Kas yra motyvacija?
„Prieš maždaug 20 metų mokslininkai padarė tyrimą su žiurkėmis, kurioms atliko vadinamą giliųjų smegenų stimuliaciją. Žiurkėms į smegenis buvo implantuoti elektrodai. Kai jos paspausdavo specialią rankenėlę, į smegenis ateidavo silpna elektros srovė – tokia, kokia įprastai vaikšto neuronais. Šitos žiurkės daugiau nieko neveikė, tik stovėjo prie tos rankenėlės ir ją spausdavo. Jos būtų numirusios iš bado ir troškulio, jei mokslininkai nebūtų iškėlę ir įkėlę į kitą narvą, kur tokios rankenėlės nebuvo. Kai šio tyrimo rezultatai buvo publikuoti, žiniasklaida greitai pasigavo ir pranešė visuomenei, kad mokslininkai smegenyse atrado laimės centrą, kurį stimuliuojant daugiau nieko ir nereikia. Bet laimė yra kiek sudėtingesnis dalykas“, – savo pranešime pasakojo U. Neniškytė.
Žiurkėms elektrodai buvo implantuoti į mūsų senąsias smegenis – išlikimo smegenis. Į mažus centrus, kurie gamina visą mūsų smegenų dopaminą. Kas yra dopaminas? „Tai mažytė molekulė, vadina neuronešikliu, nes ji naudojama tam, kad neuronai vienas su kitu bendrautų. Kai neuronas sutinka kitą neuroną, jis išskiria medžiagas, tokias, kaip dopamimas. Būtent jis išsiskirdavo žiurkėms, kai joms būdavo stimuliuojamos smegenys, paspaudus rankenėlę“, – pasakojo mokslininkė.
Anot jos, dopaminas yra centrinė medžiaga mūsų smegenyse, kuri lemia, ką renkamės daryti, o ko – nedaryti. Atlikus tyrimą su žiurkėmis, kurių vienos turėjo aukštą dopamino lygį, o kitos – žemą, paaiškėjo, kad vien nuo to priklauso, kokį pasirinkimą gyvūnas padarys. „Žiurkės buvo išmokytos dviejų užduočių. Viena buvo paprasta, kita sudėtinga. Atlikusi lengvąją žiurkė gaudavo nedidelį atlygį. Atlikus sudėtingąją – gaudavo didesnį atlygį. Tuomet tyrėjai leido joms pasirinkti, kurią užduotį norėtų atlikti. Tos žiurkės, kurių dopamino lygis buvo žemas, imdavosi paprastos užduoties, nepaisant to, kad mokėjo atlikti ir sudėtingą. Tos žiurkės, kurių dopamino lygis buvo aukštas, visuomet imdavosi užduoties, reikalaujančios daugiau pastangų, kad gautų daugiau. Atlikus tyrimus su žmonėmis, buvo pastebėta, kad dopamino trūkumas smegenyse siejamas su maža motyvacija, atidėliojimu ir negebėjimu veikti“, – dėstė neuromokslininkė.
Ką dopaminas daro smegenyse?
Pasak U. Neniškytės, bazinis dopamino lygis yra reikalingas tam, kad mes apskritai pradėtume veikti. „Kai mūsų veiksmai pasiekia tikslų, esame apdovanojami dideliu dopamino pliūpsniu smegenyse. Prisiminkite tą jausmą, kuris aplanko, kai pavyksta padaryti kokią nors sudėtingą užduotį. Tas jausmas yra sukuriamas būtent dopamino. Bazinis dopamino lygis yra reikalingas tam, kad pradėtume veikti, tenkinti savo poreikius, siekti savo troškimų. Įsivaizduokite sekmadienio rytą: norite likti šiltoje lovoje ir norite šiltos kavos. Šie norai nėra suderinami vienas su kitu ir iš pradžių dopamino lygis nėra pakankamas, kad liptume iš lovos, bet pamažu atpildas, kurį įsivaizduojame, kad gausime išgėrę tą puodelį kavos, peržengia tą atpildą, kurį mes gauname iš malonumo likdami lovoje, todėl galiausiai atsikeliame. Dopamino sistema veikia kaip lūkesčių matuoklis. Prieš imdamiesi bet kokios veiklos, įvertiname, kokį atlygį už tai gausime ir pagal tai vertiname, ar yra prasmė dėti pastangas. Jei atpildas atitinka mūsų lūkesčius, mūsų smegenyse išsiskiria pliūpsnis dopamino ir jaučiamės gerai. Jei atpildas viršija lūkesčius, smegenys apsiskaičiavo ir dopamino išsiskiria gerokai daugiau“, – pasakojo mokslininkė.
Įdomūs dalykai prasideda tada, kai gautas atpildas yra mažesnis nei buvo lūkesčiai. „Tuomet dopamino lygis smegenyse aktyviai sumažėja iki tokio lygio, tarsi būtume patyrę bausmę. Į mažesnę premiją smegenys reaguoja kaip į sumokamą baudą. Bet, laimei, turime ir aukštesniąsias smegenis, kurios gali logiškai paaiškinti, kodėl taip įvyko, ir padėti susitaikyti su nepatenkintais lūkesčiais“, – teigė pranešėja.
Anot jos, laimės formulė paprasta: tai realybė minus lūkesčiai. Kyla klausimas – ar norint tos laimės gauti daugiau, reikėtų mažinti lūkesčius? „Lūkesčių mažinimas nėra tas kelias, kuriuo norime eiti. Nes maži lūkesčiai reiškia mažą bazinį dopaminą, o mažas dopaminas reiškia, kad niekada nesiimsime didelių iššūkių, nes nėra prasmės imtis sudėtingos veiklos, jei net nesitikime, kad atpildas bus didelis. Svarbiausia – subalansuoti lūkesčius ir realybę“, – patarė mokslininkė.
Kaip tapti motyvuotais?
Pašnekovė pateikė kelis žingsnius, kurie padės atrasti savyje motyvacijos. „Visų pirma, tikslai mums turi būti aiškūs, pasiekiami, įsisąmoninami ir neilgalaikiai. Dopaminas išsiskiria tada, kai mūsų veiksmai pasiekia tikslą. Mums reikia turėti vizijas, bet jei mes pasieksime savo tikslą tik po penkerių metų, kas mus motyvuos visus tuos penkerius metus? Trumpalaikių tikslų turėjimas padeda išlaikyti nuolatinę motyvacinę būseną. Mes turėtume turėti tikslus kiekvienam mėnesiui, savaitei ir dienai. Kitas svarbus dalykas – dopamino lygį ir kartu motyvaciją galime užsiauginti. Kai patiriame sėkmę, mūsų bazinis dopamino lygis pakyla. Taigi tam, kad galėtume auginti dopaminą, mus reikia patirti sėkmę. Evoliuciškai tai yra prasminga, nes kodėl turėtume dėti pastangas ten, kur mes niekada negalime patirti sėkmės“, – retoriškai klausė neuromokslininkė.
Pasak jos, labiausiai motyvuoti esame tada, kai pasiekiame daugiausiai. Bet daugelis šioje vietoje ir padaro klaidą. „Kai pasiekiame kažkokio didelio rezultato, dažniausiai nusprendžiame pailsėti. Šitaip iššvaistydami aukščiausią dopamino bangą. Nesakau, kad patyrus sėkmę vėl turėtume įkristi į rutininius darbus, bet tą akimirką labiausiai pasitikime savimi, esame labiausiai motyvuoti ir žinantys, ką galime padaryti. Galima nusimatyti savo ateities tikslus, nes mūsų smegenys tiki, kad mes galime“, – pasakojo pranešėja.
Vis dėlto pasitaiko situacijų, kai kad ir ką darytum, niekas nemotyvuoja. „Nuostabu tai, kad dopaminas yra gaminamas dviejuose smegenų centruose, todėl galime jo pasididinti užsiimdami pašalinėmis veiklomis. Pavyzdžiui, žaisdami. Žaidimai padeda žmogui patirti greitą atpildą. Ar yra rizikos? Taip. Jei vienintelės sėkmės yra patiriamos žaidžiant, motyvacija ir bus tik žaisti. Bet jeigu sėkmę patiriate ne tik žaisdami, bet ir kitur, toks pasimotyvavimas gali padėti įsivažiuoti. Dar viena veikla – sportas. Trečia – socialiniai tinklai. Jie yra ta vieta, kur gauname motyvacijos, kur pasidžiaugiame su kitais tuo, ką turime, kur pajuntame malonumą iš to, ką darome ir jei yra kita sritis, kur mes tą motyvaciją galime išsinešti ir pritaikyti, tai bus tik privalumas“, – pasakojo U. Neniškytė.
Mokslininkė tik perspėja – netapti ta žiurke, kuri nieko nedaro tik spaudžioja vieną rankenėlę. „Jei vienintelė sėkmė, kurią patiriame, yra tik iš socialinių tinklų, rizikuojame susidurti su priklausomybe, kaip ta žiurkė, kuri spaudo rankenėlę. Todėl svarbu ne tik mokėti pakelti dopamino lygį, bet ir tinkamai jį išnaudoti“, – konferencijoje šypsojosi mokslininkė.
