– Sakykite, kaip lyčių stereotipai susiję su smurtu artimoje aplinkoje? Juk pasakius berniukui: „Būk stiprus“, neužauginsi iš jo galimo smurtautojo, ne?
– Norėčiau pradėti nuo to, kodėl, nepaisant to, kad už lango XXI amžius, tie stereotipai apskritai vis dar egzistuoja. Nors jaunimas šiandien ir turi kitokią nuomonę, ji retai kada atsispindi veiksmais. Stereotipai mūsų visuomenėje, deja, yra labai giliai įsišakniję, ir yra keli to paaiškinimai. Visų pirma, tai yra toks supaprastintas grupės vaizdinys. Kai mąstome stereotipiškai, mąstome tam tikromis kategorijomis. Taip yra paprasčiau, nereikia gilintis ir pažinti žmogaus: uždedame etiketę ir viskas. Mokymuose dažnai patariu žmonėms padaryti tokį pratimą. Paimkite popieriaus lapą, perbrėžkite jį per pusę ir vienoje pusėje parašykite mergaitės/moterys, kitoje – berniukai/vyrai. Tada prisiminkite savo vaikystę, kaip augote ir kokie lūkesčiai jums buvo keliami: tiek išvaizdai, tiek bendravimui. Skatinčiau tai padaryti kiekvienam, nes daugelis galvoja, kad mes patys sprendėme savo likimą, bet, padarius šį pratimą, supranti, kad daugelis dalykų buvo užprogramuoti iš anksčiau.
Jei kalbėsime apie smurtą, galime atkreipti dėmesį į tokius stereotipus apie moteris: moterys mokomos būti tylesnės, nedraskyti akių, būti savo vietoje, saugoti šeimą, kurti šeimos židinį ir t.t. Aš teikiu teisines konsultacijas nuo smurto nukentėjusiems asmenims ir, žinote, būna žmonių, klienčių, kurios ateina ir sako, kad prireikė dešimties metų, kad jos galiausiai apsispręstų kreiptis pagalbos. Viena moteris pasakojo, kad labai gerai sutaria su savo mama, kuri pastoviai kalė į galvą, kad moteris yra tie klijai, kurie šeimą laiko kartu. Ta mama žinojo, kas vyksta šeimoje, kad vyravo psichologinis smurtas, kartais pasitaikydavo ir fizinio, bet ji sakydavo: „Tai yra šeima, visko pasitaiko, turi ją išsaugoti“.
Jei žiūrėsime iš vyrų pusės, juos taip pat paveikia stereotipai. Tie smurtautojai irgi kažkada buvo vaikai, jiems irgi buvo programuojami tam tikri visuomenės lūkesčiai. Pavyzdžiui, kad berniukai turi viskuo pasirūpinti patys, jie turi būti lyderiai, priimti sprendimus, negali rodyti emocijų, nebent tai yra pyktis ar agresija. Todėl nereikia stebėtis, kai apklausos rodo, jog visuomenėje yra beveik normalu, jei berniukas tampo už kasų ar kelia mergaitėms sijoną. Maža to, daugelis pritaria, kad žmonos pareiga pasirūpinti vyro buitimi, mylėtis su vyru. Ką reiškia pareiga? Žiūrint iš teisinės pusės, jei nevykdai tam tikrų pareigų, tau kyla tam tikra atsakomybė. Jei žmonos pareiga yra mylėtis su vyru, kas tau gali nutikti, jei tu nevykdai tos pareigos?
Trečias dalykas – visuomenėje susiformavę stereotipai, kurie palaiko smurtą arba trukdo nukentėjusiems asmenims kreiptis pagalbos: „Neskalbk savo baltinių viešai“, „Moteris turi būti tiek klijai, kurie laiko šeimą kartu“ ir pan. Lietuvos visuomenė vis dar išsiskiria aukų kaltinimu, anot duomenų, daugiau nei 60 proc. nesikreipia pagalbos. Gal kreiptųsi, jei turėtų palaikymą, bet labai bijo visuomenės pasmerkimo, vienatvės.
– Vyrams taip pat sudėtinga atitikti tuos stereotipus: nebūk po padu, nesielk kaip boba ir pan., tiesa?
– Taip. Labai sunku pasakyti, kas yra vyriškumas. O moteriškumas? Sąvoka labai skiriasi, priklausomai nuo to, kur gyvename, bet vyrams lipdomi stereotipai yra labai skaudūs. Neverk, tu gali su viskuo susidoroti pats ir pan. Kai vyras užauga, susiduria su problemomis, sakome, kreipkis pagalbos. O kaip jis jos kreipsis, jei visą gyvenimą buvo mokytas, kad su viskuo turi susitvarkyti pats. Nenuostabu, kad turime itin didelį vyrų savižudybių, širdies ligų skaičių. Vyrams sakoma: uždirbk pinigus, tavo statusas priklauso nuo to, kiek uždirbi. Mūsų visuomenėje yra labai svarbu būti tradiciniu vyru. Jiems sakoma, nebūk mergaite, neverk. Grįžtame prie stereotipų apie moteris. Reiškia, kad blogiausia, kas gali būti vyrui, tai, kad jį pavadins mergaite. Nes tai įžeidimas. Paimkime kitus stereotipus. Berniukams sakome, kad mergaičių mušti negalima. Manote, kad tai mandagumas? Ar tikrai? Kodėl mergaičių mušti negalima? Nes jos silpnesnės. Mes nuo pat mažų dienų kalame į galvą, kad mergaitės silpnesnės, reikia būti džentelmenu ir joms padėti. Po to visą gyvenimą ir stengiamės mergaites apsaugoti nuo gyvenimo sunkumų, nuo svarbių postų, dalyvavimo sprendimų priėmime, kad tik joms nereikėtų sunkaus vežimo tempti. Visa tai gali išsitransformuoti į smurtinius veiksmus. Nes kai tu žinai, kad merginos, moterys yra silpnesnės, menkesnės, jas gali kontroliuoti, o iš kontrolės gali atsirasti ir smurtas.
– Ar galima išguiti tuos stereotipus?
– Pamenu, dalyvavau stažuotėje JAV, kuri buvo skirta kalbėti apie seksualinį smurtą prieš vaikinus ir vyrus. Vienas pranešėjas pasakojo, kad augdamas patyrė seksualinę prievartą artimoje aplinkoje. Jam sakė, kad yra didelė tikimybė, jog žmonės, užaugę smurtinėje aplinkoje, vėliau gali smurtauti prieš savo artimuosius. Žinodamas tai, jis visą gyvenimą vengė kurti santykius, vengė turėti vaikų, stengėsi nebūti ten, kur yra vaikų. Gyveno tokioje baimėje, kad pats taps tuo monstru. Kai jis tą baimę nugalėjo, sukūrė šeimą, dabar augina dvi puikias mergaites, viskas klostosi gerai. Taip, statistiškai yra didesnė tikimybė berniukams, kurie auga smurtaujančiose šeimose, užaugus tapti smurtautojais, o mergaitėms nukentėti nuo smurto, bet turime ir kitokių pavyzdžių. Todėl nenorėčiau tiems žmonėms uždėti tokių antspaudų. Kaip keisti stereotipus? Reikia normaliai apie tai kalbėti valstybiniu lygiu, mokyklose pasakoti ne tik apie romantinius ar seksualinius santykius, bet apie sveikus santykius tarp berniukų ir mergaičių, mokyti pagarbos vienas kitam. Tik taip galime tuos stereotipus pakeisti, bet dabar to sisteminio mokymo neturime. Kol nevykdysime švietimo, nieko nepakeisime.
– Tai ilgalaikis procesas?
– Taip, jei žiūrėsime į stereotipą kaip į įprotį, suprasime, kad jį pakeisti yra labai sunku. Tai sunkus ir juodas darbas su savimi. Kita bėda, kad visuomenė labai bijo griauti lyčių stereotipus. Kas nutiks, jei tų lyčių stereotipų nebeliks: nebeliks vyrų ir moterų? Nebeliks vyriškumo ir moteriškumo? Kas tada liks? Liks tie patys vyrai ir moterys, tik jie bus laisvi žmonės rinktis profesiją, kokią nori, nebus sugrūsti į standartus, galės reikšti savo emocijas, vyrai galės auginti savo vaikus, visuomenė bus laimingesnė. Šalyse, kuriose mažiau lyčių stereotipų, gimstamumo lygis yra aukštesnis, laimės indeksas – didesnis. Jei kalbėsime apie moterų dalyvavimą sprendimų priėmime, turėsime jų daugiau, nes net ir dabar matome, kad apie moteris, kurios užima aukštas pozicijas, sakoma, kad ji moteris, ji dar jauna, ji jau sena, ji emocionali. Reikia suprasti, kad niekas nenori panaikinti lyčių, vyrų ir moterų, nori ugdyti laisvas asmenybes.
– Tarkime, šeimoje ugdome vaiką be lyčių stereotipų, bet jis išeina į visuomenę, į darželį, mokyklą, kur yra kitokia aplinka ir kurioje kitoks požiūris, ką daryti?
– Kalbėtis. Vaikas grįžta iš mokyklos ir sako: „Tos mergaitės nieko nedaro, tik plepa, jos ne tokios protingos, matematika joms nesiseka“. Ką darai? Sėdi ir šneki. Tai nuolatinis procesas ir darbas. Aš paklausiau savo kaimynės antrokės, ar yra dalykų, dėl kurių jai sunku būti mergaite. Ir jis man sako: „Taip, nes berniukai mus niekina ir žemina sako, kad mergaitės nesugeba to ar ano“. Pasirodo, vaikai su tuo gyvena. Kita vertus, galime kalbėti ir su mokytojais. Jei mergaitei trauko palaidinę ir žiūri, ar ji turi liemenėlę antroje klasėje, o mokytojas nereaguoja ar reaguoja, sakydamas, kad berniukas, matyt, įsimylėjo, skambinkite mokytojui ir aiškinkitės.
– O kaip dėl mandagumo taisyklių: praleisti moterį pirmą pro duris ir pan. Kur yra riba tarp jų ir stereotipų?
– Pažiūrėkime, iš kur tas „mandagumas“ ateina? Senų senovėje moteris buvo pirma praleidžiama į olą, kad jei koks žvėris ten būtų, ją suvalgytų pirmą. Maistas rūmuose anksčiau galėdavo būti užnuodytas, todėl pirmiau jį tiekdavo moteriai, kad nelaimės atveju vyras nenukentėtų. Kodėl tėvas dukrą lydėdavo prie altoriaus? Nes buvo norima įsitikinti, kad ji niekur nepabėgs. Visa tai žinant, susimąstai, ar tai tikrai džentelmeniškumas? Kitas klausimas kyla, o kodėl mes mergaitėms turėtume teikti pirmenybę? Ką mes sakome mergaitėms, kai jos kur nors lipa? Prieiname padėti, kad tik nesusižeistų. Berniukus tuo tarpu skatiname, kad viską padarytų patys. Dėl to mergaitės, vos sulaukusios šešerių metų, pradeda galvoti apie save kaip apie mažiau vertingas. Mes tą darome norėdami gero. Nesutikau tėvų, kurie norėtų savo vaikui blogo. Bet tas norėjimas apsaugoti, padėti, padaryti už vaiką, nieko gero neduoda. Berniukui sakome eik ir užkariauk pasaulį, todėl jie eina ir užkariauja. O mergaitės bijo, nes jas visada nuo visko saugojo. Jos gyveno apsauginiame princesės burbule, todėl užaugus joms sunku kažką daryti, rizikuoti. Jos bijo priimti sprendimus, atsakomybę, jos dažniau renkasi mažą, bet saugų užmokestį.
– Tuomet kitas klausimas: tradicijos ir stereotipai, kur čia yra riba?
– Tradicijos yra labai sumišusios su stereotipais. Aš nesakau, kad dabar prie altoriaus reikia eiti vienai. Ne, jei tau gražu, gera, eik ir viskas bus gerai. Jei moteris sako, kad nori būti namų šeimininke, rūpintis vaikais ir buitimi, ji nuo to kaifuoja, supranta, kad jei vyro neteks, neturės darbo ir pajamų, priima tą riziką, viskas gerai. Būk ta namų šeimininke. Tau yra gerai, kaip bus taip bus. Tu kitų žmonių neskaudini. Bet stereotipai, kurie kalami vaikams, koks turi būti berniukas ar mergaitė, daro įtaką jų sprendimams. Tai tradicija yra puošti Kalėdų eglutę, susirinkti visai šeimai prie stalo. Tai žalos niekam nekelia. Dėl stereotipų mes visi gyvename blogiau. Mes turime daug seksualinio smurto, kuris giliai pakištas po kilimu, vyrų savižudybių, aukų kaltinimų: „Žiūrėk, kaip ji apsirengusi buvo, reikėjo sėdėti namie su tautiniu kostiumu“. Galima tik pasidžiaugti, kad stereotipai keičiasi. Pažiūrėkite, kaip buvo prieš 20 metų ir kaip yra dabar. Yra daug pavyzdžių, kurie rodo, kad šviesa tunelio gale yra, tereikia įdėti daugiau pastangų.
