– Pakalbėkime apie situaciją, kai pirmas žingsnis jau žengtas, didžiausias akmuo nuo širdies nusirito. Atrodytų, problemų neliko. Bet ar tikrai? Su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria žmonės, patyrę smurtą?
– Smurtas dažniausiai yra galios ir jėgos išraiška. Smurtaudamas asmuo siekia parodyti savo valdžią, pranašumą, valdyti kitą žmogų. Žmonės, patyrę smurtą, susiduria su išmoktu bejėgiškumu, menka savigarba, dažnai savęs vertinimas priklauso nuo partnerio. Jiems nesvetima depresija, emocinė įtampa, savęs kaltinimas ir atsakomybės už patiriamą smurtą prisiėmimas. Jie kenčia nuo kaltės jausmo, bet neigia baimės ir pykčio jausmus. Gali būti padidėjęs dirglumas, miego sutrikimai, išaugęs budrumo jausmas, nes neaišku, kada gali sulaukti puolimo. Gyvena su viltimi, kad tai turi liautis, nepriima realybės.
Disociacija – sustingimas, nereagavimas, negirdėjimas, nematymas, kas dedasi aplink, tai gynybinė reakcija, padedanti išgyventi, kuri sutrikdo žmogaus minčių, atminties ir tapatumo jausmo sąryšį. Gali turėti problemų su alkoholiu. Aukos jaučiasi sugniuždytos, pasimetusios, nors kartais pasitaiko aukų, demonstruojančių savo pyktį, agresyvumą.
– Ką turėtų daryti toliau žmogus, išėjęs iš smurtinių santykių?
– Pirmiausiai skirti daug dėmesio sau. Taip, tai neįprasta, sunku. Remtis į artimuosius, draugus. Atgauti saugumo ir ramybės jausmą. Ugdyti pasitikėjimą savimi. Auginti savąjį „Aš“. Imtis atsakomybės, kad aukos ir agresoriaus santykiai nepasikartotų.
– Ko neturėtų daryti?
– Negrįžti į tuos pačius ar kitus smurtinius santykius. Jei auka nueis į kitus santykius, neišgydžiusi savo senų žaizdų, tikėtina, kad smurtiniai santykiai pasikartos.
– Kokie yra būdai dirbti su savimi?
– Norint žinoti, kaip greičiausiu ir arčiausiu keliu galima nuvykti į kitą vietovę, svarbu iš pradžių pažinti tą vietą, kurioje esi. Viskas prasideda mūsų viduje: kiekviena mintis, kiekvienas išsakomas žodis, atliekamas veiksmas, kiekviena bręstanti sėkla, kiekvienas naujas gyvenimas – viskas prasideda viduje ir auga į išorę. Kas nori augti ir bręsti, turi paisyti savo vidaus, atpažinti savo jausmus, konstruktyviai juos išmokti reikšti.
– Ar dažnai tokie žmonės nutaria keisti gyvenamąją vietą, keisti veiklą ir pan.? Ir ar tai gali padėti?
– Kiek dažnai keičia savo gyvenamąją vietą, sunku pasakyti. Gal nesu ir girdėjusi, kad tyrimuose, kas būtų iškėlęs šį klausimą. Bet tik viena galiu pasakyti, kad nuo savęs niekur nepabėgsi.
– Kodėl ir kokie žmonės dažniausiai atkrenta šiame kelyje?
– Sunkus kelias yra save, priimti ir keisti. Mes pragyvename tokie kokie esame 20-30-50 metų, mūsų asmenybės jau subrendusios ar bebręstančios, tai tikrai sunkiau keisti nei naują brandinti. Kaip ir statyboje, geriau naują namą pastatyti, nei jį perstatyti, rekonstruoti. Atkrenta tie, kurie nepakankamai išgydo savo žaizdų arba jų visiškai negydo.
– Kaip vėl neįpulti į tokius santykius?
– Mylėk savo artimą, kaip pats save. Mylėk save. Daugelis klientų sako, aš ne egoistas, kad mylėčiau save. O iš tikro egoistui yra sunkiausia mylėti save. Už vis labiausiai reikia meilės sau. Mylėsi save, mylėsi kitą.
– Kaip išguiti kaltės jausmą?
– Kaltės jausmas – pats pražūtingiausias jausmas iš visų. Žmogus kankina save psichologinėmis problemomis, neketindamas imtis veiksmų jas išspręsti, tai galima priskirti depresijai, tai mazochizmas – polinkis skausmui. Tai gali būti troškimas bausti save nuo vaikystės (patenka į įvairias traumines situacijas, lūžta rankos, kojos, auga antsvoris ir pan.) ir tai lydi visą gyvenimą.
Kiekviena auka galėtų atsakyti sau į klausimą Kodėl? Kodėl baudžiate save? Kodėl nuolat save kaltinate, kritikuojate? Taip, nėra lengvas klausimas. Kaip tėvai baudžia savo vaikus: nedaryk šito, neik ten, tai blogai, tai negerai, tai purvina... Suaugusieji baudžia, kad vaikas taptų geresnis, kad pakeistų jo elgesį. Kaltės jausmas ir bausmė turi puikų ketinimą. Taigi, kaip jį išguiti? Kaltės jausmą, bausmę keisti į pozityvius ketinimus: pakeisti savo elgesį, pakeisti savo gyvenimą. Tobulėti. Daryti gyvenime tai, kas teiktų džiaugsmą pačiam ir aplinkiniams.
Paradoksalu, bausmė moko, ko negalima daryti, bet nemoko, koks elgesys yra deramas. Suaugęs žmogus kaltina save, baudžia, stengiasi pakeisti savo elgesį, nori būti geresnis. Bet bausmė yra labai blogas būdas. Kaltindami ir bausdami save, mes įsispraudžiame į tam tikrus rėmus, ribas, iš kurių negalime ištrūkti. Nes tik peržengsime ribas, automatiškai įsijungia savęs baudimo mechanizmas (tai vyksta pasąmoningai).
Kaltė ir bausmė, visuomet susijusi su skausmu, kančiomis, nuoskaudomis, nelaimingais atsitikimais, pykčiu. Jei mes jaučiamės kalti, pasąmoningai į savo gyvenimą traukiame nemalonius, destruktyvius dalykus. Kaltės jausmas traukia savęs baudimą, savikritiką, o tai savo ruožtu sukelia skausmą ir kančias.
Kaltės jausmas – savęs baudimas – skausmas ir kančios.
Beje, kaltės jausmas – tai agresija, nukreipta į save patį. Žmogus, kuris kaltina, baudžia save, jaučiasi esąs be galo svarbus. Jis galvoja, kad nubaudęs save, pakeis visą pasaulį. Bet ar vienas pakeisi pasaulį? Aš visad sakau, norint pakeisti pasaulį – reikia pradėti nuo savęs.
Tad pirmučiausia, turi priimti atsakomybę už save, už savo gyvenimą. Atsakomybę, o ne kaltės jausmą. Gyvendami smurtiniuose santykiuose, paklauskite savęs: kodėl jis bando priversti mane jaustis kaltu? Ko jam reikia iš manęs?
Reikia neužmiršti, kad mes kiekvienas kuriame savo pasaulį. Yra keli būdai kaip reaguoti į tokias situacijas:
1. Jeigu jausitės kalti, savo kaltės jausmu patrauksite į savo gyvenimą tokią pat situaciją, tik dabar būsite ne įžeidėjo, bet įžeistojo vietoje.
2. Jeigu jūs laikote save teisiu, bet nekeičiate savo elgesio, tai kitą kartą jūs vėl sukursite tą pačią situaciją ir taip uždaras ratas. Jūs skaudinsite aplinkinius.
3. Prisiimti sau atsakomybę. Išsiaiškinti, kokiu savo elgesiu ir kokiomis savo mintimis jūs sukūrėte tokią situaciją. Peržvelkite savo situaciją nuo pradžios iki galo ir pagalvokite ko pozityvaus ši situacija jus išmokė. Taip sukurkite naujus elgesio būdus, naujas mintis.
Matome, kad padarei veiksmą – gavai rezultatą (o ne bausmę). Nepatinka rezultatas – pakeisk savo elgesį (be jokios bausmės). Ir keisk savo elgesį tol, kol pasieksi reikiamą rezultatą. Štai tokia grandinėlė: Elgesys – rezultatas – naujas elgesys – naujas rezultatas.
Prisiimti sau atsakomybę vietoj kaltės jausmo – tai išmokti gyvenime rinktis. Kaltė ir bausmė rinktis neleidžia. O atsakomybės jausmas skatina kurti naujas mintis, ieškoti naujų elgesio būdų. Svarbu ne liautis kažką daryti, o išmokti elgtis naujai, pozityviai.
– Kokie dar jausmai dažniausiai trukdo eiti pirmyn?
– Nei auka, nei agresoriumi negimstama. Kuo žmogus turi psichologiškai geresnes sąlygas augti ir skleistis kaip asmenybė, kuo didesnis jo pasitikėjimas savimi, kuo geriau jis išmoksta pažinti savo jausmus ir konstruktyviai juos reikšti, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės gerbti tiek kitų žmonių psichologinę erdvę ir laisvę, tiek nustatyti ir saugoti savo paties ribas.
– Kiek laiko užtrunka, kol žmogus atsistato?
– Tai priklauso nuo asmenybės, nuo noro pamatyti, išgirsti, keisti. Dažnesniu atveju šeimose, kuriose smurtaujama, įvyksta skyrybos, žmogui pasidaro sunku gyventi smurtiniuose santykiuose, bet tai nėra pabaiga. Žmogui reikia išsivalyti senas žaizdas, nes kitaip, sukurs naujus santykius, pasikartos ir smurtas.
