– Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų kelias į normalų gyvenimą?
– Nuo noro keistis. Reikėjo pasirinkti, ar išsaugoti šeimą ir sveikatą, ar iškeliauti į kapus. Susidėliojau prioritetus. Norėjau išlipti iš alkoholio, išsaugoti šeimą, nes jau viskas mano gyvenimas kabėjo ant plaukelio.
– Kiek laiko truko tas kelias blaivybės link?
– 16 mėnesių. O alkoholis su manimi gyvenimo apie 30 metų. Esu alkoholikas su patirtimi.
– Ką veikiate šiuo metu?
– Turiu darbą. Jis nėra labai mėgstamas, bet kol kas yra kaip yra. Susitvarkė santykiai šeimoje. Žmona vėl atrado pasitikėjimą manimi, sveikata ženkliai pagerėjo. Nedaug trūko, kad atsirastų kepenų cirozė. Po pusės metų blaivybės, pasidariau vidinių organų echoskopiją, gydytoja net nustebo, kad visi organai atsistatė. Pirmiau man organizmas davė signalą, kad reikia sustoti, o paskui ir gydytoja pasakė, kad arba alkoholis, arba kapai po truputį. Pradėjau mąstyti. Supratau, kad šeimos praradimas yra pirmas žingsnis į valkatavimą. Žiūrėjau aplinkui, nesinorėjo man taip pat po konteinerius landžioti. Su sūnumi irgi ne kokie santykiai buvo, vaikas viską matė. Man buvo gėda. Jei būčiau paauglys, dar gal būtų nusispjauti, bet man jau netoli 50-ies. Reikėjo kažkada grįžti į dorą gyvenimo kelią.
– Kaip patekote į tą liūną?
– Vaikystėje mačiau daug alkoholio pavyzdžių, kivirčų. Visą tą kraitelį nusinešiau į savo gyvenimą, į savo šeimą. Blogai padariau. Bet viskas vyko palaipsniui. Iš pradžių atsirado draugų kompanija, prasidėjo alkoholis. Kai įsidarbinau į kitą įmonę, draugų ratas pasikeitė, bet alkoholis liko. Dirbau pamainomis, po pamainos – alus, po to – stipresni gėrimai, žmona skambina, nekreipi dėmesio. Taip geri iki vakaro, o kartais ir naktimis negrįždavau.
– Kur buvo tas paskutinis lašas, po kurio kreipėtės pagalbos?
– Nuskriaudžiau savo žmoną ir tai buvo paskutinis lašas. Atsidūriau policijoje. Tyrėja man davė paskutinį šansą, pasakė: „Arba tu pradedi lankyti probacijos programą tarnyboje, arba keliauji ten, kur sėdi nuteistieji“. Laisvė viliojo labiau, todėl pasirinkau pirmąjį variantą. Dabar sakau, Dievas atsiuntė man Vaidą Viršilą – probacijos tarnybos specialistą, kuris mane ištraukė iš to liūno. Šitam žmogui visą gyvenimą būsiu dėkingas.
– Sunki buvo to kelio pradžia?
– Labai. Kai ten atsidūriau, buvau sužverėjęs. Netikėjau, kad man jie gali kuo nors padėti. Skeptiškai žiūrėjau į tuos dalykus. Po pirmo apsilankymo išėjau ir galvojau: „Kuo jūs čia man padėsite. Jokios pagalbos iš jūsų vis tiek negausiu“. Ateidavau kartą per savaitę. Po truputį pradėjau matyti pokytį. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kaip viskas ėmė keistis. Vaidas man pasakė: „Susidėliok prioritetus, ko nori iš gyvenimo“. Susidėliojau. Pirmus šešis mėnesius buvo labai sunku. Alkoholis tūnojo galvoje. Kai draugai, šeima kviesdavo į baliukus, gimtadienius, atsisakydavau. Nenorėjau matyti alkoholio, nes nebuvau 100 proc. garantuotas, kad nepratrūksiu. Po pusmečio pradėjo gerėti. Dingo alkoholio noras. Atsirado motyvacija. Iki šiol naudoju taisyklę: sustok ir pagalvok. Ne tik dėl alkoholio, bet ir prieš pasakydamas ką nors, prieš pakeisdamas balso tembrą – visada sustoju ir pagalvoju. Tai mane nuramina.
– Matyt, ir žmonos palaikymas turėjo didelę reikšmę?
– Taip, aš jai labai dėkingas. Buvo du žmonės, kurie mane palaikė ir į kuriuos galėjau atsiremti: žmona ir Vaidas.
– O kaip su sūnumi santykiai? Susitvarkė?
– Taip, dabar pasiskambiname, pasikalbame. Netrukus bus gimtadienis, važiuosime į Vilnių pasimatyt. Esu laimingas. Atsimerkiu ir matau visai kitokias spalvas. Prieš tai viskas buvo pilka, niūru. Buvau įsižeidęs, piktas ant kažko, bet problema tūnojo manyje.
– Ar tenka bendrauti su panašaus likimo žmonėmis?
– Ne. Būna, kad pažįstamų, kurie irgi turi bėdų dėl alkoholio, artimieji paprašo, kad pasikalbėčiau su jais, bet ką aš su jais kalbėsiu? Pirmiausia jie turi pripažinti, kad yra alkoholikai. Aš tą pripažinau. O su vienu bendravau, jis sako: „Aš nesu alkoholikas“. O laka ir laka. Jis sako – tai tik alus. Bet aš save vadinau senu pijoku, žinau tą visą įžangą, pirmiau alus, paskui – sąmonės netekimas. Reikia pripažinti, kad esi alkoholikas, kad tau reikalinga pagalba. Tie visi kodavimai irgi yra tik psichologinė apgaulė. Buvau užsikodavęs, nevartojau alkoholio 18 mėnesių, bet vieną dieną poliklinikoje išgirdau žinią, kad plaučiuose turiu onkologinį darinį. Ši naujiena mane pribloškė. Išėjęs iš poliklinikos, tiesiu taikymu pasukau į parduotuvę ir padariau didelę klaidą. Nors ir buvau koduotojų prigąsdintas, kad jei išgersiu, mirsiu, gėriau.
– Tai buvo jau ir prieš tai bandymų kovoti su alkoholiu?
– Taip, žmona jau nebegalėjo. Pažadėjau jai, kad užsikoduosiu. Namuose jau buvo įsivyravusi harmonija, ramybė. Bet buvau silpnavalis. Reikėjo tą medikų žinią kitaip priimti, o aš iškart puoliau gerti.
– O kaip išsisprendė onkologinės bėdos?
– Pasirodo, tai buvo klaida. Įsivaizduojate, jūs nueinate pas gydytoją ir jums pasako, kad sergate plaučių vėžiu. Plaučiuose yra dėmė. Kaip žmogus turi jaustis? Paskui pasiėmiau tą nuotrauką, nuvažiavau į tuberkuliozinį, jie pasižiūrėjo ir pasakė, kad nieko nėra. Kitados turėjau traumą prie šonkaulių, ten viskas taip sugijo, kad matosi toks monetos dydžio darinys, bet tai nėra vėžys. Jūs įsivaizduojate, ką žmogus gali padaryti, išgirdęs tokią diagnozę? Kitas gali ir dar blogesnį sprendimą priimti. Jei nebūtų tos žinios, gal tas kodavimas ir psichologinis nusiteikimas tęstųsi iki šiol.
– Dabar dar lankotės pas psichologus?
– Ne. Žinote, aš nesuprantu tų psichologų. Nė vieno normalaus nesu sutikęs. Teko susidurti, bet aš iš jų išeidavau ne tai kad atsipalaidavęs, bet suirzęs. Aš nesuprasdavau, ko jie iš manęs nori. Jie užduoda tokius įdomius klausimus. Praėjusį mėnesį paskutinį kartą su Vaidu pasikalbėjome, pasakiau jam: „Leisk man pabandyti pačiam be pagalbos. Pažiūrime, kas iš to išeina“. Negaliu visą gyvenimą gyventi su parama. Reikia ir savyje jėgų rasti. Dabar jau mėnesį neturiu jokių užsiėmimų, kol kas esu ramus. Bet niekada nežinau, kas gali iškilti iš mano tos gilumos, duok Dieve, kad viskas būtų gerai. Kita vertus, jei pastebėsiu, kad kažkas blogo darosi, visada turiu kur kreiptis. Svarbu laiku sureaguoti ir paskambinti.
– Ilgas darbas, bet rezultatas to vertas?
– Taip. Aš to nesitikėjau. Teisinga pagalba tave stiprina, bet turi ir pats norėti. Mažas procentas žmonių praeiną tą programą, vadinasi, nenori grįžti į normalų gyvenimą. Čia jų asmeninis reikalas. Ko jiems galiu palinkėti? Nežinau. Jei esi toks, koks buvau aš, visų pirma, pripažink, kad esi pijokas, kad tau reikia pagalbos. Sunku tą pripažinti. Turėjau tokį kaimyną, pas kurį gerdavome, dabar jam sakau: „Tu esi pijokas“. O jis: „Aš – pijokas? Ne“. Aš jam sakau: „Taip, esi pijokas, nei tu dirbi, nei tu ką, sėdi tėvams ant sprando, šeima nuo tavęs pabėgo“. Kaip su tokiu žmogumi kalbėti? Kaip jį motyvuoti? Jis mane kvailiu išvadina. Dabar alkoholis yra mano galvos dugne, bet niekada nežinai, kada išlįs. Čia tiksinti bomba, nieko nepadarysi. Reikia su tuo gyventi.
