Norite gyventi ilgai ir sveikai – kopijuokite pasaulio ilgaamžių gyvenimo būdą: ką jie daro kitaip nei paprasti mirtingieji?

Nors genetika lemia mūsų gyvenimo trukmę ir atsparumą įvairioms ligoms, gyvenimo būdas taip pat turi didelį poveikį. Žemėje yra penkios vietos, kurios vadinamos „mėlynosiomis zonomis“. Šis terminas reiškia geografines vietoves, kuriose žmonės retai serga lėtinėmis ligomis ir gyvena ilgiau nei bet kur kitur. Tad kokių panašumų tarpusavyje turi šios zonos ir kaip ten gyvena žmonės, kad jų gyvenimai trunka ilgiau?

Kas yra mėlynosios zonos?

„Mėlynoji zona“ yra nemokslinis terminas, skirtas geografiniams regionams, kuriuose gyvena vieni seniausių pasaulio žmonių. Pirmą kartą jį panaudojo autorius Danas Buettneris, tyrinėjęs pasaulio vietas, kuriose žmonės gyvena išskirtinai ilgai, rašo tinklalapis healthline.com. Tokį pavadinimą jos gavo, nes D. Buettneris žemėlapyje tokias zonas apibrėždavo mėlynu žymekliu.

Savo knygoje „Mėlynosios zonos“ jis aprašė penkias žinomas mėlynąsias zonas:

Ikarija (Graikija): tai Graikijos sala, kurioje žmonės valgo Viduržemio jūros regiono maistą, kuriame gausu alyvuogių aliejaus ir naminių daržovių.

Oljastra, Sardinija (Italija): Sardinijos Oljastra regione gyvena vieni seniausių pasaulio vyrų. Jie gyvena kalnuotuose regionuose, kur paprastai dirba ūkiuose.

Okinava (Japonija): Okinavoje gyvena seniausios pasaulyje moterys, kurios valgo daug sojos maisto ir praktikuoja tai chi – meditacinę mankštos formą.

Nikojos pusiasalis (Kosta Rika): Nikojaus dieta remiasi pupelėmis ir kukurūzų tortilijomis. Šios vietovės žmonės iki senatvės reguliariai dirba fizinį darbą ir turi gyvenimo tikslą, žinomą kaip „plan de vida“.

Loma Linda, Kalifornijoje (JAV): čia gyvena daug septintosios dienos adventistų, kurie yra labai religinga žmonių grupė. Jie yra griežti vegetarai ir gyvena glaudžiose bendruomenėse.

Nors tai yra vienintelės D. Buettnerio knygoje aptartos sritys, pasaulyje gali būti nenustatytų vietų, kurios taip pat gali turėti mėlynosioms zonoms būdingo žmonių ilgaamžiškumo. Daugybė tyrimų parodė, kad šiose vietovėse labai daug šimtamečių, t. y., žmonių, kurie atitinkamai gyvena daugiau nei 90 ir 100 metų. Manoma, kad genetika sudaro tik 20–30 proc. ilgaamžiškumo priežasčių. Visą kitą lemia aplinkos įtaka, įskaitant mitybą ir gyvenimo būdą.