– Dažnai girdime tokį pasakymą, kad auka tapo priklausoma nuo smurtautojo. Kodėl ta priklausomybė atsiranda?
– Labai dažnai tenka išgirsti tokį santykių apibūdinimą, bet to nevadinčiau priklausomybe, nors išoriškai atrodo kaip priklausomybė, tai greičiau – savotiška iškreiptų santykių išraiška, veikiama įvairių gynybos mechanizmų, tokių kaip neigimas, racionalizacija, projekcija ar kiti, kurie padeda smurtą patiriančiam asmeniui labiau prisitaikyti ar adaptuotis, apsisaugant nuo kenksmingo nerimo efekto. Prie tokių mechanizmų priskirti galima ir plačiai žinomą Stokholmo ar mušamos moters sindromą. Tai – nesąmoningas veiksmas, kurio pagalba žmogus bando tvarkytis su prievartos traumos sukeltomis pasekmėmis. Patirtos traumos gali būti tiek fizinės, tiek dvasinės, tiek seksualinės. Stokholmo sindromas žmogui tarsi padeda atitolinti visą išgyventą skausmą, apsisaugoti nuo pykčio, beviltiškumo, inspiruotos baimių ir sutrikusio savivertės jausmo.
– Bet ta priklausomybė yra abipusė, tiesa?
– Galima sakyti, kad jie tampa reikalingi vienas kitam. Smurtautojui reikalinga auka. Jis ją susiranda atpažinęs, intuityviai pajautęs jos menką savigarbą, nepasitikėjimą savimi. Jie tarsi vienas kitą pritraukia.
– Yra kažkoks aukos portretas?
– Taip. Specialistai yra įvardiję jau ne vieną aukai būdingai savybę. Visų pirma, tai ką jau ir paminėjau: menka savigarba, savęs nevertinimas, dažnai tas vertinimas priklausantis nuo kitų žmonių – partnerio, sutuoktinio, smurtautojo. Stokholmo sindromo auka dažnai linkusi kaltinti save, išgyvena didelį nerimą, stresą, baimę, kuris veda į tą priklausomybę. Žmogus, patyręs prievartą, bijo vėl ją patirti, nesąmoningai bando apsisaugoti ir prisiriša prie smurtautojo. Dažnai jis pats to net nesuvokia, bando pateisinti smurtautojo elgesį, atleisti, turi viltį, kad galiausiai kažkada viskas susitvarkys. Mokslininkai yra atradę daugybę psichologinių pokyčių smurtą patyrusių žmonių elgesyje, kurie dar vadinami kompleksiniu potrauminio streso sutrikimu. Šie pokyčiai yra suskirstyti į šešias grupes: emocijų reguliavimo pokyčiai, sąmonės pokyčiai, savęs suvokimo pokyčiai, smurtautojo suvokimo pokyčiai, santykių pokyčiai ir gyvenimo prasmės pokyčiai. Kai kalbame apie pokyčius santykių su smurtautoju, dažnai auka slapta trokšta atkeršyti tam žmogui, tačiau nutraukti santykių nepajėgia, nes yra silpnesnė. Smurtautojas, būdamas agresorius, disponuoja galia.
– Ta priklausomybė, matyt, nėra vienintelė priežastis, dėl kurios nepaliekamas smurtautojas? Kaip dėl visuomenės nuostatų, požiūrio į auką ir smurtinius santykius šeimoje?
– Taip, visuomenės nuostatos, požiūris į smurtautoją ir nukentėjusį asmenį turi didelę įtaką. Ką žmonės pasakys – yra labai dažna nuostata, kuria vadovaujasi žmonės, tvirtai nestovintys ant savo kojų. Labai nedaug sutiksite tokių žmonių, kurie žino, ko gyvenime nori, žino, kaip to pasiekti, jaučia savo vertę, orumą. Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje patyrusį asmenį, aplinkiniai dažnai linkę kaltinti nukentėjusįjį. Negana to, kad jis jau ir taip daug patyrė, jam patariama keistis, kažką daryti, pasirūpinti vaikais. Kita vertus, mūsų visuomenėje dar gajus požiūris, kad smurtas nėra tokia rimta problema. Pažiūrėkite, kiek buvo pasipriešinimo visuomenėje dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Kiek buvo bandymų ginti tą poziciją, kad mums jos nereikia, kad mums pakanka turimų teisinių instrumentų, bet jei pažiūrėsime į statistiką, policija ištiria maždaug apie 20 proc. perduotų pranešimų, tai labai rimti skaičiai, kurie rodo, kad ne visi smurto atvejai yra įvardijami kaip smurto atvejai, ne visi pripažįstami, o tai irgi neša žinutę nukentėjusiajam, kad tai, kad patyrei smurtą, dar nereiškia, kad jį patvirtins teisėsauga. O nukentėjusiam asmeniui ypač svarbus smurto fakto pripažinimas, patvirtinimas, tas tiesos atstatymas, kuris ir buvo sugriautas, sunaikintas patiriant smurtą. Smurtas sugriauna pamatinį tikėjimą, kurį, paprastai, žmogus atsineša gimdamas ir turi, tikėdamas, kad tiesa pasaulyje egzistuoja.
– Kaip nepasiduoti smurtautojo manipuliacijoms, nors atrodo per visus kanalus aiškiai transliuojama žinia, kad jei pakėlė ranką vieną kartą, pakels ir kitą kartą. Ar ta žinutė nepasiekia tų žmonių?
– Taip, nepasiekia dėl tų priežasčių, apie kurias jau ir kalbėjome: smurto patirtis aukai atneša elgesio, mąstymo pokyčių, atsiranda tunelinis situacijos matymas. Žmogus nesuvokia, kas įvyko. Žinau ne vieną atvejį, kai moteris, būdama jau arti 40 metų, sako, kad iki ateinant pas mane, ji nesuprato, kad patiria smurtą, nors visą tą laiką gyveno smurtinėje aplinkoje. Galite įsivaizduoti, kaip smurto patirtis susiaurina žmogaus sąmoningumą, pažeidžia jo ar jos „aš“, sunaikina jos ar jo įsitikinimą, kad santykyje su kitais ji ar jis gali būti savimi, ir jai ar jam tai atrodo norma. Ne vieną kartą teko girdėti: „Mane tėvas mušė ir labai gerai, pažiūrėkite, koks žmogus užaugau“. Tarsi geru žmogumi užaugama tuomet, kai ji ar jis yra mušamas. Toks požiūris byloja apie tai, kad vaiką galima mušti, kad tai yra auklėjimo norma. Ta nuostata gaji iki pat šių dienų. Dar vienas svarbus faktorius, kad žmogus, patiriantis smurtą, bandydamas išvengti to skausmo, negatyvių jausmų, siekia nesutapatinti tų įvykių su savimi, tarsi tai vyktų ne su juo, o su kažkuo kitu. Ne kartą moterys ateina ir sako: „Atėjau pakalbėti ne apie save, o apie savo artimą giminaitę, draugę“. Tik pradėjus kalbėti, prisipažįsta, kad tai vis tik jos situacija. Dėl visų šių priežasčių nukentėjusiam žmogui atpažinti smurtautojo manipuliacijas yra sudėtinga. Viena vertus, kuomet visuomenėje vis dar gajus stereotipinis mąstymas, kad šeima, nežiūrint kokie joje egzistuoja santykiai, privalo būti išsaugota bet kokia kaina, kad nepriimtina „nešti šiukšles iš namų“, kad moteris kalta, nes nemokėjo tinkamai bendrauti su vyru, išprovokavo jį, todėl jis nesusilaikė, pakėlė ranką prieš ją ir pan., nuo smurto nukentėjusiam asmeniui labai sunku išsivaduoti iš šio smurto rato. Kita vertus, mes visi esame pasmerkti santykiams, mums svarbus ryšys, net jei jis skausmingas, poreikis būti reikalingam, todėl ir bandome jį išsaugoti visokiais būdais.
– Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?
– Vienintelis ginklas smurtui yra viešumas. Bet tam reikalingas kitas žmogus, kuris padėtų pamatyti situacijos realybę. Gal tai gali būti artimas asmuo – vaikas, giminaitis, o gal specialistas. Deja, kaip rodo praktika, dažnai auka iš šeimos narių sulaukia ne palaikymo ar supratimo, bet priešingai – pamokslų, pasmerkimo, patarimų, kad ji turi kažką daryti. Vėlgi fokusas nukreipiamas į nukentėjusį asmenį, jis jaučia, kad iš tiesų turi kažką daryti, kad jis kaltas. Todėl labai svarbu, koks žmogus yra šalia. Tai gali būti koks nors organizacijos atstovas, specialistas, darbuotojas, pareigūnas, draugas, pažįstamas, kaimynas, bet tas, kuris mato situaciją realiai, neiškreiptai, kuris galėtų pasakyti, aš nesutinku, tu patiri smurtą, o smurtas yra nusikaltimas, tu kenti. Be abejo, prireikia daug kartų kartoti, kad auka galiausiai ryžtųsi žengti tą pirmą žingsnį, kad nugalėtų baimę, nesaugumo jausmą. Nes žmogus prisitaiko smurtinėje aplinkoje, gal jau yra susikūręs savo veikimo būdus, elgesio modelius. Dažnai moterys net ir sako, kad nežino, kaip išgyvens, jei išeis, kaip išlaikys vaikus, kaip galėtų gyventi vienos. Įsijungia tokie faktoriai, kaip išmokimas atsisakyti savo poreikių, išmokti suaugusiojo vaidmenys dar vaikystėje, augant su smurtaujančiais tėvais, nuslopintas troškimas, kad ja kažkas gali rūpintis, mylėti, saugoti, kurie ir toliau veikia esant moteriai ir suaugusiai, taip ir toliau palaikydami toje smurtinėje aplinkoje.
– Kaip dažnai moterys grįžta pas smurtautojus?
– Statistikos nėra, bet tokių atvejų yra. Mes pernai turėjome beveik 700 pranešimų ir policijos. Tačiau apie 10 proc. jų buvo pakartotiniai atvejai. Galima sakyti, kad bent 10 proc. moterų sugrįžo atgal.
– Kodėl sugrįžta?
– Dėl tikėjimo, kad situacija, smurtaujantis asmuo pasikeis, kad smurtas liausis, dėl santykių, ryšių, šeimos išsaugojimo, dar daugiau dėl to, kad giliai viduje nori išvengti skausmo, kurį išgyvena patirdama smurtą, be to viliasi, kad tas asmuo, su kuriuo moteris gyvena, patvirtins jai, jog ji yra mylima. Labai dažnai moterys sako, kad nori išsaugoti šeimą. Taip, šeima svarbus dalykas, bet kokia ta šeima, kokie santykiai joje? Jei tai šeima, kur nuolatiniai barniai, konfliktai, smurtas, tokia joje egzistuojanti aplinka yra nuodinga ten esantiems žmonėms, žaloja ten esančius asmenis, o ypač vaikus, nes jie dar auga, vystosi, ir, be viso to, tokios toksiškos aplinkos buvimas toliau palaiko ir tęsia smurto grandinę. Visi esame girdėję dažną frazę, jog smurtas gimdo smurtą. Taip ir yra. Tokioje šeimoje nė vienas ten esantis asmuo, suaugęs ar vaikas, nesijaus laimingas ir visavertis žmogus.
– Kokie turėtų būti tolimesni žingsniai, kad moteris negrįžtų į tą ratą?
– Pirmiausia, kad žmogus gautų skubią, neatidėliotiną specialisto pagalbą, kuri padėtų suvokti realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Tik reikia suprasti, kaip tai nenutiks po vieno susitikimo, tai užtrunka ne vienerius metus. Būna žmonės sako: „Kiek aš čia galiu vaikščioti, kiek aš galiu susitikinėti“. Tuomet sakau, paskaičiuokime: mes susitinkame kartą per savaitę vieną valandą, o jūs jau 40 metų gyvenate smurte. Paverskime valandomis. Tada matysime ar čia daug, ar ne. Reikia laiko, kad žmogus pakeistų savo mąstymą ir elgesį bei pradėtų matyti kitaip. Ne mažiau svarbu, kad moteris negrįžtų į tą nuodingą smurto ratą, reikalinga ir visos visuomenės ją palaikanti, o ne smerkianti, moralizuojanti, aiškinanti, kaip reikia gyventi, pozicija. Būtina visų mūsų – pradedant nuo politikų ar sprendimų priėmėjų, baigiant – specialistų, teikiančių pagalbą nukentėjusiems asmenims, bendruomenės, šeimos narių nuostata ir laikysena, patvirtinanti ir viešai pripažįstanti smurtą patiriančiojo kentėjimą, padedanti nukentėjusiam ar kenčiančiam žmogui suvokti, kad ji ar jis nėra vienas, kad smurtas yra nusikaltimas, kad nėra jokių smurtą pateisinančių paaiškinimų ir kad smurtą patiriantis asmuo nėra dėl to kaltas.
– Kuo ilgiau gyveni toje smurtinėje aplinkoje, tuo sunkiau iš jos išeiti?
– Taip, sisteminis smurtas prilyginamas toms pačioms sąlygoms kaip karo aukų belaisvių traumos. Todėl svarbu tą žingsnį žengti kuo anksčiau.
