona visada apmoka visas sąskaitas iš jo banko sąskaitos. Aš nustebau, paklausiau, ar jis pats nesinaudoja banko paslaugomis, gal nemoka? Sakė, moka. Klausiau, kodėl to nedaro. Vyras aiškino, jog žmona tą daro geriau (paradoksas, lygino save su žmona, nors pats to nedarė). Paaiškėjo dar daugiau detalių, kad jis dėl to nesijaučia gerai, jis jaučiasi esamas kontroliuojamas, nuvertintas, pagaliau neturintis savo privatumo. Žmona nuolat žiūri, ką jis pirko, kada pirko, kiek mokėjo, kur išleido ir pan. Supratau, kad vyras iš tiesų buvo kontroliuojamas, nepaisoma jo ribų, nuvertinamas ir pan. Pradėjome su juo dirbti. Kai jis pradėjo brėžti ribas, žmona norėjo ateiti pas mane ir pasikalbėti. Ji sakė, kad „tavo terapeutė yra bloga, neaišku, ką jūs ten darote ir ką ji tau šneka, todėl norėčiau su ja susitikti“. Jis manęs paklausė, ar galėtų žmona ateiti kartu, nes jis vis dar norėjo man parodyti, kokia jo žmona yra nuostabi. Sutikau, mes susitikome trise. Kalbėjome. Po keleto susitikimų, pavyko vyriškiui drįsti paprieštarauti savo žmonai ir imtis tvarkyti savo asmeninius reikalus savarankiškai. Galiausiai jis perėmė savo banko sąskaitų tvarkymą, pasikeitė slaptažodžius ir tai jam suteikė labai daug vidinio pasitikėjimo, pasitenkinimo savimi. Atrodytų, jog tai toks paprastas gyvenimiškas pavyzdys, bet jis puikiai iliustruoja, kokiose kasdienėse gyvenimiškose situacijose galima žmogų kontroliuoti ir kokios to gali būti pasekmės.

Psichoterapeutė dr. Dalia Puidokienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Tai tam tikra smurto išraiška, tiesa?

– Taip, nes prieš tą vyrą buvo naudojama galia, kritika, buvo kišamasi į jo asmeninį gyvenimą, peržengiamos ribos. Tarp jų įvyko didelis konfliktas dėl to, kad jis savo draugui paskolino savo asmeninį daiktą, nepasitaręs su žmona. Tai ir yra kontrolė. Taip pat teko turėti klientą, kuris patyrė iš žmonos seksualinę prievartą. Žmonai reikėjo tiek daug intymių santykių, kad ji darė viską, kad tik jų gautų. Vyrui atrodė, kad jų tiek nereikia. Tai retas atvejis, bet mano praktikoje buvo. Tas vyras jautėsi itin blogai, nes vis gaudavo priekaištų, kad nepatenkina, kad neatliepia žmonos poreikių, pagaliau nemyli jos, dažnai, pasak vyro, buvo priekaištaujama, kad tikriausiai kažką kitą turi. Ir pats vyras priekaištavo sau, manė esant nenormalu ne visada norėti turėti seksualinių santykių, kai žmona nori. Kaltino, priekaištavo sau, laikė tai kažkokiu sutrikimu. Jam atsirado nesaugumo jausmas, kad žmona gali palikti, ieškoti kito.

– Ar tiesa, kad vyrams apie tai pasakotis yra sunkiau?

– Kaip rodo praktika, tikrai nelengva. Kiek mane tekę konsultuoti vyrų, jiems sunku atsiverti, sunku pasakoti apie tuos asmeniškus dalykus. Jauti, kad jam nėra lengva įsileisti svetimą žmogų. Bet po truputį, nespaudžiant žmogus įgyja daugiau pasitikėjimo ir atsiveria. Vyrai nuoširdžiai dalijasi savo bėdomis. Bent reikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį.

– Ar galima būtų nupiešti smurtaujančios moters paveikslą?

– Nėra vienos taisyklės, bet, kaip rodo mano praktika, smurtaujančios moterys, kaip ir vyrai, pasirenka agresoriaus poziciją, nori valdyti, kontroliuoti. Kai pradedi gilintis į tokių žmonių gyvenimą, pastebi, kad jų šeimose tarp tėvų nebuvo tinkamų santykių, supratimo, atliepimo, meilės vaikui, nebuvo artimų santykių su mama, galimai jie patyrė fizinį smurtą iš tėvų, buvo mušami, psichologiškai smurtaujama prieš juos. Tokie žmonės negavo svarbių, saugumą užtikrinančių svertų, todėl vėliau jie juos bando gauti kito žmogaus sąskaita. Sakoma, kad smurtas gimdo smurtą, šiuo atveju tai puikiai tinka. Tokios moterys galimai patyrė smurtą, seksualinę prievartą. Todėl joms kyla noras gauti dėmesį, pripažinimą, įvertinimą. Jis joms yra gyvybiškai svarbus, jos pažeistos, „alkanos“, todėl savo tikslų siekia itin agresyviu ir grubiu būdu.

– Kaip baigiasi tokios istorijos?

– Būna visaip. Ką aš pastebiu, kad kartais nors vyras ir būna sužeistas viduje tokių santykių, jam ima ir prasiveržia mūsų visuomenėje dar gajus stereotipas, kad vyras turi būti neva viršesnis, jo žodis turi būti paskutinis. Priešingu atveju, koks jis vyras. Gal jis augo tokioje aplinkoje, gal matė tokį modelį savo šeimoje ir jį perėmė. Bet tokiu atveju susitinka dvi jėgos, norinčios viena kitą valdyti, todėl situacija tampa sudėtinga. Pagaliau, šių istorijų vienokią ar kitokią pabaigą lemia tai, kiek viena ar kita pusė būna pasirengusi keistis, įgyti naujų įgūdžių, padedančių be agresijos, kontrolės spręsti konfliktus santykiuose ir priešingai, kurti partneriškus santykius, padedančius keistis, naudoti konstruktyvius jausmų raiškos būdus.

Būna atvejų, kai vyrai, kaip ir smurtą patiriančios moterys, pasirenka nieko nedaryti, lieka ten, kur yra. Jiems per sunku daryti pokyčius savo asmeniniame gyvenime. Būna, kad vyras deda pastangas, nori keisti, bet moteris – ne.

– Sakėte, kad smurtas gimdo smurtą. Ar santykiuose dažnai galiausiai ir vyras atsako tuo pačiu smurtu?

– Nebūtinai, negalima teigti, kad jei vienas kuris nors smurtauja, būtinai ir kitas taip ims elgtis. Be abejo, smurtas gali provokuoti kito agresiją, bet žmogus, susidūręs su agresija, gali reaguoti trejopai, impulsyviai: pulti, bėgti arba sustingti. Kai sakiau, kad smurtas gimdo smurtą, turėjau omeny, kad jei pats patyrei smurtą, gali taip nutikti, kad smurtausi prieš kitus, nes gal kitaip nemoki ir nesusimąstai, gal taip nori pakelti savo savivertę, pademonstruoti savo galią prieš kitą ir patvirtinti ją sau. Bet vėlgi tai nėra taisyklė. Kiekvienas atvejis turi savo istoriją.

– Ką patartumėte vyrams, patiriantiems smurtą?

– Svarbu ieškoti pagalbos, bandyti išgirsti savo jausmus ir juos suprasti, pagaliau, dalintis su artimu, galinčiu jį išgirsti, suprasti žmogumi. O jei tokio žmogaus nėra, yra emocinės paramos linija vyrams, arba kitos linijos, yra specialistai, gebantys išgirsti ir padedantys ieškoti būdų gyventi kitaip. Drįsti surinkti numerį ir pasidalinti apie tai, kaip jaučiasi, galvoja.

Jeigu žmogus patiria bet kokios rūšies smurtą, kiekvieną kartą jaučiasi blogai ir su niekuo tuo nesidalina, ta grandinė vyniosis toliau ir viskas tik blogės. Smurtas kaip vėžys. Yra net tokia frazė: dvasios vėžys. Smurtas yra savotiškas dvasios vėžys, o jo priešnuodis – viešumas. Pasidalijimas yra pirmas žingsnis, po kurio gal atsiras ir antras, ir trečias. Jei žmogus jaučia įtampą, aš patarčiau su kažkuo apie tai pasikalbėti. Dažnai girdime, kad jei eisiu pas psichologą, būsiu ligoniu. Atvirkščiai – jei neisite pas psichologą, jei dar nesate ligoniu, tokiu galite tapti. Kreipdamiesi pagalbos, apsaugosite save. Tą labai svarbu suvokti ir drįsti žengti pirmą žingsnį.