– Pandemija jau skaičiuoja antrus metus. Sakykite, kaip pasikeitė smurto artimoje aplinkoje skaičiai?
– Deja, bet patys skaičiai rodo smurtinių atvejų didėjimą. Šeimose kuriose buvo įtempti, kriziniai santykiai, bet dar nebuvo psichologinio, nei juo labiau fizinio smurto, pandemijos akivaizdoje, dėl priverstinio buvimo kartu, negebėjimo darbo atskirti nuo poilsio, santykiai peraugo į smurtinius. Dar vienas faktorius, didinantis smurto riziką, yra padidėjęs alkoholio vartojimas. Tas irgi išprovokuoja nežabotas emocijų išraiškas. Smurtinių atvejų padidėjimas pastebimas nuo pat pirmojo karantino pradžios. Būna momentų, kai skaičiai lyg ir nusistovi, o po to – vėl šuolis. Juos lemia dažnai kintanti nestabili situacija, išaugusi bedarbystė, nauji apribojimai, finansinis nestabilumas. Jaučiasi, kad visuomenė yra nuvargusi, nebėra emocinio atsparumo. Viso to pasekmė agresija ir smurto proveržiai. Tačiau visi šie išvardinti faktoriai negali būti smurto pateisinimas. Čia mes jau kalbame apie mentalitetą – ar daug jūs matote gatvėje suaugusių žmonių, kurie daužytų vitrinas ir spardytų šiukšliadėžes todėl, kad jaučiasi susierzinę ar pikti? Tikrai ne, nes tai yra nusikaltimas. Tačiau, kai jie pareina namo ir smurtaudami agresiją išlieja ant savo šeimos narių, ieškome tokiam poelgiui pateisinimų – žmogus neteko darbo, neatlaikė emociškai, o čia dar žmona su vaikais lenda į akis. Šitokio pobūdžio nusikaltimams visuomenė dažnai randa pateisinimą.
– Kita teorija, kad tuos padidėjusius skaičius kartais gali lemti ir išaugęs visuomenės sąmoningumas...
– Taip, nuo 2011 metų, kai buvo išleistas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje, kreipimųsi skaičiai sistemingai kilo į viršų. Tam turėjo įtakos šios problemos viešinimas, įvairios socialinės akcijos, kalbėjimas, aiškinimas, žmonės pagaliau išdrįso apie tai kalbėti. Bet kita pusė, kuri šiuo metu labai neramina, kad vis didėja žirklės tarp pranešimų policijai dėl smurto artimoje aplinkoje ir pradėtų iki teisminių tyrimų arba tyrimų, kurie turi aiškią pabaigą, kai asmuo būna pripažintas kaltu dėl nusikalstamo veikos. Tokios žirklės drastiškai didėja. 2020 m. mūsų šalyje policija gavo virš 58 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau pradėtų iki teisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje buvo 7132. Galima sutikti, kad dalis pranešimų buvo klaidingi, gali būti paklaida, bet kalbame apie tai, kad iki teisminiais tyrimais dėl smurto artimoje aplinkoje tampa tik 12-13 proc. nuo gautų pranešimų. Kur dingsta likusieji 86-87 proc.? Pirminiam etape policija atlieka savo funkcijas, atvyksta į įvykio vietą, izoliuoja smurtautoją nuo nukentėjusio asmens. Tačiau toliau vyksta veiksmai, kurie verčia daryti prielaidas, kad norima mažinti iki teisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje skaičių ir tai daroma tendencingai.
– Tai, matyt, numuša bet kokį norą kreiptis, tiesa?
– Be abejo. Įsivaizduokite, kad moteris, jau ne pirmą kartą patyrusi smurtą nuo artimo žmogaus, pagaliau išdrįso kreiptis pagalbos, o jai atėjo atsakymas, kad dėl įrodymų stokos tyrimas nutraukiamas. Kas vyksta toliau toje šeimoje? Galiu pasakyti iš praktikos. Pačios moterys pasakoja, kad gauna paskui žinutę iš smurtautojo: „Ką, gavai? Daug laimėjai?“ Smurtautojui vėl atrišamos rankos ir jis gali tęsti savo veiksmus. Tik skirtumas toks, kad tie, kurie gudresni, pereina į psichologinio smurto atakas: grasinimus, persekiojimus, šantažą. O tokie dalykai pas mus nėra kriminalizuoti, geriausiu atveju už juos laukia administracinės nuobaudos. Rankos atrištos. Tai yra labai didelė problema šiuo metu. Mūsų įstatymai neapsaugo moterų, nukentėjusių nuo smurto šeimoje ir bandančių palikti smurtautoją. Nors statistika rodo, kad rizika būti nužudytai, bandant nutraukti santykius su smurtautoju, padidėja 10 kartų.
– Kokio pobūdžio smurto padaugėjo pandemijos metu?
– Visų pirma, padaugėjo psichologinio smurto. Dažnai žmogus kreipiasi visai dėl kitko, kad jam blogai, kad išgyvena krizę, bet kai pakalbi, pamatai, kad šeimoje yra ne krizė, o akivaizdus psichologinis smurtas, vienvaldystė. Dar blogiau, kai vienas jų praranda darbą dėl susiklosčiusios situacijos ir tampa finansiškai priklausomas nuo kito. Tada viskas subujoja. Iš pradžių atsiranda psichologinis smurtas, kuris būna sumaišytas su ekonominiu smurtu, o galiausiai pereinama į fizinį smurtą. Bėda ta, kad specializuotos kompleksinės pagalbos centrai gauna pranešimus tik apie pradėtus iki teisminius procesus dėl fizinio smurto. Mes nepagauname užuomazgų, turime reikalą jau tik su rezultatu. Momentą, kai dar galima kažką padaryti, praleidžiame, nes apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme psichologinis smurtas pripažįstamas kaip viena iš smurto rūšių, tačiau baudžiamajame kodekse jis neegzistuoja.
– O kada yra tas momentas?
– Dažnai žmonės painioja konfliktus šeimoje su psichologiniu smurtu. Kuo jie skiriasi? Jei šeimoje yra nesutarimai (dėl šeimos biudžeto, dėl vaikų auklėjimo), abu partneriai gali išsakyti savo nuomonę, gali ginčytis, argumentuoti – tai yra konfliktai. Bet kai atsiranda santykis: aš galiu pasakyti, o tu – ne, tuomet galima svarstyti apie psichologinį smurtą. Jo priežastys gali būti įvairios, pavyzdžiui: aš esu su aukštuoju, mano finansinės galimybės geresnės, gyvenate visi mano bute, jei tu nepatenkinta, aš padarysiu, kad liktum be stogo. Tai jau nėra konfliktas, tai psichologinis smurtas, nes nėra dviejų lygiaverčių partnerių. Vienas privalo paklusti kitam. Vienas gali diktuoti sąlygas, o kitas turi joms paklusti. Jei moteris mato, kad ji yra jau tokioje situacijoje, kad ji kaip lygiavertis partneris negali diskutuoti, kad jai pasakoma, jog jos žodis nieko nelemia, tai jau nėra konfliktai, tai psichologinis smurtas. Tai pagrindinis kriterijus, pagal kurį moteris galėtų spręsti, kurioje stadijoje ji yra.
– Daug visuomenėje kalbama apie smurtą kaip socialinės rizikos šeimų problemą. O kaip dėl smurto ten, kur atrodo viskas yra gera ir gražu. Ar pandemija neatskleidė, kad problemos slypi ir čia?
– Jokiu būdu nenoriu išskirti padidintos socialinės rizikos šeimų. Smurtas artimoje aplinkoje nėra tik tokių šeimų problema. Tai yra vienas iš mitų, kuris visuomenėje labai stipriai įsišaknijęs ir kuris dažnai trukdo moterims kreiptis pagalbos. Visuomenė labai greitai tave nulinčiuoja: jei tavo šeimoje smurtaujama, matyt, esi iš tos socialinės rizikos šeimos, tavo šeimoje kažkas ne taip, su tavimi kažkas ne taip, tu nesi pavyzdinga žmona, mama. Didžioji dalis šeimų, iš kurių gauname pranešimus, iš pirmo žvilgsnio yra socialiai sėkmingos: dirba, išlaiko savo šeimas, palaiko draugiškus santykius su aplinkiniais. Tačiau tai būna tik gražus fasadas, kas vyksta uždarius namų duris, kaimynai net ir nenutuokia. Smurtas gali iškilti bet kur ir bet kada. Žinote, yra toks pats baisiausias posakis: gerų žmonų nemuša, jei gavo, tai buvo už ką. Tarsi yra aplinkybės, kuriomis galima mušti žmogų. Deja, visuomenėje vis dar gajus toks požiūris. Pacituosiu vieno iš nukentėjusių moterų žodžius: „Manęs tyrėjas paklausė, tai už ką tave mušė? Tuo metu pasijutau siaubingai ir pagalvojau, kad su manimi tikrai kažkas ne taip, nes vyrą vis išprovokuoju smurtauti“. Šiuo atveju tyrėjas aiškiai parodė savo žmogišką poziciją, kad iš principo mušti galima, bet tada pasakyk, už ką tu gavai, ar tikrai prisidirbai tiek, kad jau verta buvo „paauklėti“. Tai dar labai švelnus pavyzdys. Tai reiškia, kad moteris priversta gintis prieš tyrėją ir aiškintis, už ką ją mušė. Ji turi galvoti, ar tikrai tiek prasižengė, kad ją sumušė, ar vis tik jai kitaip reikėjo elgtis.
– Ką patartumėte asmenims, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, šiuo sudėtingu laikotarpiu?
– Pirmiausia išsigryninti, kokiuose santykiuose gyvena, ar tai, kas vyksta šeimoje, yra konfliktas, ar vis tik smurtiniai santykiai. Pastaruoju atveju sprendimas turi būti visai kitoks: reikia galvoti, kaip palikti smurtinius santykius. Žmogus turi suvokti, kad smurtautojas nepasikeis. Savaime tai nepraeis. Deja, moterys turi tokią iliuziją, kad gal baigsis karantinas, išeisime į atvirą visuomenę, pagerės šeimos finansinė padėtis ir viskas baigsis. Nebus taip. Smurtas tik stiprės. Nes fizinis smurtas niekada nebūna pradžia. Pirmiau būna psichologinis, vėliau jis perauga į fizinį ar seksualinį. Moteris turi tą sustabdyti. Tiesiai pasakysiu: bėgti reikia nuo tokio žmogaus. Smurtautojai yra manipuliatoriai. Jie atsiprašo, pažada, kad nepasikartos. Tada būna trumpas neva normalaus gyvenimo etapas, tada – vėl smurto proveržis. Reiškinys, kuris vadinamas smurto ratu, jame sukasi daugybė moterų. Priimkite sprendimą. Nereikia bijoti. Kai klausiame nukentėjusiųjų, kodėl nesikreipė anksčiau, labai dažnai kaip argumentą pateikia baimę prarasti vaikus. Visuomenėje vyrauja nesveika baimė dėl vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, gąsdinama vaikų atėmimais, sankcijomis tėvams ir t.t. Kartais moterys, auginančios nepilnamečius vaikus, nesikreipia pagalbos dėl patiriamo smurto, kadangi bijo, kad atims vaikus. Smurtautojas visada tą kortą išnaudoja. Nes kiekvienai mamai nėra nieko svarbiau už jos vaiką ir, kai jai pasakoma, kad šiuo metu ji finansiškai yra prastesnėje situacijoje, neturi savo gyvenamo būsto, jei išsiskirs, vaikai liks su tėvu, moterys išsigąsta. Bet finansai nėra pretekstas, kad iš mamos paimtų vaikus. Veikia laikino apgyvendinimo centrai, kuriuose moteris su vaikais gali gauti apgyvendinimo paslaugas ir būdama saugioje aplinkoje su teisininko ir psichologo pagalba spręsti problemas. Taigi, kaip jau minėjau, jei patiriate smurtą – kuo skubiau nutraukite tokius santykius. Tai vienintelė išeitis. Smurtaujantys asmenys patys be specialistų pagalbos nesikeičia, tam yra skirtos smurtinio elgesio keitimo programos, teikiamos paslaugos asmenims, negebantiems kontroliuoti savo emocijų.
