– Dirbate su smurtaujančiais vyrais. Ar buvo tokių atvejų, kai žmogus, pakėlęs ranką artimoje aplinkoje, dirba ir pasikeičia?

– Žinoma, kad buvo. Tiek vyrai, tiek moterys gali pasikeisti. Mes visi gimstame vienodi, bet paskui išsiugdome tam tikrą elgesio modelį. Jei žmogus gyveno tokioje šeimoje, kur tėvas, dėdė ar koks kitas žmogus smurtavo, jis elgsis atitinkamai. Pamenu, dar mano jaunystės laikais buvo įprasta girdėti taip kalbant: „Davei į dantis ir nutildei bobą“. Jei toks žmogus bus nebaudžiamas, jis toliau taip elgsis. Vyrai, užaugę vaikų namuose, pasakoja, kad pats gyvenimas juos išmokė tokio elgesio: arba tu, arba tave. Anot jų, jei nusileisi, tave skriaus, spardys, liksi nevalgęs ir vaikščiosi pusnuogis. Daugelis jų net nepastebi, kaip tokį elgesio modelį perkelia į savo šeimas. Mano tėtis irgi buvo smurtautojas. Kiek mes pro langus šaukdavome, tvartuke miegodavome, o jis mamelę skriausdavo. Ji vis sakydavo, kad skirsis, bet nesiskyrė. Kaip pati kartojo, prieš dievulį prižadėjo, su tautiniais drabužiais tuokėsi, už tai galėjo net į Sibirą tuomet būti išvežti. Be to, bijojo, ką kaimynai pasakys, ką – giminės. Tėvas sakydavo: „Tu geriau kartą padaryk, o ne tūkstantį kartų lok“.

– Jei pakėlė vieną kartą ranką, pakels ir antrą kartą?

– Savaime aišku. Aš moterims sakau: „Pagalvok, ar tau namuose toks baldas reikalingas“. Bet jei vyras nori išlaikyti šeimą, gyventi šeimoje, jis keičiasi. Mes dirbame su jais pagal Danijos programą. Iki penkto susitikimo dažniausiai vyrai būna pikti, burnoja, kad „kas čia per nesąmonės, kam ta policija, durna boba, tyrėjai kvaili, teismai kvaili, o jūs čia visai vaikų darželis“, bet po kokio 5-6 susitikimo, jie apsiverkia. Paaiškėja, kad problema yra juose, o ne kituose. Aš pasakau, kad neprikalsiu jų kojų prie grindų, nenorite – eikite. Apsiramina, ima atsiverti, paaiškėja, kad tėvas taip darė, taip jį mokino, taip išmoko. Tada prasideda tikrasis darbas. Sėkmės atvejų tikrai būna, bet būtinai reikia ir su moterimi kalbėti. Mokome vyrus, kaip nurimti. Vienas iš paprasčiausių būdų – atsistoti ant vienos kojos ir skaičiuoti nuo tūkstančio atgal. Nebuvo nė vieno, kad bent iki dešimt suskaičiuotų, o pyktis praeina. Bet ir sąlygos namuose turi būti keičiamos.

Asociatyvioji nuotr.
Foto: Shutterstock

– Papasakokite plačiau apie programą? Kas tai per programa?

– Danijoje ji trunka 150 susitikimų, bet kai mes įkūrėme vyrų krizių centrus, mums ją leido susitrumpinti pagal lietuvaičių galimybes. Sutrumpinome iki maždaug 20 susitikimų. Darome tris individualius susitikimus po pusantros valandos, kol susipažįstame su juo, su šeima. Paskui būna grupiniai susitikimai, kur susirenka 8-12 vyrų, ir dar du kartai individualūs, aiškinamės, ką įsisavino, gal ką reikia pakartoti. Turime filmų, kur vyrai smurtauja, žiūrime, kalbame apie juos. Padeda, kai pamato iš šalies. Bet problema ta, kad kai įkūrėme centrus, gavome lėšų, bet atėjo kita valdžia ir lėšų ėmė trūkti. Psichologė sako, kad jai reikia vaikus išlaikyti, ji negali savanoriauti. Taip ir sukamės metai iš metų.

– Ar turi moterys viltį, kad vyras pasikeis, net ir nieko nedarydamas?

– Taip, tas smurto ratas stipriai įtraukia. Smurtautojas atsiprašinėja, žada, kad tai nepasikartos. Pamenu, mano tėtis per moters dieną ir Kalėdas būdavo it auksinis. Gražiausius žodžius mamai sakydavo: „Tu mano snaigė, mano žibutė, mano gražuolė“. Mama tirpdavo išgirdusi tai du kartus per metus. Praeidavo savaitė kita – ir vėl tas pats. Be pastangų nieko nebus. Reikia stengtis. Užsienio psichologai sako, kad mažiausiai 9 mėnesiai turi praeiti. Bet kai nėra sistemos, finansų, negali padaryti žmoniškai.

– Ar labai sunku vyrams išsipasakoti?

– Sunku. Patys vyrai retai kada kreipiasi, nebent moteris pareiškia, kad skirtis nori. Būna ateina ir sako: „Viskas buvo gerai, o ji skirtis užsimanė“. Lietuviai bijo kalbėtis. Bijo pasakyti teisybę net savo antrai pusei. Vienas toks sportiškas vyrukas buvo atėjęs į keitimo programą. Jis savo moteriai sulaužė nosį, nes jam nepatikdavo, kad ji maivosi. Aš sakau: „O tu jai sakei, kad tau nepatinka toks jos elgesys?“ Jis: „O žinai, kaip ji supyks“. Sakau: „O dabar manai ji tau dėkinga, kad tu jai nosį sulaužei?“ Reikia kalbėtis. Bet žmonės bijo psichologų. Atsiranda tokių, kurie sako, kokią tu čia teisę turi mums aiškinti, kas tu tokia. Sakau, kad aukštojo aš nebaigiau, bet 50 metų su vyru gyvenu, jokiam universitete neišmoksi to, kiek per tiek metų santuokoje išmokau. Jie klausia: „Nė karto išsiskyrę nebuvote?“ Aš sakau: „Manęs vyras nė karto durne nebuvo pavadinęs“. O jie sako: „Tai kas čia per vyras“. Istorijų čia būna daug. Per metus turime apie pusantro šimto vyrų. Ir gal tik kokie trys būna pakartotinai susmurtavę. Tai labai geras rezultatas. Vis tiek kažką atsimena. Kiti ir paskui parašo, padėkoja, prisimena.

Aš jau 25 metus dirbu su moterimis ir žinau, kad 80 proc. smurtą patyrusių moterų, atleidžia vyrams, todėl siūlau tiems, kas įpareigoti Lietuvoje mažinti smurtą, kuo greičiau dėti visas pastangas ir stiprinti Vyrų krizių centrus visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Daug metų kovojome dėl galimybės teikti pagalbą moterims, o dabar laikas dirbti su vyrais, kad gerėtų situacija šeimose. Reikia sukurti sistemą, kurioje, norint mažinti smurto atvejų skaičių, būtų dirbama su visais. Tik taip greičiau pasieksime rezultato ir saugumo šeimose. Reikia sukurti smurto mažinimo sistemą, kurioje vietos rastų pagalba tiek smurto aukoms, tiek vaikams ir artimiesiems, tiek smurtautojams.