– Dažniausiai išgirdus smurto sąvoka daugeliui ji asocijuojasi su fiziniu smurtu. Kas yra seksualinis smurtas?
– Tai yra bet koks lytinių poreikių tenkinimas su kitu žmogumi prieš jo valią. Jei vienas pareiškia norą į lytinį aktą, o kitas to noro neturi, sueitis įvyksta, tai jau yra seksualinis smurtas. Su šia smurto rūšimi glaudžiai susiję įvairūs stereotipai apie tai, kokia yra moters „pareiga“ šeimoje, ką ji privalo daryti ir pan. Netgi jei lytinis aktas vyksta abiejų valioje, bet besimylint įvyksta kažkas, ko vienas iš partnerių nenori, o kitas verčia tai daryti, kad ir ne akivaizdžia prievarta, tai galima traktuoti kaip seksualinį smurtą. Partneris gali būti verčiamas, naudojant manipuliacijas, kurias labai sunku užčiuopti. Tarkime, vyras nori lytinio akto metu kažko daugiau nei moteris ir ima sakyti, kad tu nenormali, ne tokia kaip visos, kodėl tu to nenori, visi tai daro. Žmogus suabejoja savo pasirinkimu ir ima galvoti, gal tikrai kažkas su manimi negerai, jei kiti tai daro. Atsiranda ne asmeninis valios noras paklusti, bet noras pritapti prie tų kitų.
– Kaip elgtis tokioje situacijoje?
– Pirmiausia žmogus turi atpažinti, kad to nenori, kad tai kelia diskomfortą, ir sau tai įsivardinti. Kol nesuvoki, gali paklusti, bet suvokęs gali eiti į pasipriešinimą ir išreikšti savo valią. Reikėtų pastebėti, kur partneris naudoja manipuliacijas, nes jis gali grasinti palikti, kad jam tokia žmona nereikalinga. Taigi pirmas žingsnis – savišvieta ir suvokimas, kas aš esu šiame santykyje, ar aš tik tenkinu kito norą, ar čia dalyvauja ir mano valia.
– Kaip atsiriboti nuo stereotipų, kad tokia moters pareiga?
– Tokie stereotipai mūsų visuomenėje tikrai labai gajūs ir mes vis dar jais vadovaujamės. Tarsi žmonos pareiga patenkinti vyrą. Net ir pasiteisinimas „man skauda galvą“ yra stereotipinis. Tarsi moteris turi susirasti priežastį, kodėl ji nenori lytinių santykių. Jos pasakymo, kad nenori, neužtenka. Ji turi turėti pasiteisinimą. Sunku pasakyti, ar gali pati moteris, neskaitydama kokių nors savišvietos knygų, nelankydama seminarų, susivokti, kad kažkas yra ne taip. Informacija apie tai vis tiek turėtų ateiti iš aplinkos.
– Bet kartais informacija iš aplinkos, artimųjų kokie nors patarimai gali ir pabloginti situaciją, ne?
– Jei žiūrėsime į 40-50 metų moteris, jos turi mamas, kurioms yra apie 70 metų. Šios atėjusios dar iš kitų vertybinių sistemų, kai tas stereotipas buvo ypač gajus, kai buvo manoma, kad vyras turi teisę į tokius dalykus, kas mums dabar atrodo nepriimtina. Moterys per konsultacijas sako, kad pasipasakoti mamai negali, nes ji sako: „Reikia kentėti“. Bet jei žiūrėsime į moteris, kurioms iki 40 metų, to nebėra, jos drąsiai reiškia savo nuomonę ir moka už save pastovėti. Be abejo, kalbėti apie tokias problemas moterys vis dar nelinkusios. Dažnai skambina prisidengusios kitomis bėdomis ir tik laikui bėgant išsiaiškiname, kad šeimoje vyksta seksualinis smurtas. Psichologų konsultacijose tokias problemas klientės linkusios atskleisti ne per pirmą pokalbį, greičiau jos papasakojamos paskutinės, kai atsiranda pasitikėjimas.
– Kiek dažnas toks smurtas? Kaip dažnai dėl jo kreipiamasi?
– Jeigu visas kitas santykių spektras yra pakankamai geras, į tai nežiūrima net kaip į problemą. Moterys tarsi nurašo, kad gal tai jų pačių problema, o vyras turi teisę prašyti, reikalauti.
– Kokias ilgalaikes pasekmes toks smurtas gali turėti ateityje?
– Jeigu moteris nuolat tai patiria ir pati to nesuvokia, tarsi vykdo savo pareigą, niekada jos nervinė sistema nebus tokia stabili, niekada nejaus pasitenkinimo gyvenimu, nesąmoningai žinos, kad tas nemalonumas jos laukia. Kartais moterų pasakojimai būna išties liūdni: „Aš užsimerkiu ir galvoju, pakentėsiu, palauksiu, kol vyras pasitenkins“. Jis prašo sueities, ji nenori, bet mano, kad turi tą pareigą įvykdyti, todėl iškenčia. Įsivaizduokite, kokia jos yra nuolatinė būsena? Koks jos požiūris į tą lytinį aktą?
– Matyt, reikės daug laiko, kad būtų atstatytos tos emocijos, tiesa?
– Taip, tam reikės laiko. Reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl taip yra. Gali būti, kad moteriai sumažėjęs seksualinis potrauki po gimdymo. Dažnai būna, kad už to slypi nesutarimai su partneriu gyvenime, gal buities nepasidalija, gal priėjo tokį etapo tarpsnį, kai nepriima savo skirtumų, gal per dieną nutiko daug dalykų, kurie sukėlė įtampą, gal buvo per mažai šilumos, švelnumo iš partnerio ir tada automatiškai nėra noro su juo būti.
– Ar dažnai priežastys slypi vaikystėje patirtose traumose?
– Dažnai seksualumo suvokimas atsineštas iš šeimos ir jis daro įtaką požiūriui, kokie bus seksualiniai santykiai su partneriu. Dėl to labai svarbu tėvams tinkamai apie tai kalbėtis su savo vaikais.
– Matyt, ne vien moterys patiria seksualinį smurtą, bet ir vyrai. Ar būna tokių situacijų?
– Taip, būna, nes moterų ir vyrų seksualinis aktyvumas labai stipriai skiriasi. Tarkime, vyrų seksualinis aktyvumas didžiausias yra, kai jiems – 20-30 metų, moterų libido tuo metu yra žemas, po to viskas verčiasi, vyrų lytinis aktyvumas mažėja ir blėsta, o moterų auga ir piką pasiekia 35-40 metais. Tada moterų seksualinis susidomėjimas būna didžiausias. Tiesa, savo praktikoje nesu turėjusi vyro, kuris būtų kreipęsis dėl seksualinės prievartos. Manau, kad jiems apie tai kalbėtis yra itin sunku.
– Ką daryti, jei įtari, kad patiri prievartą, kur kreiptis?
– Jei kalbėsime apie brutalią seksualinę prievartą, kad ir šeimoje, Lietuvos įstatymai gina nukentėjusiuosius tiek artimoje aplinkoje, tiek ne artimoje. Smurtautoją galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Moterys turi galimybę kreiptis į policiją ir pareikšti apie prievartą. Jei tai yra pasyvi prievarta, kada moteris ir pati abejoja, reikėtų kreiptis į psichologą. Jis patars, paragins apie tai kalbėtis su partneriu.
