Bėdų buvo visada
Karolina jau šešerius metus nebegyvena su savo buvusiu partneriu ir jų dviejų vaikų tėvu: „Nuo tada, kai jis mus vidury nakties išvarė iš namų“. Ji kreipėsi į Delfi redakciją, nes kovoja dėl vaikų ir savo saugumo, dėl teisės į gyvenimą, teisės rūpintis savo vaikais, kurių globą tėvas bando prisiteisti sau.
Karolinos istorija prasidėjo prieš daugiau nei dešimt metų. „Mūsų santykiai nuo pat pradžių nebuvo normalūs, jie buvo pagrįsti prievarta, nepagarba, menkinimu, žlugdymu, žeminimu, tyčiojimusi, skausmu, jis nenorėjo manęs paleisti, visus šiuos metus darė viską, kad gyvenimas taptų nepakeliamas“, – pasakojo pašnekovė. Kai moteris laukėsi antrojo vaiko, sužinojo, kad partneris yra teisiamas už nusikalstamą veiklą. Anot jos, namuose buvo aptikta psichotropinių medžiagų, vogtų prekių. „Kai supratau, kas vyksta ir pasakiau, kad tai turi baigtis, jis pradėjo prieš mane smurtauti, grasinti, bauginti, kad nedrįsčiau niekam prasitarti, kad jei prasitarsiu jis su manim susidoros, atims iš manęs vaikus, psichologinis smurtas peraugo į fizinį. Man grėsė persileidimas, ne kartą vykau į ligoninę, bet niekam nieko nepasakojau“, – prisimena pašnekovė.
Susilaukus antrojo vaiko, situacija namuose tik pablogėjo. „Buvo labai įtempta atmosfera. Jis smurtavo prieš mane, nesuvokiau, kur papuoliau ir kas vyksta, mane kaip asmenybę žlugdė kiekvieną dieną. Negalėjau patikėti, su kokiu žmogumi gyvenu. Kompromiso nebūdavo, visada sakė, kad durys ten, galiu išeiti. Tą kartą jis buvo paleistas lygtinai, atsižvelgiant į tai, kad namuose yra du mažamečiai vaikai, kuriais reikia rūpintis. 2015 metų pavasarį vieną naktį jis grįžo apsvaigęs nuo kažkokių psichotropinių medžiagų ir mus tiesiog su pižamomis išvarė iš namų į gatvę. Mano tėvai atvažiavo mus paimti. Nuo to laiko nebegyvename kartu“, – pasakojo moteris. Praėjus metams nuo tos nakties, jis buvo nuteistas už smurtinius veiksmus viešoje aplinkoje.
Karolina pas tėvus gyveno penkerius metus ir tik praėjusiais metais įsigijo nuosavą būstą. Deja, ten teko pagyventi labai neilgai, nes situacija, anot moters, tapo nebepakeliama, vaikams ir jai nebuvo užtikrintas saugumas. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, kaip pasakojo pašnekovė, vyras ėmė grasinti, žadėjo susidoroti ir atimti vaikus. „Po patirtų išgyvenimų bandžiau atsistatyti. Turiu nuostabius tėvus, draugus, įgijau siuvėjos profesiją, įkūriau savo drabužių gamybos įmonę. Iki vaikų dirbau modeliu, fotografe. Nesu ta, kuri gyvena iš pašalpų, stengiausi atsistoti ant kojų. Išvaryta į gatvę, viską pradėjau nuo nulio. Visada norėjau vaikams suteikti gerą mokslą. Per tuos metus pavyko susikurti stabilią finansinę padėtį, kad leisčiau vaikus į privačią mokyklą. Bet dabar viskas yra sistemingai naikinama. Niekam nebeįdomi mano stabili padėtis, tai, kad esu atsakinga, gebanti pasirūpinti savimi ir kitais, dirbu ir turiu savarankiškas pajamas, kuriomis gebu kompetentingai disponuoti. Turiu visas reikiamas kompetencijas ir socialinius įgūdžius, leidžiančius man deramai pasirūpinti savo vaikais. Visus metus, visų tarnybų atstovų buvau giriama kaip nuostabi mama, kuri yra pavyzdys kitiems, puikiai besirūpinančia vaikais ir turinti puikius tėvystes įgūdžius“, – pasakojo moteris.
Smurtas nesiliovė
Deja, smurtas net ir pradėjus gyventi atskirai nesiliovė. „Niekada neturėjau ramybės. Kai mus išvarė, atvažiavo į mano tėvų namus ir ėmė smaugti, sakė, kad užmuš, jeigu drįsiu kam nors ką nors pasakyti, grasino atimti vaikus, suluošinti mano gyvenimą. Mane smaugė taip smarkiai, kad man ėmė trūkti oro, maniau, kad tai viskas, labai išsigandau. Jis visada kontroliavo mano gyvenimą, nepaliko manęs ramybėje, grasinimai niekada nesibaigė, psichologinis ir fizinis smurtas – taip pat“, – pasakojo moteris.
Nors vaikai lankydavosi pas tėvą, kuo toliau, anot pašnekovės, tuo labiau nenorėdavo ten važiuoti. „Aš daug ties tuo dirbau. Skatinau vaikus vykti pas jį. Kad ir koks bebūtų tėtis, jis yra tėtis, vaikams jo reikia. Bet ypač mažesnysis kaskart verkdavo, kai reikėdavo važiuoti pas jį. Bandydavau gražiai sakyti, kad kažką veiksite, eisite į kiną, į parką ar pan. Kartą jis griežtai atsisakė važiuoti ir aš paklausiau kodėl. Sūnus sako: „Man skauda“. Pasirodo, tėtis jam sukdavo ausį. Pradėjo pasakoti, kas vyksta. Sakė, kad anksčiau tylėjo, nes manė, kad tai yra normalu, nes taip vykdavo kiekvieną kartą. Kitą dieną atvažiavo tėtis, išėjau į lauką su juo pašnekėti. Papasakojau, ką sakė vaikai. Pasakiau, kad negali būti net diskusijos apie smurtą, kad problemas su vaikais spręstų kitais būdais. Jis pripažino, kad suko ausį, bet pasakė, kad yra jų tėvas ir šie turi jo klausyti. Galiausiai prižadėjo, kad daugiau taip nedarys“, – pasakojo moteris. Tą kartą vaikai nuvyko pas tėtį, bet grįžo dar labiau susijaudinę.
„Mūsų jaunėlis turi raidos sutrikimų ir su juo kartais tikrai būna nelengva, bet visada yra būdų, kaip susitarti. Panašu, kad tėvas pasirinko ne tuos... Grįžę vaikai atvirai papasakojo, kas įvyko. Pasirodo, jaunėlis du kartus prisidarė į kelnes. Vieną kartą, kai visi buvo lauke. Tėvas jį pagriebė, nusivedė namo, vyresnysis sūnus girdėjo, kaip garsiai tėvas šaukė, o mažylis verkė. Vaikas pasakė, kad šis jam sudavė į nugarą, parodė kur, sakė, kad skaudėjo. Paskui įvedė į dušo kabiną, liepė plauti apatinius. Ir tai tik vienas iš daugelio atvejų… Šią aplinkybę, kad vaikui liepė plautis pačiam apatinius tėvas pripažino teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui“, – pasakojo moteris.
Vyresnysis sūnus, anot pašnekovės, iš tėvo niekada nepatyrė fizinio smurto, bet jam keletą kartų teko matyti, kaip skriaudžiamas jo brolis ir tai vaikas labai išgyveno. „Teisėja klausė, kodėl vienas vaikas patyrė smurtą, o kitas – ne. Aš nežinau. Gal tai diskriminacija. Jaunėlis niekada nenorėdavo važiuoti pas tėtį, tėtis sakydavo, tegu ir nevažiuoja. Visada nuvertindavo jį. Sakydavo, kad vienas – normalus, o šitas kaip dvejų metų vaikas, nieko nesugeba“, – pasakojo Karolina. Po to karto moteris nebeapsikentė ir pasiėmusi vaikus nuvyko į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kur viską papasakojo. Bet atsakymas buvo ne visai toks, kokio tikėjosi. „Gal palaukime dar, gal tėtis dar pasitaisys“, – sakė tarnybos darbuotojai. Tokiomis akimirkomis supranti, kad vargu ar tau gali kas nors padėti. Iš kur paskui atsiranda tos istorijos, kai moterys nušaunamos automobiliuose ar išvežamos į miškus? Negi jos visos tylėjo ir nieko niekam nesakė? Ne. Jos tiesiog nesulaukė pagalbos“, – svarstė moteris.
Vis dėlto ji pasiduoti neketino. Grįžusi namo, parašė Vaikų teisių apsaugos tarnybai laišką su pagalbos prašymu. Apie smurto atvejį tarnyba pranešė policijai, prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Karolinos namuose pradėjo lankytis Vaikų teisių tarnybos darbuotojai. Anot jos, per du mėnesius apsilankė apie 10 kartų ir kaskart vis kitos institucijų atstovės. „Vaikai nuolat buvo tardomi apie patirtą smurtą, dėl ko jų emocinė būsena tapo kritinė, jiems buvo užduodami tie patys žiaurūs tiesioginiai klausimai. Beveik visos apklausos vyko man nedalyvaujant, išsivedant vaikus. Kartą Vaikų teisės apsaugos tarnyba atėjo net į berniukų mokyklą. Direktorei buvo neleista manęs informuoti. Vis klausdavo to paties: kur tave mušė, kaip mušė, kaip suko ausį... Man tą sunku būdavo matyti, tai kaip vaikui ištverti?“, – klausė moteris.
Karolina pasirūpino, kad vaikai gautų psichologo pagalbą, mat ne vienas specialistas sutiko, kad berniukams – potrauminis sindromas. „Kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, tėčiui buvo uždėtos kardomosios priemonės. Po pirmosios jaunesniojo sūnaus apklausos, prokurorė kardomąsias priemones padidino, nurodydama, kad ikiteisminio tyrimo byloje yra pakankamai įrodymų įtarti tėvą naudojant smurtą prieš vaiką ir sutrikdant jo sveikatą. Tėvui buvo neleista matytis, neieškoti ryšių ne tik su jaunesniuoju sūnumi, bet ir vyresniuoju, taip pat ir nepasišalinti iš gyvenamosios vietos ir nesilankyti vaikų gyvenamuoju adresu“, – pasakojo moteris.
Po kelių dienų, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir uždėtos kardomosios priemonės, anot pašnekovės, tėvas padavė civilinę bylą (bylos numeris redakcijai žinomas) dėl bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, reikalaudamas matytis dažniau, o vėliau pareikalavo vaikų globą priteisti jam. „Jis ne tik nutylėjo apie kardomąsias priemones, bet ir pažeidė jas, atvyko į mūsų namus, grasino mano šeimai, aplinkiniams, kaimynams, kad mums tai atsirūgs. Kaimynė, kuri atėjo pažiūrėti, kas vyksta kieme, iš kur toks triukšmas, matydama, kad vaikų tėvas sklaidosi kieme ir elgiasi agresyviai, klausė ar nereikia pagalbos, tačiau ir jai buvo pagrasinta, kad išveš į mišką“, – pasakojo Karolina. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl neva nepakankamų įrodymų. „Buvau apklausta aš, vaikų seneliai, tėtis ir dar vienas vaikų tėvo draugas, kuris net nepažįsta vaikų. Nebuvo apklausti mokytojai, nors jie teikė raštą, kad vaikas skundėsi apie patiriamą smurtą, nebuvo apklausti gydytojai, kurie bendravo su vaikais po smurto atvejų“, – pasakojo moteris.
Teismo nuosprendis
Anot istorijos herojės, Vaiko teisių tarnyba nustatė, kad tėvas neturi tėvystės įgūdžių, paskyrė pozityvios tėvystės įgūdžių kursus, kurių šis atsisakė. „Jis nusprendė pasiimti kažkokius privačius kursus, kuriuos „sugebėjo” baigti per kelias dienas, o teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti jų esmės. Po jų psichologas turėjo pasisakyti, ar yra kokie nors elgesio pokyčiai, nes elgesys buvo nustatytas agresyvus. Apie tų kursų baigimą ir pokyčius nėra jokių raštų, nieko. Joks psichologas nepasisakė“, – pasakojo moteris.
Civilinėje byloje Vaiko teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadas, kad mama visą gyvenimą vaikus augino viena, nepilnamečiai nuo pat gimimo visą laiką gyveno kartu, ji jais rūpinosi, išlaikė, vaikai yra prižiūrėti, lanko prestižinę mokyklą, nė karto nebuvo nustatyta pagrindo paimti vaikus iš mamos. Išklausius vaikų nuomonę, vaikai pasisakė, kad su tėvu bendrauti nenori, taip pat yra pateikti psichologų dokumentai, bylojantys apie vaikų nenorą bendrauti su tėvu.
„Vykęs civilinės bylos teismas buvo tikra teismo parodija, kas verčia susimąstyti apie galimą teismo papirkimą. Teisėja neleido naudotis bylą įrodančiais dokumentais, man skirtu laiku pasisakyti pertraukinėjo mane, ignoravo vaikų psichologinę būseną, jų pasisakymus apie patirtą smurtą, įvairių įstaigų ir psichologų patarimus, neatsižvelgė ir į tai, kad jaunesnysis sūnus turi raidos sutrikimų, nepriėmė dokumentų, kurie paneigtų byloje esančias aplinkybes, neskyrė ekspertizės vaikų būsenai ištirti, neapklausė vaikų civilinės bylos procese, neatsižvelgė į galimas pasekmes ir šoką vaikams, kuriuos verčia būti su tėvu, kurio jie bijo ir visai neturi ryšio. Visiškai ignoravo pateiktus byloje įrodymus ir jais nesivadovavo, nutarimą grindė išvedžiojimais. Nepaisant to, kad Lietuvoje nuo 2017 m. vasario 14 d. priimtas naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriame draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant ir fizines bausmes, tačiau teisėja teismo metu menkino vaiko patirtą smurtą ir klausė, ar dar buvo kokio nors kitokio žiauresnio smurto, išaukštino smurtautoją ir iškėlė klausimą, gal vis tik reikia vaikams tokio tėvo auklėjimo“, – pasakojo moteris.
Kovos iki galo
Šiandien istorija dar nėra pasibaigusi. Vaikų gyvenamoji vieta, nepaisant visko, yra nustatyta su tėvu, bet ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, nes paduotas apeliacinis skundas.
Moteris su vaikais šiandien ir toliau bijo grįžti į savo namus. „Esame priversti neatskleisti savo gyvenamosios vietos, bijodami dėl savo sveikatos ir gyvybės, nes mūsų niekas negina, o nusikaltėliui atveria visus kelius iki galo su mumis susidoroti. Po vaikų tėvo daugkartinių grasinimų, savo jėgos naudojimu prieš mus, man baisu dėl mūsų gyvybių, kad mūsų byla nuskambės po visą Lietuvą, po to, kai bus jau per vėlu. Žvelgiant į tai kas vyksta, aš dėl mūsų visų labai bijau. Mano apeliacinis skundas apima beveik 50 lapų ir tai nėra viskas, nes galima rašyti ir dar. Kiekvienas sakinys, teiginys turi įrodymą, patvirtintą dokumentu. Bet kartais atrodo, kad visa tai niekam nerūpi. Kaip taip gali būti, kad, nepaisant visko ką patyrėme, nuspręsta, kad vaikus reikia atiduoti smurtaujančiam, nusikalstama veikla užsiimančiam tėvui, tėvystės įgūdžių neturinčiam, mus į gatvę išvariusiam, niekada nesirūpinančiam vaikais? Nesuvokiu kodėl. Nesuvokiu, kaip galima nesivadovauti įstatymais, neginti pačių mažiausių interesų, kaip galima būti tokiems abejingiems ir negalvoti apie žmonių, mažų žmonių likimus. Po civilinės bylos baigiamųjų kalbų, Vaiko teisių atstovė pasakė, jog neįmanoma, kad vaikus iš manęs paimtų, nes nėra jokių pasikeitusių aplinkybių. Toks sprendimas visiems buvo didelis šokas. Dėl to, kad negaliu atskleisti mūsų gyvenamosios vietos, dabar esu nupiešta kaip bloga mama, kuri neva slepia vaikus, paliko juos be ugdymo, be gydymo, nors šiai dienai, kaip ir visada anksčiau, vaikams užtikrinu visas jų teises. Aš suprantu, kad tėvas turi žinoti, kur yra jo vaikai, toks įstatymas, bet kur mūsų teisės būti išklausytiems ir apsaugotiems nuo smurtautojo?“, – pasakojo pašnekovė.
Nepaisant visko, moteris turi vilties, kad viskas bus gerai, todėl dėl savo ir savo vaikų gerovės kovos iki galo. „Kodėl mano gyvenimas virto tiek metų nesibaigiančiu košmaru? Kodėl aš, Lietuvos pilietė, niekada nepažeidusi įstatymų turiu gyventi nuolatinėje baimėje su savo vaikais? Kodėl negalime jaustis saugūs savo namuose ir vaikai savo mokykloje? Kodėl mano vaikai vietoje nerūpestingos vaikystės turi nesibaigiančias apklausas po tėvo melagingų skundų ir baimę sukeltą jų pačių tėvo? Visą savo gyvenimą skyriau darbui ir vaikų priežiūrai, o dabar visas mūsų lėšas paskyriau vaikų apsaugai, o valstybė mane ir vaikus nubaudė už tai, kad mes, dori piliečiai, išdrįsome pasiskųsti, kad nusikaltėlis prieš mus smurtauja ir kad taip tęstis nebegali. Negaliu nustoti tikėti, kad Lietuva yra teisinė valstybė, kurioje tiesa yra viena ir kad šis košmaras baigsis ir mes su vaikais galėsime atsistatę savo sveikatą, psichologinę būseną sugrįžti į savo rutiną ir džiaugsmingą gyvenimą. Net gi po daugelio sukrečiančių istorijų ar įvestų naujų įstatymų, smurto prieš vaikus ir moteris problematika Lietuvoje vis dar išlieka kritinė. Laikas Lietuvos Respublikos vyriausybei susimąstyti, kas vyksta šalyje, nustoti būti abejingiems ir pradėti galvoti, kaip kenčia doros, sunkiai dirbančios, pavyzdingai vaikus auginančios Lietuvos moterys, kurios neturi balso mūsų tėvynėje Lietuvoje ir svarbiausia silpnoji mūsų grandis – vaikai. Įstatymai, ginantys nusikaltėlius, tik blogina situaciją ir verčia aukas tylėti ir kentėti, kas, mano nuomone, papildo ir labai liūdnai pagarsėjusią Lietuvos savižudžių statistiką. Baisiausia šitoje istorijoje yra tai, kad aš pradedu suprasti, kad aš esu viena iš šimto, o gal ir tūkstančio moterų Lietuvoje, kurių negina įstatymai ir teisinė sistema. Kad smurtautojai gali naudotis teismine sistema, policija, teismais ir kitomis organizacijomis, kaip įrankiu, kurio pagalba gali ir toliau terorizuoti savo aukas. Kokia Lietuvos ateitis? Smurto suluošinti vaikai? Nebegalite būti akli ir kurti. Užtenka pažiūrėti į skaičius, kad pašiurptų oda, o ką kalbėti apie vaizdus, kuriuos pastaruoju metu matome žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje. Kažkas turi supurtyti visuomenę, kad visi vieningai išguitume smurtą iš savo kasdienybės, kad Lietuvoje būtų gera ir saugu gyventi ir kad viena tiesa gyvuotų“, – sakė moteris.
