Kreipimesi išdėstytos kelios svarbiausios problemos: sveikatos apsauga, smurtas artimoje aplinkoje, švietimo sistemos spragos ir nevyriausybinių moterų organizacijų padėtis. Lietuvos moterų draugijos prezidentė Nijolė Steponkutė apie visas jas papasakojo plačiau.
– Papasakokite, koks yra šio kreipimosi tikslas?
– Mūsų organizacijai yra jau 33 metai. Neseniai vykusioje konferencijoje aptarėme tas bėdas ir surašėme jas į dokumentą. Susitikime dalyvavo moterys iš įvairių Lietuvos kampelių, ne tik iš miestų, bet ir iš kaimų. Jos puikiai žino, kokios ten yra problemos. Mes akcentavome pačias didžiausias bėdas, kurios yra matomos. Mūsų kreipimasis turėjo du tikslus – paskleisti žinią ir sulaukti atsako. Neturiu tiek daug iliuzijų, kad vienas kreipimasis išspręs visas problemas, bet norime akcentuoti, kad tokios problemos yra ir kad jos nesprendžiamos. Be to, norime priminti institucijoms, kad yra nevyriausybinės organizacijos, kad mes veikiame ir darome, ką galime. Mūsų organizacijos tikslas yra padėti moterims.
– Viena iš problemų – smurtas artimoje aplinkoje. Akcentuojate psichologinį ir seksualinį, kurį labai sunku atpažinti ir dar sunkiau – įrodyti. Ar stumiamės šioje srityje į priekį?
– Negaliu pasakyti, kas konkrečiai yra daroma. Aš asmeniškai savo gyvenime buvau susidūrusi su keliais smurtautojais–viršininkais. Paskutinis buvo toks, kad negalėjau miegoti, vaikščiojau pas psichologą. Man pasakė – arba eikite iš darbo, arba jums prasidės depresija. Jis tyčiodavosi iš manęs, sakydavo, kaip aš čia sėdžiu, kaip aš kavą geriu. Paskui nueidavo į savo kabinetą, pasėdėdavo, vėl ateidavo prie manęs, apsikabindavo ir sakydavo: „Nijolyte, kaip tau šiandien sekasi?“ Iš tiesų psichologinis smurtas yra be galo sudėtingai įrodomas. Turi turėti liudininką. Reikia įrodymų. Seksualinis smurtas – taip pat yra didžiulė bėda. Turėjau vieną pažįstamą, kuri išsiskyrė su savo vyru ir aš net nesupratau kodėl. Kai ją sutikau po kurio laiko, paklausiau, kas gi buvo ten nutikę. O ji man sako: „Įsivaizduok, pareina jis namo ir sako: maukis kelnes, einam į lovą, noriu dulkintis“. Ir viskas – tu mano žmona. Tokių problemų sprendimai Lietuvoje – toli kaip mėnulis. Visų pirma, moterys negali apie tai kalbėti. Kai dirbau konsultaciniame centre, moterys ateidavo pasitarti su seksologu. Jos verkdavo pasakodamos, ką su jomis lovoje išdarinėja vyrai. Jei prisiminsime ankstesnius laikus – 1990-1991 – tuo metu prasidėjo vakariniai pornografiniai filmai. Vyrai, jų prisižiūrėję, savo moteriškes versdavo daryti tai, ką rodė televizorius. Dabar mes visko matę, bet anuomet moterys apie seksą žinojo tik tiek, kad reikia gulėti, kol vyras ant tavęs užlips. Taškas. Dabar kiek pasikalbu su moterimis, matau, kad to seksualinio smurto, kur „renkis, noriu sekso“, yra labai daug. Moterys net neturi kam pasipasakoti. Jei tavo vyras tvarkingas, dirbantis, uždirbantis, gerai atrodo, vaikus į mokyklą veža, tavo reikalas, kas darosi už miegamojo durų.
– O kur tokioms moterims kreiptis?
– Pirmiausia į psichologą. Aš manau, kad tokia moteris turi didžiulę psichologinę traumą. Reikia pradėti kalbėti, kodėl ji yra auka. Kita vertus, kažką keisti stabdo materialinės problemos. Vyrai vis dar uždirba daugiau. Neseniai kalbėjau su viena moterimi, kuri taip ir pasakė, kad viena ji nepragyventų, todėl ir toliau renkasi užmerkti akis prieš psichologinį smurtą.
– O kaip dėl nevyriausybinių moterų organizacijų, ar jos gali pagelbėti?
– Mes įgalios esame tuo, kad informuojame, pasakome, kur kreiptis. Aiškiname, ką daryti, kur nueiti. Kartais patariame, kad gal įmanoma izoliuotis, užsidaryti nuo smurtautojo, rasti sau įdomios veiklos, tiesiog mažiau būti namuose. Mūsų organizacijoje yra psichologė, yra ir advokatų, kurie nemokamai teikia konsultacijas. Visi dirba savanoriškai. Kai kurios nevyriausybinės moterų organizacijos neturi patalpų, nėra finansiškai remiamos, bet vis tiek teikia įvairias menkai apmokamas psichosocialines ir edukacines paslaugas. Joms sunku konkuruoti su teisininkų ir kitų profesionalų organizacijomis dėl finansavimo. Tačiau jų veikla ypač svarbi, nes būtent nevyriausybinės moterų organizacijos savanoriškai ateina į pagalbą atskirtyje esančioms visuomenės grupėms, kurias tik jos pažįsta, pasiekia, geriau už bet kurias institucijas žino realią situaciją, nėra susaistytos biurokratinių mechanizmų.
– Su kokiomis kitomis bėdomis susiduria Lietuvos moterų?
– Dabar visi labai išsigandę žiemos, didelių kainų. Mes platiname informaciją, kur ką galima gauti veltui toms, kurioms yra labai blogai. Yra visokios labdaringos organizacijos, kur galima prisirinkti visokių daiktų, žaislų vaikams ar net maisto.
Kita bėda – švietimas. Įtraukusis ugdymas pasiteisina ne visais atvejais. Jei klasėje yra vienas ar du hiperaktyvus vaikas, mokytojui dirbti yra tragedija, jis nieko negali kito daryti, kaip tik juos prižiūrėti. Ir tokių hiperaktyvių vaikų daugėja. Gabūs vaikai nukenčia, nes negauna mokytojos dėmesio. Nežinau, kaip reikėtų daryti teisingai. Kiek domėjomės, kitur pasaulyje tokiems vaikams yra kuriamos specialios klasės. Reikia suprasti, kad dėmesio reikia ne tik specialiųjų poreikių turintiems vaikams, bet ir gabiems vaikams. Mokyklose neatliepiami ir itin gabių vaikų poreikiai, kadangi neturime jiems pritaikytos ugdymo sistemos. Daugumai vaikų nesudaromos galimybės tinkamai įsisavinti dėstomų dalykų, todėl stebimas augantis korepetitorių poreikis ne tik vyresnėse gimnazijų klasėse, bet ir žemesnėse.
Dar viena problema – sveikatos apsauga. Dėl didelių darbo krūvių, specialistų trūkumo, perteklinės dokumentacijos tvarkymo, pacientams skiriamas per mažas dėmesys, neužtikrinamas kokybiškų paslaugų suteikimas. Taip pat yra nepatenkinamas gydymo paslaugas teikiančių įstaigų pasiekiamumas. Šios problemos ypač jaučiamos provincijoje, atokiose savivaldybių vietovėse.
Kaip jau minėjau, nesitikiu, kad mums, išdėsčius visas šias problemas, akimirksniu viskas pasitaisys, bet reikia informuoti visuomenę apie tai, kas vyksta.
