Žmonija savo amžių skaičiuoja iki Kristaus ir po Kristaus, o aš savo gyvenimą iki Jos ir po Jos. Tik sutikęs ją, aš pažinau Meilę, kasdienį džiaugsmą, santykių tikrumą, jų natūralią eigą, paprastus džiaugsmus ir ritualus.
Užbėgant istorijai už akių galiu tik pasakyti, kad sutikti Meilę tai yra gryniausia loterija, pats rečiausias dalykas Žemėje. Apsidairykite į aplinkines poras savo giminėje, draugų ir pažįstamų rate, gatvėje ir tai suprasite…
Taigi keliaukime…
Buvo ankstyvo pavasario šeštadienio vakaras... Telefone čirkštelėjo programėlės pranešimas. Kas? Dar viena „ji“? Moteris. Eilinė. Chrestomatinė „Boba su dviem vaikais“? Kas įprasta „kopiantiems į penktą dešimtį“. Kas buvo įprasta pastaruosius mėnesius. Nieko nesitikėdamas jis atrakino išmanųjį ir nustėro nuo pamatyto vaizdo…
Mistinis fotografijoje prietemoje užfiksuotas moters siluetas persmelkė jį kaip žaibas iš giedro dangaus... Tai JI! Kažkas toje fotografijoje jį sužavėjo iš pirmo žvilgsnio... Fotografija buvo parinkta klasiškai, kaip asmens, norinčio iš pradžių išlikti anonimu. Pasirodo, netgi vardas ne tas, nors iš tos giminės. Jis visada mėgo realų, o ne virtualų gyvenimą, tad atsargiai, nenorėdamas išgąsdinti šio „meno kūrinio“ – pradėjo ją „traukti į šviesą“... Visomis prasmėmis. Persimetė keliais žodžiais, juokeliais. Viskas tiko ir patiko. Beliko paprašyti nuotraukos. Gavęs ją jis dar labiau suglumo nuo išvysto grožio... Ji buvo nuostabiai graži! Nuo juodų plaukų, sukuriančių įstabią šukuoseną. Nuo puikios figūros iki tikrų antakių ir blakstienų. Ilgas tiesus kaklas, aristokratiška laikysena. O svarbiausios kaip visada buvo akys... Jose gali matyti viską... Jos išties yra sielos veidrodis. Gilios ar seklios? Linksmos ar liūdnos? Pas ją jos buvo maišytos – džiaugsmas persipynęs su giliu liūdesiu. Ką tai galėtų reikšti? Kokia jos gyvenimo istorija? Ją jis sužinojo vėliau... Sužinojo, kiek ji atsiskleidė. Jis norėjo žinoti viską, bet ji nebuvo linkusi pernelyg atsiskleisti.
Abu buvo už realybę, tad susitarė susitikti po kelių dienų. Simbolišką mėnesio tryliktą dieną... 11.00 val.
Tos kelios dienos jam atrodė amžinybė... Amžinybė, pilna jaudulio, būsimo susitikimo scenarijų variantų. Baimė eilinio nusivylimo. Baimė eilinės vidutinybės, banalybės.
Išaušo ta diena... Jis kaip visada į susitikimo vietą atėjo keliomis minutėmis anksčiau. Nes niekada nevėluodavo. Buvo tvarkingas ir pasitempęs. Visa to ir dar daug daugiau jis išmoko kariuomenėje, mat buvo atsargos leitenantas. Geriausias kurse, bet ne geriausias gyvenime... Belaukdamas darkart apžiūrėjo paminklą vis dairydamasis aplink tolyn, ar ji dar neateina. Juk neįvykęs pasimatymas (o tokių buvo) gali sugadinti dieną. Kita vertus, įvykęs – gyvenimą. Čia, aišku, buvo jo mėgstamas humoras, bet kiekviename juoke yra dalis tiesos. Tolumoje pasirodė ji... Veido dar nebuvo galima įžiūrėti, bet siluetas buvo atpažįstamas. Kaip toje pirmoje jos nuotraukoje. Kartais vaizdas nuotraukose prasilenkia su vaizdu realybėje, bet ne šiuo atveju. Ji buvo tobula! Tą žodį vėliau jis jai kartos dažnai... Ją pamačius jo vidų užliejo karštis... Nors lauke buvo ankstyvo pavasario šaltis... Ne tik lauke, bet ir jo viduje... Iki šio susitikimo 11.00 val. Jie pasisveikino. Pasisveikindama Ji šiek tiek linktelėjo visu kūnu į šoną ir nusišypsojo... Jis buvo nokautuotas iš pirmo žvilgsnio... Pamatyto grožio, laikysenos, elegancijos, švelnaus aksominio balso ir nuostabių kvepalų dvelksmo... Kaip vėliau sužinojo, tai jos pastovus kvapas – Žanas Polis Gotje... Ir dar dėl kažko tokio nepaaiškinamo... Vieni tai vadina „cinkeliu“, kiti „šarmu“, dar kiti charizma. O jis paprasčiausiai tai vadino meile iš pirmo žvilgsnio... Nes kitokios Meilės jis nebuvo pažinęs, nors psichologė sakė, kad ji būna, gimstanti palengva. Per laiką. Gal. Jis tokios nebuvo patyręs.
Abu lėtai pajudėjo takeliu pirmyn... Prieš susitikimą jis galvojo, kaip reiks elgtis pasimatymo pradžioje. Pabučiuoti į skruostą kaip pietų Europoje? Einant kartu susikibti rankomis? Bet kaip vėliau pasirodė – ši pažintis dar labiau išlaisvino jo ir taip laisvą dvasią... Išlaisvino bendravime su moterimi... Elgesyje su ja. Jos traktavime. Asistavime jai. Jos garbinime. Žavėjimesi ja. Žinant kiek jam metų, buvo keista. Kita vertus, tai buvo tik antra jo reali meilė... Antra reali meilė gyvenime. Po keliolikos metų. Visos kitos jaunystės meilės buvo platoniškos, nes jis per daug buvo drovus ir nedrąsus jaunystėje. To dar kažkiek ir dabar išliko, bet nėra ko lyginti su dabartimi. Daug patobulėta šiuo klausimu.
Jie ėjo pirmyn ir kalbėjosi. Jam buvo lengva. Lengva kalbėtis, lengva tylėti... O juk ir tylėti, pasirodo, normalu... Nors anksčiau susitikimuose tyla jam buvo labai nejauki…
Jis paklausė, kodėl ji be pirštinių, nes buvo išties žvarbus oras. Ji atsakė, kad jų nenešioja. Kalbant apie garderobą – jis buvo klasikinis, tad nesenstantis ir visad madingas. Apsiavusi buvo juodais ilgaauliais (iki kelių) nubuko odos batais storu grubiu padu, juodomis medžiaginėmis kelnėmis, imituojančiomis odą. Pilku medžiaginiu paltu ir mėlynu šaliku. Ir didele odine rankine. Viskas atrodė ir buvo suderinta nuo iki…
Jie ėjo ir šnekėjosi. Apie darbą, kasdienybę ir gyvenimą... Ji buvo praradusi amžiams mylimą vyrą ir likusi su dviem paaugliais vaikais ir gyvenime turėjo viską, išskyrus jį ir laisvą laiką...
Jis gyvenime neturėjo nieko, išskyrus laisvą laiką… Plačiąja prasme…
Paklausė, kaip jai sekasi pažinčių rinkoje. Pasirodo, ne kažką. Jam taip pat. Ne skaičiaus ar lengvo sekso prasme. Tas prieinama pakankamai lengvai. Bet jie abu siekė ne to. Eiliniuose pasimatymuose iš jų jam pritrūkdavo kažko tokio įvardinto anksčiau. Bei po „proceso“ nelikdavo nieko bendro – jokių pokalbių, intereso ja, jos pomėgiais, jos išvaizdos analize, jos mintims, jos profesija, jos gimine, vaikais, šeima, kasdienybe... Šįkart viskas buvo! Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tai įmanoma.
Užsuko į kavinę. Užsisakė deserto ir latės. Pasirodo, abu tai mėgsta. Ji nusiėmė šaliką ir nusirengė paltą... Jis pamatė jas... Balta bliuzelė. Pakankamai trumpa, kad kartais apnuogintų pilvą... Viskas ir vėl nuostabiai gražu, suderinta. Jis labai mėgo baltą spalvą tam tikruose rūbuose…
Ji mažai šnekėjo ir nieko neklausinėjo. Ir vėliau taip bus. Bet jam tai netrukdė, nes, pasirodo, ir tyla yra puiki ir joje yra džiaugsmo ir prasmės... O jam viskas apie ją buvo įdomu.
Išėję iš kavinės jie patraukė atgalios į susitikimo vietą. Jis norėjo susikibti su ja rankomis, tačiau, kaip žinote, kažkas jam diktavo visą bendravimo eigą šiandien ir ateityje. Kažkas jį vedė šioje nuostabioje kelionėje... Šįkart bus apsieita be rankų. Nesinori išgąsdinti. Jis ją labai brangino ir saugojo nuo pat pirmų susitikimo akimirkų. Vėliau pajuokaudamas jis ją lygino su prabangiu „Bentley“ ar panašaus lygio automobiliu. Kažkiek naudotas, bet puikiai prižiūrėtas. Išblizgintas, iščiustytas, puikiai veikiantis. Puiku buvo apie jį galvoti, jį ir toliau puoselėti. Išvažiuoti pasivažinėti į miestą ar važiuoti vienam. Jam buvo didelė garbė, malonumas, sveikas didžiavimasis.
Atsisveikindamas neiškentė nepaklausęs, ar bus antras susitikimas. Jos atsakymas galėjo visą šią trapią poros valandų laimę sudaužyti į šipulius, tačiau jis išgirdo TAIP!!!
Namo jis parlėkė lyg ant sparnų! Po šitiek patirto skausmo, išbandymų, besitęsiančių pastaruosius kelerius metus – jam sužibo gyvenimo prasmė, prasmė neemigruoti, prasmė ir įkvėpimas ieškoti darbo, kabintis už visa ko, kas leistų laukti susitikimų su JA, svajoti apie ją, gyvenimą su JA, gyvenimą dėl JOS…
Nuo šiandienos ryto prasidėjo ši jam neįtikėtina, nepatirta MEILĖS kelionė.
Vakare suguldžiusi vaikus ji jam paskambino. Aišku, jis labai laukė kiekvienos žinutės, kiekvieno susitikimo, kiekvieno skambučio, kiekvienos jos nuotraukos. Vakariniai vėlyvi skambučiai tapo jų kasdiene tradicija. Ji suguldydavo vaikus ir paprastai prieš 23.00 val. jam paskambindavo. Tamsiame jo kambaryje pokalbio metu tyliai grodavo muzika. Kaip fonas šiam judviejų stebuklui, šiai pasakai. Pasišnekėdavo apie prabėgusią dieną, apie jos vaikus, jis jai papasakodavo apie savo jai jaučiamus jausmus, mintis apie ją. Kalbėdavosi apie valandą. Rekordas dvi valandos! Pokalbių metu jo ausis glostydavo itin malonaus tembro, lyg medumi teptas jos balsas... Nemažai būdavo ir tylos. Kurią dažnai pertraukdavo jos klausimas „Apie ką tylim“? Tai buvo jos tipinis klausimas, po kurio sekdavo tipinis atsakymas – „Apie tave“. Būdavo ir juoko pokalbių metu. Matyt, nereikia klausti, ar gražus jos buvo jos juokas... Pasibaigus pokalbiui jie palinkėdavo vienas kitam labos nakties ir dar persimetę keliomis žinutėmis – išsiskirdavo nakčiai. Jis nugrimzdavo į sapnų karalystę, o ji į mokslo pasaulį…
Ji buvo itin užimtas žmogus... Jis daug žmonių sutiko, bet tokio užimtumo nebuvo matęs... Bijojo, kad nesušlubuotų jos sveikata nuo to. Jam ir visiems jos reikėjo sveikos. Būtų slaugęs ir rūpinęsis ir nesveika, bet kam to sąmoningai siekti? Kam eiti iki to? Dirbo ji po keliolika valandų per parą. Kartais po visą parą... Darbas (trys!), mokslai… Kam tiek dirbti? Jis neklausė, o tik galėjo numanyti... Bėgo nuo gyvenimo netekties sukelto liūdesio? Bėgo nuo namų? Vaikų? Giminaičių? Norėjo daug uždirbti pinigų, kad patenkintų kasdienius, „atostoginius“ poreikius? Padengti skolas? Sutaupyti vaikams? Sau? Senatvei? Tai tik spėlionės. O spėlionės dažnai yra nieko vertos. Pagal jos užimtumą rutuliojosi ir jų pasimatymai, kurie tęsdavosi nuo 15 min. iki kelių valandų... Palinkėję vienas kitam labos nakties jie baigdavo pokalbius. Tada persimesdavo keliomis žinutėmis ir jis eidavo miegoti, o ji kibdavo prie mokslų. Paprastai iki antros nakties. Keldavosi ryte apie septintą ir nuvežusi vaikus mokyklon, važiuodavo į darbą. Dienomis bendraudavo žinutėmis. Jos buvo pilnos bučinių ir gerumo, teigiamos energijos. Švelnumo, komplimentų, gėrėjimosi. O rytais visada „kava“ su „krusanais“... Virtualu, bet kitaip nebuvo įmanoma... Realybė buvo tik jo svajonėse... Svajonėse, kad kartu pusryčiaus, pietaus, vakarieniaus, sėdės, žiūrės, gyvens... Ji mokysis, jis į ją švelniai žiūrės... O ji nematydama jo žvilgsnio skaitys. Netikėtai pakels galvą ir jų žvilgsniai susitiks. Ir abu nusišypsos. Jis prieis. Švelniai ją apkabins ir bučiuos visur... Skruostus, lūpas, kaktą, nosį, ausis, plaukus... Tai buvo didžiausia jo palaima…
Dažniausiai jie susitikdavo kartą ar du per savaitę. Visi susitikimai buvo gana paprasti, bet visada ypatingi... Ypatingi dėl aplinkybių, atsitiktinumų. O ypatingiausi dėl to, kad ji jam buvo YPATINGA! Viskuo! Nuo A iki Z! Ji buvo jo gyvenimo REALI MEILĖ!
Pradiniame pažinties etape visi jų pasimatymai vykdavo vaikščiojant. Ką veiksim? Eisim pasivaikščioti. Jis jos pomėgių nežinojo, nes ji jam nesakė. Tad siūlė savus. Koncertai, kinas, parodos, valgymas. Tiko absoliučiai viskas – svarbu, kad kartu. Svarbu, kad šalia JI! Jo GYVENIMO MOTERIS! Jis visada jai sakė, ką jaučia JAI. Nieko nenutylėdavo, nes mylėjo visa širdimi. Tiesiai ir atvirai. Nes kitaip nemokėjo. Matyt, kitaip ir nereikia.
Antras susitikimas įvyko kitą savaitę. Tas minėtas „MEILĖS NEMATOMAS VEDLYS“ pakuždėjo jam, kad antro susitikimo metu labai tiktų ir būtų gražu įteikti jai rožių. Stambiais žiedais. Labai gražių. Jis to norėjo. Apskritai gyvenime jis paprastai darydavo tai, ką norėjo, bet labai paisė ir pareigos. Bendražmogiškos, įstatymiškos, vidinės... Per antrą susitikimą jis būtinai vaikščiodamas susikibs su ja rankomis... Jau galima per antrą susitikimą. Matyt, įteikiant gėles galima ir lengvą bučinuką...
Gėlės, aišku, turi būti staigmena, tad išlipdamas iš automobilio jis jas slėpė, kad ji pamatytų jas paskutinę sekundę. Viskas pavyko! Įteikė, lengvai pabučiavo ir jos veidą nutvieskė šypsena. Ir jis buvo laimingas, nes ji buvo laiminga. O juk kaip sakė vienas išminčius, „Pradėtas rašyti eilėraštis turi būti užbaigtas, nuskinta gėlė padovanota, o mylima moteris laiminga. Antraip nereikėjo imtis to, kas ne tavo jėgoms.“ Taikliai pasakyta. Jis drąsiai paėmė JĄ už rankos ir jie patraukė į šilą. Taip einant su JA tarp žmonių jis jautėsi ypatingai ir ypatingas. Jausmas – lyg sklęstų virš jų... Lyg ši pora būtų 3 metrų ūgio tarp visų kitų standartinio ūgio žmonių…
Parke jie susikabino kažkaip nepaaiškinamai keistai ir gal kažkiek juokingai... Ji jam ėjo iš dešinės. Jis dešine ranka ją buvo apkabinęs per pečius, o ji kaire ranka jį per juosmenį, o jis savo kaire ranka laikė jos kairės rankos plaštaką... Pasirodo, visai patogu ir neįtikėtinai gera.... Tai buvo retas kartas, kai ji kažko jo paklausė... Paklausė jo apie ankstesnę jo šeimą, dabartinę situaciją, situacijos priežastis, santykį su vaikais. Jai buvo nelengva suprasti... Nes ji ne taip gyveno. Ji buvo laiminga su savo vyru. Laiminga, berods, 18 metų... Kol neatėjo ji... Mirtis…
Buvo žvarbus oras kaip ir pirmą kartą. Aišku, pušų aromatas, susimaišęs su JOS kvepalais, buvo nepakartojamas, svaiginantis, eilinį kartą jį paliekantis be amo... Tomis pauzėmis irgi buvo gera. Kas galėjo pagalvoti... Anksčiau jis bijojo pauzių... Jam jos buvo nejaukios. Bet ne su JA. Su JA jam viskas buvo lengva, smagu, gera ir malonu. Tokia ir yra ta MEILĖ! PAPRASTA! Jis pasiūlė nueiti iki prie upės esančios kavinukės išgerti kavos. Ji sutiko. Nuėjus gana nemažą atstumą iki jos, pasirodė, kad uždaryta. Jis žinojo dar vieną. Už miško, tačiau vesdamas ją kažkiek paklydo ir nutarė nueiti šalia susitikimo vietos esančion kavinėn. Trečias kartas nemelavo! Ji dirbo. Nusirengus jos garderobas kaip visada buvo idealus, suderintas. Juodas kostiumėlis. Pasirodo, jos mėgstamos spalvos buvo dvi. Mėlyna ir juoda. Baltos tik bliuzelės, o ateityje ir kedai.
O vėliau – mėlynas kelnių kostiumėlis, chaki kombinezonas, džinsai, berods, kašmyro lengvutis megztinis, plonos tamprės, medvilninis džemperis, odinė striukė, balti sportiniai bateliai su auliuku, tinkliniai laisvalaikio bateliai, maža lakuotos odos kuprinytė, bateliai su kokarda, medvilninė suknelė, juodas sijono kostiumėlis... Viskas visada tobulai…
Užėjus kavinėn juos pasitiko prasigrojinėjantys du tipai. Vienas „etatinis“ miesto gatvės muzikantas, dažnai pavartojantis stipriuosius gėrimus. Gyva muzika viduryje savaitės..? Užsisakė kaip paprastai latės ir deserto. Šiltas obuolių pyragas su ledais. Ir vėl tobulas laikas kartu. Šalia sėdėjo pora – pagyvenęs vyras ir gana jauna mergina... Prie jų priėjo minėtas dainininkas ir paklausė, ar pageidautų kažkokio kūrinio... Abu šypsojosi... Jis atsakė „Kodėl gi ne“. Bet neįvardijo, kokio būtent. Tada pasiūlė pats atlikėjas. Jis patvirtino. Atlikėjas patraukė atlikti savo kūrinio. Jis jai juokais pasakė, kad čia viskas specialiai suorganizuota jai... Ji kažkiek sutriko ir akimirkai patikėjo. Ji dažnai nesuprasdavo, kur jis juokauja, o kur ne... Kaip ir visi kiti. Atlikimas buvo visai nieko. O turint galvoje, kad tai gyva muzika viduryje savaitės – tai išvis puiku.
Prie automobilių jie atsisveikino ir jo antras „pažinties“ bučinys jau buvo daug drąsesnis ir užtikrintesnis…
Trečias pasimatymas galutinai atvėrė abiejų lūpas... Ir vėliau niekada neužvėrė... Po šio susitikimo grįžęs namo jis ilgai sėdėjo koridoriuje negalėdamas atsigauti po bučinių svaigulio... Jis dar arčiau jos... Pasirodo, pojūčiai metams bėgant visiškai tie patys... Nepakitę, nesenstantys, pirmykščiai, instinktyvūs, todėl gal kažkiek turi gyvuliško prado... Tai nevaldoma stichija, leidusi išlikti žmonijai per amžių amžius. Jis atrado būdą maksimaliai sugerti jos kvapą. Sudėdavo plaštakas vieną šalia kitos suformuodamas tarsi dubenį (kaip, kad sudedamos rankos norint atsigerti iš rieškučių) ir užsidengęs veidą traukdavo orą pro nosį giliai giliai – kiek tik plaučiai leisdavo. Aromatas buvo nuostabus, barzda fiziškai buvo prisigėrusi JOS kvapo... Taip jis kaskart jautėsi po jųdviejų susitikimų... Keliolika minučių kažkokiam kosmose... Negalėdamas pajudėti iš vietos.
Per keletą ateinančių savaičių jie pažino daugybę miesto aikštelių ir visus pagrindinius miesto parkus. Derindamas pasimatymus Jis vartodavo Jai juokingą, bet savo prigimčiai artimą „kareivišką-inžinerinį“ klausimą „Kur ir kada?“ Turėdama bent valandą laisvo laiko ji skirdavo ją jam ir jie vaikščiodavo. Švelniai susikabinę, pilni bučinių ir glamonių. Ji parodė jam, kokie gali ir turi būti santykiai tarp vyro ir moters. Kai nėra svarbu, ką veikti, o svarbiausia, su kuo veiki. Jis pajautė visa savo esybe, koks stiprus gali būti ryšys tarp vyro ir moters. Kupinas švelnumo, meilės, džiaugsmo.
Jis dažnai jai padovanodavo gėlių, kartą net kine buvo, tik tai ne pats geriausias variantas, nes pusę filmo jis pražiūrėdavo ne į ekraną, o į ją…
Jis nepaliovė ja gėrėtis, ją dievinti. Nes išties ji buvo stilinga, tvarkinga, švari, kvepianti. Tik paryškintomis lūpomis ir blakstienomis, kurios buvo natūraliai ilgos, riestos, tad labai gražios. Ant dešinio voko ji turėjo randelį, kuris pridėjo dar daugiau kažkokio keisto žavesio ir grubaus švelnumo.
Jis daug visko jos klausinėjo. Apie vaikystę, mokslus, darbą, šeimą, draugus, maistą, kasdienybę. Mat jam viskas apie ją buvo labai įdomu. Teoriškai jis daug ką žinojo, o praktiškai mažai. Ji sunkiai jį prisileido... Į savo pasaulį, į savo gyvenimą, kuris buvo sustyguotas labai tvarkingai ir ji dažnai svarstydavo, ar nori kažką keisti jame. Karjera, pinigai yra gerai, bet ji nesijautė laiminga... Ji norėjo, kad namuose jos kažkas labai, labai lauktų... Jis tikėjo absoliučia meile be jokių išskaičiavimų, nuostatų, tabu, aplinkinių įtakų. O ji daugiau kliovėsi aplinkybėmis, nieko neplanavo, o džiaugėsi šia diena, nes jos planus kartą ir visiems laikams buvo nutraukusi mirtis…
Kartais ji darbo reikalais ar pramogai su vaikais keliaudavo į užsienį. Ji keliaudavo, o jis kaip visada labai jos laukdavo sugrįžtant. Laukimas pilnas ilgesio, minčių apie JĄ. Sugrįždavo su lauktuvėmis jam, nes ji turėjo supratimą. Ji buvo, kaip jis juokavo, Ideali Moteris. Juokavo, bet minėjau, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos. JOS atveju tiesa užėmė beveik visą dalį…
Jis irgi svajojo, kad vieną dieną jie kažkur keliaus kartu. Pirma jų kelionė buvo į oro uostą. Jis pasiūlė ją ten nuvežti. Įdomu, iš kur ją reikės paimti... Kažkur privažiuos ar iš namų? Tai didelis skirtumas jo atžvilgiu... Jis labai džiaugėsi, kad teko ją paimti iš namų. Privažinėjant iki jų JI liepė jai paskambinti. Paskambinus paprašė elgtis santūriai... Suprato, kodėl. Mat brolis lauke tvėrė tvorą. Taip. JI žinojo, kad susitikus santūrumas tarp JŲ išnyksta kaip kad JOS kvepalų aromatas po kurio laiko. Jis įdėjo jos lagaminą ir jie išvažiavo. Į pirmą bendrą „kelionę“. Tai, aišku, ne tikra kelionė, kaip ir netikri rytiniai krusanai, kava, kuriais prasideda jų rytas telefone... Jis visko norėjo tikro, jis norėjo JOS visos. Visos kasdien. Ryte, vakare, naktį... Bet tai bus ateityje. Vieną dieną. Kelionė buvo nesaugi... Nes jis žiūrėjo tai į ją, tai į kelią, viena ranka klaidžiojo nuo vairo ant jos... Švelniai, nevulgariai.
Pakeliui sustojo savo mėgstamos latės. Jis visada ja gėrėjos, ją stebėjo. Ar ji valgytų, ar gertų latę. Pagavus jo žvilgsnį JI kaip visad paklausdavo „Kas?“, o jis kaip visad atsakydavo „Tu“. Nuvažiavus į oro uostą iki skrydžio dar buvo likę kažkiek laiko, tad kaip įprastai likusį laiką jie praleido aikštelėje... Pojūčiai ir reakcijos buvo nerealūs... Pasirodo, nepavaldūs laikui…
Aikštelės, pasivaikščiojimai, maisto kultūra, pokalbiai, žinutės, nuolatinis galvojimas apie ją, ilgi vėlyvi pokalbiai, dar viena kelionė su talismanu – JA. Jo Mūza. Mūza, sustabdžiusia nuo emigracijos, nuspalvinusia lyg Pikaso ryškiausiomis spalvomis jo pasaulį, jo gyvenimą, padėjusia atsispirti jam nuo dugno… Jis vėl pradėjo dirbti, kabintis į gyvenimą, nes turėjo tam tikslą – JĄ! Ji tapo jo pasaulio centru, jo tikslu, jo Karaliene, jo Svajone, jo Alter ego, jo ramybės uostu po daugelio metų beprasmybės, dramų, išgyvenimų, visų formų smurto kupino gyvenimo, paminto vyriškumo... Ji parodė jam kitą pasaulį. Kupiną meilės, gerumo, grožio, vilties ir tikėjimo, tikėjimo grožiu, gerumu, amžinosiomis vertybėmis. Ji parodė, kokie turi būti santykiai…
Jis džiaugėsi tuo ir trimitavo savo draugams, šeimai, artimiesiems. Kalbėdamas apie ją jis darė tai azartiškai. Su užsidegimu, kupinas meilės, laimės ir aistros. Aistros jai, aistros gyvenimui. Ji buvo jo visata, minčių ir žodžių nevaldomas srautas. Tikras, nesurežisuotas, besiliejantis iš pačių žmogiškųjų gelmių... Autentiškas, nepakitęs, užprogramuotas pirmykščiame žmonijos gene.
Jis buvo nepaprastai laimingas žinodamas, kad JI vėl jaučiasi laiminga, kad vėl mato gyvenimą naujomis spalvomis, kad džiaugiasi, kad jis yra.
JI suabejojo, ar jis JOS neužmirš... Bet tai neįmanoma! Nes JI jam viskas! Visas pasaulis! Gyvenimo Meilė! Jo gyvenimo Moteris!
Tądien jos atžala dalyvavo viešoje šventėje. Pasirodo, abu mėgo tą šventę nuo senų laikų, tad abu joje dalyvaus. Tik atskirai, nes dar „Ne šis etapas“... Dar „Ne šiame etape“... Ir tai suprantama. Ji turi būti įsitikinusi. Juk nevedžios ir nepristatinės bet ko. Nepristatinės genčiai, savo „itališkai“ šeimai bet ko. Nepristatinės kas pusmetį. Pristatys vieną kartą ir visiems laikams. Kol mirtis išskirs. Nes taip yra teisinga, taip ir turi būti. Jis tąkart pirmą kartą pamatė JOS sūnų. Matėsi – jis buvo geras vaikas. Stebėjo koncertą, o ne telefono ekraną kaip tai įprasta šiais laikais... JI ir labai mokėjo atsiriboti nuo šios šiandieninės „rykštės“... Beje, JI nuo daug ko mokėjo atsiriboti – skirdama visą save ir susikoncentruodama būtent į esamą akimirką, darbą, užsiėmimą, žmogų. Ir tai buvo nuostabi viena iš daugelio puikių JOS savybių. Be kita ko, JIS buvo mąslus vaikas... Ne vaikiškai mąslus... Ir tai galima suprasti…
Jis tikėjosi, aišku, tūkstantinėje minioje pamatyti JĄ, nors tas šansas buvo labai menkas. Loterinis. Oras buvo nuostabus. Vasariškas. Sėdimų vietų buvo mažai, tad nieko nelaukęs jis kopė kalnan laisvų link. „Atsiprašau. Atsiprašau“ ir atsisėdo. Apžvelgė žmones aplink ir... Už kelių metrų jam iš kairės sėdėjo JI! Likimas! Likimo dovana! Tik gaila, kad ir vėl pusės programos nematė... Eilinį kartą užgožė jos grožis, spinduliuojantis kelių metrų atstumu. Persmelkiantis jį kiaurai... Įdomaus kirpimo bliuzelė, atidengianti dalį JOS nugaros. Kaip taip gali būti, kad nėkart jų žvilgsniai nesusitiko…
Po savaitės ar dviejų ryte tarpduryje jie atsisveikino... Nueidamas koridoriumi jis atsigręžė pažvelgti į ją... Jis niekada nebūtų nei susapnavęs, nei pagalvojęs, nei pamanęs, kad tai buvo paskutinis jų susitikimas, paskutinis gyvas žvilgsnis…
Kelios dienos po to jis pajautė šaltį, dvelkiantį iš jos žinučių... Iš pradžių dingo „bučiniai“, o galiausiai neįprastai ilgai nesulaukė atsakymo... Neįprastai – tai yra kelias valandas... Gal jai kas nutiko? Gal kokia nelaimė? Ypač retas atvejis, bet šįkart ne JI jam, o jis JAI paskambino. JI atsiliepė. Trumpai pašnekėjo. Atėjo lyg ir įprasta jų pokalbiams pauzė, kurią nutraukė neįprasti JOS žodžiai: „Ar dar turi ką pasakyti?“ Jis norėjo paklausti „Kas atsitiko? Kodėl atšalo?“ Bet neišdrįso... Tik atsakė, kad „Neturiu. O tu?“ „Ir neturiu. Tada labanakt.“ Tai buvo paskutinis jų pokalbis... Po jo jis įprastai parašė JAI. Tik neįprastą džiaugsmą po pokalbio, o konstatavo atvėsusius santykius ir paklausė „Kas ne taip?“. JI neatrašė...
Rytoj būtų sukakę 3 mėnesių jų pažinties „jubiliejus“... Buvo nupirkti bilietai į kiną. Kaip visada – gale salės. „Meilės“ krėslų eilėje. Deja, jam teko eiti į kiną vienam... Kaip daugybę kartų gyvenime. Tačiau iki paskutinės minutės prieš prasidedant seansui jis sėdėjo ir žvelgė nenuleisdamas akių į lauko duris... Gal įvyks stebuklas ir JI įeis... Kaip visad sparčiu žingsniu, žavia šypsena, gražiais plaukais, drabužiais, kaip visad kvapni... Jie pasibučiuos ir susikibę už rankų patrauks į kino salės tamsą... Bet tai neįvyko.
Po filmo grįžęs namo jis suprato JĄ praradęs. Jis antrąkart gyvenime taip verkė... Springdamas ir balsu… Pirmą kartą, kai sėdėjo turguje šalia gedulingų puokščių kiosko ir galvojo, ką nebanalaus užrašyti ant gedulo vainiko juostos savo mylimam seneliui, kurį jis išplėšė iš piktavalės moters nagų ir pratęsė jo gyvenimą geram pusmečiui…
JI buvo reali, tikra JO gyvenimo meilė, sutikta pirmąkart per 25-erius jo brandos metus. Visa ši istorija žmonėms „iš šono“ gali pasirodyti įprasta, niekuo neišsiskirianti, bet tik ne jam, tik ne tiems, kurie MYLĖJO, ir žino, koks stiprus tai jausmas.
Kaip gyveno ir ką jis suprato po to? Jo gyvenimas vėl grįžo į beprasmybės ir liūdesio, bei vienatvės vagą... Kurią jis varė daugelį savo gyvenimo metų... Jis buvo aukštų moralės ir sąžinės standartų žmogus. Tolerantiškas, mąslus, patriotiškas, atsidavęs iki galo, iki širdies gelmių, pasirengęs ginti ir kovoti dėl tiesos, dėl savo šeimos, savo artimųjų iki galo, visomis įmanomomis priemonėmis... Bet jis niekada nekovojo dėl tų, kurie tos kovos nevertino, nepalaikė…
Jis analizavo, ką šioje istorijoje jis padarė ne taip. Iškėlė beveik dešimt galimų versijų... Bet visa tai buvo nieko vertas darbas, nes tikrą tiesą težinojo JI... O JI jos neatskleidė. O juk MEILĖJE reikia kalbėtis, nieko nenutylėti, bučiuotis, myluotis, liesti, glostyti, rankos niekada nepaleisti, gėrėtis, žavėtis. Ir visa tai daryti tikrai, nesuvaidintai, iš širdies. Su meile, su pagarba. Jis buvo senamadiškas, konservatoriškas, todėl besąlygiškai tikėjo MEILE, kuri yra nenugalima pinigų, aplinkinių, aplinkybių. Jos niekas negali nugalėti, tik mirtis. Tada ji iškeliauja su ta pora, bet ir čia dar ilgus metus jų meilės istorija prisimenama jų vaikų, anūkų ir proanūkių, o kartais ji lieka užrašyta ir tada pratęsiama dar keliems šimtmečiams. Dėl to jis šią istoriją ir užrašė.
Jam liepė kovoti dėl šios MEILĖS, bet čia nereikia kovos, nes „NEBIJOK PRARASTI TO, KAS NEBIJO PRARASTI TAVĘS…“
Kovoti galima tik abiem kartu prieš bet ką ,kas gali tą judviejų MEILĘ sugriauti, išardyti, sutrypti, įžeisti, paniekinti, pažeminti. Ir niekas negali laimėti prieš šią jų kovą. Niekas! Vienareikšmiškai!
Jis giliai, nuoširdžiai, tikrai mylėjo, išguldė tai raštu, analizavo, bet paprastai atsakymai į sudėtingus klausimus yra paprasti. O šitoje situacijoje atsakymas yra, matyt, taip pat paprastas – JIS MYLĖJO, O JI NE… Svetimo skausmo nebūna... Jam skauda, o JAI, matyt, ne, bet JI nekalta, juk širdžiai neįsakysi.
Bet jam ši istorija buvo dar kartą pakartota ir užtvirtinta pamoka, kad MEILEI:
• NIEKAS NEBAISU;
• JI NENUGALIMA;
• JAI NESVARBUS IŠSILAVINIMAS, PINIGAI, APLINKINIAI, NUOMONĖS, APLINKYBĖS, nes mylintis žmogus negali būti blogas, o gerus žmones visi teigiamai priima;
• MYLINTYS kartu viską nugalės, nes stovės mūru vienas už kitą! Kovos už viens kitą ir visi bandantys stoti jiems skersai kelio taip pat supras, ką žmonija seniai suprato – MEILĖ NENUGALIMA!
• JAI NESVARBU BUVUSI GYVENIMO ISTORIJA,VAIKŲ KIEKIS, ESAMA ŠEIMA IR GIMINĖS, nes jei jis mylės JĄ, tai ir mylės visus jos aplinkinius ir artimuosius.
Juk jei MEILEI būtų svarbi socialinė, finansinė lygybė, vienoks ar kitoks amžiaus skirtumas, hobių panašumas, tai nebūtų besiskiriančių „lygių“ žmonių pagal paminėtus panašumus. Gal tik jis čia viską išaukštino, sureikšmino, pakylėjo? Matyt, kad ne, nes šiandieniniame skyrybų, vartojimo pasaulyje, matyt, tik MEILĖ išlaiko poras kartu, išlaiko ne iš įpratimo, reikalo. Neišlaiko prėskame, drungname šeimyniniame gyvenime ir jo kasdienybėje, o išlaiko kasdieniame džiaugsme matant savo ANTRĄ PUSĘ, naudojantis tos ANTROS PUSĖS prigimtinėmis gėrybėmis, kurios yra labai paprastos. Bet ar ne genialu tai, kas paprasta? Juokas, apkabinimas, prisilietimai, valgis kartu, gulėjimas kartu žiūrint į nieką ir mąstant apie nieką ir dar daug kitų paprastų kasdienių dalykų išlaiko tą ryšį ir abipusį džiaugsmą iki gilios senatvės kartu arba tai, kiek skirta likimo…
Ką jis darys toliau? Gyvens. Gyvens laukimu, tikėjimu, viltimi. Sutikti JĄ arba naują MEILĘ. Tai skamba šiurkščiai, bet gyvenimas įvairus ir netikėtas. Jame visaip būna... Kartais stebuklai įvyksta, o kartais ne... Gal jie susitiks vėl ir nepaleis vienas kito iki mirties... Gal verks balsu susitikę ir supratę, ką galėjo prarasti... Kokia ta MEILĖ gali būti stipri, bet kartu ir trapi... Kokia tai gyvenimo dovana! Didžiausia iš visų galimų dovanų! Tokia pat, kaip gyvenimas, kaip sveikata. Praradus arba neturint vienos – nedžiugina ir kita…
Jis vis dar laukia vakarinio JOS skambučio, ar žinutės čirkštelėjimo bet kuriuo dienos metu, jis vis dar suvirpa pamatęs „JOS“ automobilį gatvėje... O gal pasigirs beldimas į duris ir už jų stovės JI... Gal tas susitikimas būtų bridimas upėn antrą kartą? O tai neįmanoma? Viskas įmanoma, jei suprasta. Jei suprasta kaip klaida. Kad ir skaudi. Bet jei tik iš jos pasimokyta, nes jei klaida kartojama, tai jau ne klaida, o pasirinkimas…
Jam vienas „mėšlinais batais“ bandė moralizuoti, „supurtyti iš šono“ jo žodžiais, t.y. „Ar tu darei JOS pliusų-minusų analizę?“, „Kuo čia dėta ta MEILĖ?“, „Ar tau aštuoniolika, kad svaigsti apie MEILĘ?“, „Kam tau auginti svetimus vaikus? Lyg neturėtum savų“, „Ar nori senas gauti nuo JOS vaikų į kuprą?“, „Moterys palieka, kai vyras arba joms nusibosta arba su juo nesijaučia finansiškai saugios arba jis pralaimėtojas“, „Gal tu JAI kalbėjai apie MEILĘ?“, „Gal tu per anksti prisipažinai MYLĮS?“.
Taigi tokiais klausimais ir postringavimais jis bandė minėtais batais sutrypti jo MEILĘ. Visi jo pezalai atrodė absurdiški... Nes jis JĄ BEPROTIŠKAI MYLĖJO IR TEBEMYLI!!! Jis mylėjo tikrai, nuoširdžiai, „nesuplanuotai“, tad ir sakė JAI, ką jaučia, ką galvoja, liejo jai kartais gal ir „baltas mintis“, bet viskas buvo tikra.
Laikas – geriausias gydytojas. Bet jam vis dar neįmanoma jos pamiršti... Viskas gyva, tikra, lyg būtų dabar, lyg būtų ką tik, lyg būtų vakar... Jis draugystės metu kasdien po keletą kartų per dieną sklaidydavo jos nuotraukas, bet dabar negali to daryti... Jam per skaudu... Jis jaučiasi išduotas artimiausio žmogaus. Neatrašyti, nekalbėti... Jis nugyveno gyvenimą dramose ir daugiau jų nenori. Ji jam parodė ramybės ir džiaugsmo uostą, kupiną MEILĖS ir visų jos teikiamų gėrybių.
Ir tai yra jo ateities kryptis, Jo didžiausia gyvenimo pamoka. Jei kada gyvensi su moterimi, tai tik MEILĖJE, nes tik tai didžiausias džiaugsmas, prasmė. Jis lauks JOS, bet tai loterija. Sulauks arba ne. Vienos klaidos ištaisomos, o kitos ne…
Ačiū, mano KARALIENE PER AMŽIUS, ką man davei. Viską nuo iki...
Jeronimas
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.
