Kartais artimieji situaciją pablogina
Anot specialisčių, žmonės, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje, ne visada linkę išsipasakoti artimiesiems, todėl dažnai kreipiasi ir į specialistus, klausia, ar tai normali situacija, ar smurtas. „Vis dėlto pirmieji signalai parodomi patiems artimiausiems žmonėms, gal jie nėra išreiškiami tiesiogiai, kad štai aš patiriu smurtą, esu skriaudžiama, mušama, bet kažkokie signalai rodomi: žmogus būna nelaimingas, uždaresnis, pasikeičia elgesys. Tik bėda, kad artimieji nesugeba to atpažinti. Arba nedrįsta paklausti, kas atsitiko. O kartais paklausia, bet savo patarimais padaro meškos paslaugą“, – pasakojo psichologė D. Martinkuvienė.
Jai pritarė ir konsultantė L. Mangarovienė. „Pabloginti situaciją galima kritikuojant, komentuojant, nurodinėjant, kaip daryti: skirkis, negyvenk, kviesk policiją, aš jau padaryčiau taip ir taip. Tokiu atveju žmogus tik dar labiau užsidaro. Nurodinėjimas nėra pagalba“, – sakė pašnekovė.
Anot psichologės, reikia nepamiršti, kad skriaudžiamo žmogaus savivertė yra paveikta, jis negali savarankiškai priimti sprendimų, o patirdamas spaudimą – tik dar labiau išsigąsta. „Auka jaučiasi neišgirsta ir nesuprasta, ima galvoti, kad vis tiek niekas nepadės, todėl neverta ir pasakoti“, – sakė specialistė.
Didžiausias priešas – baimė
Kitas svarbus aspektas – apkalbų baimė. „Esame nedidelis miestelis, kur vietinis laikraštis skelbia, kur koks smurto atvejis buvo fiksuotas, nurodo asmens inicialus ir gatvę. Iš to atpažinti šeimą, kurioje tai vyksta, labai paprasta. Nukentėjusiajam su tuo sunku susitaikyti, todėl anonimiškumas yra mūsų prioritetas“, – teigė pašnekovė.
Anot specialisčių, pagrindinės priežastys, kodėl nuskriausti žmonės nelinkę pasakotis, yra gėda, baimė, nežinojimas, ar tai jau problema. „Žmonėms, patiriantiems smurtą ir gyvenantiems tokiame uždarame rate, atrodo, kad aplinkiniai nesupranta, kas vyksta jų namuose. Be to, kalti ir stereotipai, neva tokia yra moters dalia“, – sakė L. Mangarovienė.
Būtent stereotipai verčia auką jaustis dar blogiau: kaltai ir tik to vertai. „Reikia pripažinti, kad visuomenėje dar labai gajūs stereotipai, kad moteris pati kalta dėl patiriamo smurto: būk gera, ir vyras bus tau geras, gavai kryželį ir nešk per amželį. Būna net artimieji sako: „Ar negalėjai patylėti, gi matei, kad girtas grįžto, nereikėjo painiotis po kojomis“ arba: „Ko tu nori, aš taip gyvenau, močiutė taip gyveno, o tu jau kažką susigalvojai“, – pasakojo specialistės.
Pašnekovės nepataria ir spausti aukos, kad ši išsipasakotų. „Didelio spaudimo čia tikrai nereikia, nes žmogui ir taip jau sunku, bet reikėtų sureaguoti, dalintis savo pastebėjimais: matau, kad tau kažkas yra, kad tu liūdna ar liūdnas. Reikia parodyti, kad matote, jog kažkas yra, pakviesti žmogų išsipasakoti, pasiūlyti savo pagalbą. Labai svarbu pademonstruoti priėmimą, kad ne vertinate to, kas vyksta, bet priimate tą informaciją ir galite būti tas ramstis. Paklausti, kuo galite padėti“, – patarimais dalijosi psichologė.
Dar viena priežastis, kodėl aukos nelinkusios pasakoti – baimė, kad bus dar blogiau. „Yra tokių situacijų, kai moterys sako, kad jūs man daugiau neskambinkite, nes gali išgirsti, pamatyti. Tada tariamės, kad paskambins pati arba parašys žinutę. Buvo situacija, kai smurtą patyrė senyvo amžiaus žmogus iš savo vaikų. Moteris man tiesiai pasakė: „Jūs man neskambinkite, niekuo vis tiek nepadėsite, o padarysite tik dar blogiau, šiandien iškviečiau policiją, likau gyva ir ačiū Dievui“, – pasakojo L. Mangarovienė.
Dar vienas dažnai naudojamas smurtautojų ginklas – grasinimai atimti vaikus. „Jei vyras yra finansiškai geriau apsirūpinęs, užima gerą padėtį visuomenėje, o moteris tėra namų šeimininkė, ji jaučiasi nesaugiai, nes suvokia, kad sutuoktinis turi visas galimybes atimti vaikus“, – sakė psichologė.
„Turėjau tokį atvejį, kai skambino vaikai ir klausė, kaip gali padėti mamai, nes santykiai yra smurtiniai, mama jau ilgai kenčia. Kai papasakojau, paskui perskambino ir pasakė, kad mama nori garantijų, jog jei padarys taip, kaip sakėme, kažkas pasikeis jos gyvenime į gerą, kad ji turės, kur gyventi, kad iš jos nepaims vaikų. Tik tokiu atveju ji imsis veiksmų, priešingu atveju – kentės toliau“, – pasakojo konsultantė. Dar sunkiau iškelti bėdas į viešumą, jei smurtas vyksta socialiai sėkmingoje šeimoje. Anot specialisčių, aukos bijo, kad jomis niekas nepatikės.
Kaip reikėtų reaguoti?
Jei vis tik artimas žmogus jums nutarė išsipasakoti apie patiriamą smurtą, pasak psichologės, pirmiausia reikėtų aktyviai klausytis, užduoti papildomų klausimų, parodyti supratimą, kad normalu tokioje situacijoje jaustis neužtikrintam, pasimetusiam. „Kartu reikėtų švelniai pasiūlyti profesionalų pagalbą, kurios Lietuvoje dabar tikrai netrūksta. Kartais užtenka tik paskambinti ir pasakyti „Laba diena“. Specialistai jau žinos, ką daryti toliau“, – pasakojo D. Martinkuvienė.
Pašnekovės džiaugėsi, kad ilgainiui žmonių sąmoningumas auga ir būna, kad skambina ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimųjų. „Būna atvejų, kai skambina draugė, vyras, kolega, sesuo, teiraujasi, kaip padėti nuo smurto kenčiančiam artimajam, kaip nepakenkti. Žmonės drąsėja, šviečiasi, įgyja daugiau žinių ir drąsos, veikia ir socialinės reklamos, atpažinti smurtą tampa vis lengviau“, – sakė specialistės.
Tiesa, vis dar itin retai pagalbos kreipiasi nukentėję vyrai. Jiems išsipasakoti – ypač sudėtinga. „Aš turėjau tokią situaciją, kai skambino vyras, nukentėjęs nuo žmonos. Sakė, kad jam nereikia pagalbos, jis gali apsiginti, bet jis nori pasakyti savo sutuoktinei, kad daugiau to netoleruos. Jis rankos nekels, bet jai reikia sustoti. Jau yra vyrų, kurie kalba apie savo jausmus, kurie supranta, kaip jaučiasi“, – pasakojo L. Mangarovienė.
Sėkmės istorijos motyvuoja
Pašnekovės džiaugėsi, kad net ir sunkiausi atvejai gali baigtis sėkmingai. „Tikslaus sėkmės istorijų skaičiaus nepasakysime, bet yra situacijų, kai žmonės sustiprėja, supranta, kas vyksta ir randa jėgų keisti savo gyvenimą“, – sakė psichologė.
„Klausimas, kas yra sėkmės atvejis? Vienam sėkmė gali būti susitvarkyti vaikų išlaikymą, gauti materialinę pagalbą. Kitam – sėkmė susijusi su asmenybiniais dalykais, saviverte ir pan. Be to, būna, kad atrodo žmogus jau išėjo iš tų santykių, gyvena, stengiasi, praeina kiek laiko ir vėl visi grįžta atgal. Guodžia tik tai, kad jei jau moteris gavo kartą pagalbą, tikėtina, kad ji kreipsis ir antrą kartą“, – teigė konsultantė.
Paklaustos, kada dažniausiai aukos kreipiasi pagalbos, pašnekovės sakė, kad riba yra fizinis smurtas. „Kol yra tik psichologinis smurtas, žmonės galvoja, kad tai normalu, net klausia: o ką čia nenormalu, kiti gyvena kitaip? Žmonės sunkiai identifikuoja seksualinį smurtą, ekonominį smurtą. Tik konsultacijų metų paaiškėja, kad tai ne konfliktai“, – teigė psichologė.
Žmones, patiriančius smurtą, specialistės ragina nelaukti paskutinės akimirkos ir žengti bent vieną žingsnį – pakelti ragelį ir paskambinti. „Jei nėra artimo žmogaus, su kuriuo galite pasikalbėti, ieškokite profesionalios pagalbos. Dabar net skambinti nereikia, užtenka parašyti į livechat'ą. Paskui specialistai jau žinos, ką daryti toliau“, – patarimais dalijosi pašnekovės.
