Mane pakerėjo jos atvirumas, paprastumas ir nuoširdumas pasakojant apie save, atskleidžiant savo jaunystėje patirtas nuoskaudas.
Iš karto pajutau, kad, nepaisant didžiulio amžiaus skirtumo, mus sieja dvasinis artumas, sielų bendrystė.
Man buvo neįprastai gera sėdėti ir jausti ją šalia, buvo taip lengva bendrauti. Ji buvo supratinga, paslaugi ir kartu labai paslaptinga…
Ji man demonstravo savo geriausias fotosesijų nuotraukas, kai kuriose ji buvo tik su bikiniu ir atrodė labai „sexy“... Supratau, kad ji stengėsi mane sudominti visais galimais būdais...
Kartu mane sužavėjo jos asmenybės branda, analitinis mąstymas, empatiškumas. Na, tikrai nepastebėjau arogancijos ar princesės sindromo apraiškų, būdingų gražioms moterims.
Mus labai suartino sunkiai man paaiškinama mąstymo vienovė, ir visa tai nepaisant amžiaus ir gyvenimiškos patirties skirtumų.
Grįžus į Vilnių mūsų draugystė tęsėsi. Tai buvo tik draugystė, be abejo, platoniška. Mes abu turėjome savo partnerius: ji – savo bendraamžį draugą, o aš – žmoną. Bet ji tvirtai užvaldė nemažą dalį mano širdies, tapo man artima ir reikalinga.
Viename iš savo daugelio laiškų ji rašė: „Aš labai džiaugiuosi mūsų pažintimi, Pr...“. Dažnai vakare per „Messenger“ mes vienas kitam palinkėdavome: „Labos nakties, saldžių sapnų, bučkis.“ Ir aš buvau be galo laimingas.
Man patiko ja rūpintis, aiškinti, teikti patarimus ir t.t. Tikėjau, kad mūsų draugystė gali būti tokia pat stipri, aistringa, intensyvi, ilgalaikė ir gili, kaip ir meilės santykiai. Vienintelis skirtumas, kad mūsų draugystėje nebuvo seksualumo… Juk tikra draugystė – tai pagarba, bendri interesai ir tarnystė (siekis ir sugebėjimas pamaloninti vienas kitą) ir jokio seksualumo…
Taip, aš turėjau žmoną, vedybiniais ryšiais buvau supančiotas su moterimi. Aš buvau lyg Graham Greene romano „The Heart of the Matter“ („Būties esmė“) herojus Skobis, kuris blaškėsi tarp dviejų moterų jausdamas atsakomybę ir už žmoną Luizą, ir už mylimąją Heleną…
Na, ir tai tęsėsi ištisus 5 mėnesius, kol nepadariau lemtingos klaidos, po kurios ji atsiribojo nuo manęs, šiurkščiai ir negailestingai nutraukė bet kokius buvusius ryšius, užblokavo prieigas prie „Facebook“ ir „Instagram“...
Taip, aš puikiai žinojau, kad viena iš draugystės sąlygų tai – bendri interesai – to mums nepavyko surasti, nors buvo geras šansas pradėti vystyti verslo veiklą Skandinavų bendrovėje su mano pagalba, nes turėjau didžiulę patirtį šioje veikloje... Bet ji buvo skeptiška ir nusivylusi šios bendrovės veikla. Bet ir tai nebuvo pagrindinė išsiskyrimo priežastis.
Daug analizavau tokio jos netikėto žingsnio, kuris sukėlė man tiek daug skausmo, galimas kitas priežastis.
Padariau išvadą, kad mano lemtingos klaidos buvo tokios: vieno iš paskutiniųjų susitikimų metu lapkričio 3 d. aš leidau sau išsakyti, atverti savo jausmus jai, ir tai ją suerzino... Na, o mano neatsakingas pakvietimas lapkričio pabaigoje keliauti į vieną iš Viduržemio jūros salų kelioms dienoms, matyt, galutinai išvedė ją iš pusiausvyros ir gruodžio 3 d įvyko tai, kas įvyko, ir aš ją galutinai praradau…
Taip, tikrai aš prisipažįstu, kad per daug sureikšminau šią mūsų draugystę, per daug įsijaučiau... Čia greičiausiai koją pakišo didžiulis amžiaus skirtumas, skirtingų kartų skirtingas mąstymas ir požiūris. Bet tikrai, niekada JOS nepamiršiu...
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“.
