Viskas prasidėjo nuo sudavimų
Savo vardo nenorėjusi atskleisti lietuvė pasakojo, kad su savo vyru susituokę yra beveik pusę metų, o prieš vestuves kartu gyveno 4 metus. „Mūsų santykiai prasidėjo visai netikėtai. Mus supažindino bendras pažįstamas. Mane patraukė jo dėmesingumas, rūpestis, mokėjimas suprasti nelaimingose situacijose. Pirmi konfliktai prasidėjo, kai pirmą kartą jam pasakiau, kad man nepatinka tam tikras jo elgesys, tai, kad jis nekreipia dėmesio į vaiką, į mane kaip į moterį, kad jam rūpi kitos. Vyras buvo neištikimas“, – pasakojo moteris.
Tada prasidėjo pirmi smurto požymiai – suduodavo per rankas arba per kojas. „Vaikščiodavau su mėlynėmis, bet slėpdavau, kad mane mušė vyras. Paskutinis sykis buvo baisus. Spardė kojomis, mušė rankomis. Buvau panašiai kaip bokso kriaušė. Kviečiau policiją, bet niekas nepadėjo. Vyras nėra priklausomas nuo alkoholio. Aš pati savo šeimoje mačiau smurto atvejų. Pastaruoju metu vyras būdavo kaip jam „užeina“: vieną dieną gerai, kitą kartą – blogai, niekaip neįtiksi. Yra vaikas, bet jam tai neįdomu. Aš matau tik vieną išeitį – gyvenimas atskirai nuo smurtaujančio vyro. Nusprendžiau paduoti skyrybų dokumentus. Vyras labai supyko, bet skyrybų procesas jau prasidėjo“, – pasakojo moteris.
Kodėl aukos linkusios slėpti faktą, kad yra skriaudžiamos?
Anot psichologės R. Pauliuščenkaitės, nėra lengva dalintis smurtine patirtimi su aplinkiniais, nes smurto patyrimas yra labai jautrus, žmogaus orumą žeminantis ir traumuojantis išgyvenimas. „Smurtą patyręs asmuo yra sužalotas – gali būti ir fiziškai, bet neišvengiamai ir emociškai. Natūralu, kad kai esi „sužeistas“, labai sunku atrasti savyje stiprybės ir drąsos savo patirtimi dalintis su kitais. Be to, nepamirškime, kad ne visi aplinkiniai geba išgirsti ir stengiasi suprasti, tad nusprendę prabilti apie savo patirtis rizikuojame „žaizdą“ dar labiau pagilinti, sulaukdami iš aplinkinių kritikos, kaltinimo, problemos menkinimo, smurto normalizavimo ir pan.“, – teigė specialistė.
Smurtiniams santykiams, pasak jos, būdingas trijų etapų dėsningumas, kuris pastebimas ir aukščiau aprašytoje istorijoje. „Santykių pradžioje įprastai yra „medaus mėnesio“ laikotarpis („Mane patraukė jo dėmesingumas, rūpestis, mokėjimas suprasti nelaimingose situacijose“), tačiau „medaus mėnuo“ galiausiai baigiasi ir santykiuose pradeda augti įtampa (prasidėjo pirmi konfliktai, vaiko ir moters ignoravimas, neištikimybė, sudavimai per rankas, kojas). Galiausiai įvyksta stiprus smurto proveržis („Spardė su kojomis, mušė rankomis. Buvau panašiai kaip bokso kriaušė“). Šie etapai sukasi ratu, t. y. po smurto proveržio vėl prasideda „medaus mėnuo“, kuris smurtą patiriančiam asmeniui suteikia apgaulingos vilties ir tikėjimo, kad situacija gali pasikeisti, o tai neretai ir sustabdo nuo galutinio santykių nutraukimo. Pastebėjus šį dėsningumą ir suvokus, kad situacija nepasikeis, o tik blogės – atsiranda viltis, kad žmogus pradės ieškoti būdų iš smurto rato išeiti“, – sakė pašnekovė.
Kada dažniausiai kreipiasi pagalbos?
Psichologė pasakojo, kad pagalbos moterims linija dažniausiai sulaukia skambučių ir laiškų iš moterų, kurios santykyje su partneriu jaučiasi nelaimingos, neišgirstos, nesuprastos. Tuomet neretai paaiškėja, kad tokiuose santykiuose esama smurto. „Džiugina tai, kad pastebime, jog Pagalbos moterims linija yra ta pagalbos forma, kuri moterims padeda pastebėti pirmąsias smurto apraiškas santykyje, t. y. padeda atpažinti psichologinį smurtą, nes juk dažniausiai prieš fizinio smurto pasireiškimą ir būna laikotarpis kuomet smurtaujama tik psichologiškai (nuolatinė kritika, riksmai, bauginimai, kontroliavimas, tyčiojimasis, poreikių negerbimas ir t.t.). Kuo anksčiau smurtas atpažįstamas – tuo didesnė tikimybė užkirsti kelią tolimesniam jo pasireiškimui“, – sakė specialistė.
Smurtą patyrusio asmens artimiesiems ji patarė įsidėmėti vieną dalyką. „Tokiam žmogui drąsos gali suteikti aplinkinių tvirta nuostata: smurtas jokiais atvejais nėra pateisinamas ir negali būti toleruojamas. Ši tvirta pozicija gali padėti moteriai pasijusti drąsiau, užtikrinčiau, mažiau abejoti savo priimamais sprendimais. Jeigu šią nuostatą turėtų visi žmonės – nebūtų rizikos būti sukritikuotai, sugėdintai, sumenkintai ir pan. Tad jei jūs tapsite tuo žmogumi, į kurį kreipsis smurtą patyrusi moteris, pasakykite jai, kad niekas neturi teisės prieš ją smurtauti, skirkite laiko pabuvimui, pokalbiui, išklausykite, neskubėkite duoti patarimų, vertinkite tai, kad ji išdrįso prabilti, kreiptis pagalbos ir, nepriklausomai nuo to, kokį tolimesnį kelią ji pasirinks (likti smurtiniame santykyje ar ne), gerbkite šį jos pasirinkimą ir neškite žinutę, kad „Tu ne viena“, – sakė psichologė.
