Gausėjant pranešimų apie trečiąją pandemijos bangą, pasaulio sveikatos specialistai pastebi išaugusią psichikos ligų bangą, rašoma pranešime spaudai. Perspėjama, kad antrasis, gerokai ilgiau besitęsiantis, karantinas turės ir jau turi rimtesnių padarinių nei pirmasis. Ar, kalbant apie visuomenės psichikos sveikatą, matote grėsmingų ženklų? – paklausėme R.Mazaliauskienės.

– Žmonija šiuo metu išgyvena didelio nerimo, susijusio su sveikata ir gyvybe, laikotarpį. Kartu stebime ir kai kurių ekonomikos sektorių kritimą, o tai susiję su ten dirbančių žmonių nesaugumu, pajamų praradimu ir visais iš to išplaukiančiais nemalonumais – iš varžytinių paleistais namais, butais, areštuotomis sąskaitomis, visa ko stygiumi.

Dar – suvaržymai, apribojimai, o viską blogina neapibrėžtumas – neaišku, kada visa tai baigsis. Taigi yra viskas, ko reikia, kad visuomenės psichikos sveikata blogėtų.

Kalbant su įvairiais žmonėmis, aš dažnai matau nuovargį ir nusivylimą. To tikrai buvo mažiau praėjusį pavasarį, kai bent jau medicinos pasaulis stipriai mobilizavosi ir pasiaukojamai dirbo. Medikai – tai dar viena žmonių grupė, patirianti be galo didelį darbinį stresą ir krūvį. Dabar ūmus stresas tapo lėtiniu, vilties, kad kažkas pasikeis, liko mažiau. Prisidėjo ir praktiniai paprasti kasdieniniai nemalonumai: galimybių pailsėti po sunkaus budėjimo irgi neliko – namuose į nuotolinį mokymąsi pasinėrę vaikai.

– Kuo karantino, epidemijos fono situacija pavojinga žmonėms, sergantiems psichikos ligomis? Ko neturėtų pražiūrėti jų artimieji?

– Asmenys, sergantys psichikos ligomis, dažnai yra labiau pažeidžiami, esant didelės įtampos laikotarpiams. Gali paūmėti nerimas, depresinė simptomatika, sutrikti elgesys. Kai kam stebime ir psichozių paūmėjimus. Tai nėra keista, pagalvojus, kad ir mūsų pačių – sveikųjų – emocinė būsena nėra tokia jau puiki. Manau, kad labai svarbu pačiam išlikti stabilios ir pozityvios emocinės būsenos. Tada tiems, kurie yra šalia, bus saugiau ir ramiau būti, o tai ves į mažesnį streso ir nerimo lygį. Labai svarbu, kad susirūpinimas artimu, sergančiu psichikos sutrikimu, neįgautų perdėto susirūpinimo vaizdo: tokiu atveju sergantysis jausis kontroliuojamas, o tai vėl gali vesti į emocinės būsenos pablogėjimą.

Ramunė Mazaliauskienė
Foto: DELFI / Audrius Gavėnas

– Su kokiomis problemomis ir kokių būklių pacientai šiuo metu dažniausiai patenka į Psichiatrijos kliniką? Kas kelia daugiausiai nerimo?

– Problemos įprastinės: nerimas, depresija, psichozės, krizinės situacijos, tokios kaip artimų žmonių mirtis, piktnaudžiavimas alkoholiu, būsenų paūmėjimai dėl nenaudojamų ar neteisingai naudojamų vaistų. Su įprastinėmis ligomis mes susitvarkome įprastai. Nerimą kelia kai kurių būsenų užleistumas: pacientai patenka ne tik su psichikos sutrikimu, bet ir apleisti somatinės medicinos prasme, socialiai apleisti. Dažnai stacionariniam gydymui, dažniausiai dėl sutrikusio elgesio, atvežami apleisti senukai. Taigi gydyti yra sunkiau, spręsti įvairias pacientų problemas irgi yra sunkiau. Džiaugiuosi, kad specialistų komandos turi patikrintus problemų sprendimo būdus, jie veikia ir pandemijos sąlygomis.

– Visuomenės psichinės sveikatos apžvalgose minimi miego sutrikimai, suicidinės nuotaikos, paaštrėjusios psichotinės būklės, padažnėjusios krizės, psichosomatinės ligos. Ar šios tendencijos atsispindi Psichiatrijos klinikos kasdienybėje?

– Taip, visa tai mes turime. Miego sutrikimai dažnai lydi įvairius psichikos sutrikimus, juos patiria beveik kiekvienas į ligoninę patenkantis asmuo. Beje, tokius sutrikimus kartais įvardija ir asmenys po persirgtos COVID-19 infekcijos. Savižudiškų minčių turi dažnas pacientas, ypač tie, kurie patiria sunkios depresijos epizodus ar yra krizėje. Kai kurių psichozių paūmėjimui turi įtakos didžiulis neigiamos informacijos srautas, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną. Teko stebėti net kelias „kovidines“ psichozes: pacientas buvo liguistai įsitikinęs, kad serga būtent šia liga.

Krizių daug. Jos labai įvairios, tačiau svarbu paminėti tas, kurios susijusios su santykių šeimoje sunkumais; įtakos tam turi išaugusi trintis būnant namuose. Atskirai verta paminėti ir psichikos sutrikimus, atsirandančius asmenims, kuriems stebimos sunkios somatinės ligos. Pastarieji pacientai ypač sunkūs, reikalaujantys skirtingų specialistų suderinto darbo ir kompleksinio gydymo. Tačiau itin daug nerimo kelia tie, kurie dar neatvyko į stacionarą: žmonės bijo kreiptis į ligonines (nes kažkodėl kai kurių žiniasklaidos priemonių yra įtikinėjami, kad ten užsikrės), kiek gali, kenčia namuose. Supratu, kad atslūgus įtampai, jie atvyks į ligoninę – su sudėtingomis, užleistomis, ilgesnio gydymo reikalaujančiomis būsenomis.

– Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC) ataskaitos duomenimis, itin išaugo alkoholio ir raminamųjų vaistų vartojimas, labai pagausėjo atvejų, kai „nuotoliniu būdu“ įsigyjama kvaišalų. Ar Psichiatrijos klinikos specialistai galėtų tai patvirtinti? Kokių būsenų žmonės, turintys priklausomybių, patenka pas jus?

– Na, galima pajuokauti, kad ribojant bendravimą nusipirkti narkotinių ar raminančių medžiagų įprastu, „gyvu“, būdu yra sunkoka. Tenka naudotis visagaliu internetu. Kitas svarbus aspektas – didelė įtampa ir nerimas. Žmonės turi sveikus ir nesveikus streso įveikos būdus. Daugelis sveikų streso įveikos būdų dėl karantino tapo nebeprieinami: bendravimas su draugas ir artimais žmonėmis (kai kam reikia ne tik zoom ar teams, bet ir prisilietimo), sportas, net pasivaikščiojimas yra beveik neįmanomi. Pabandykite įsivaizduoti atsipalaiduoti bandantį akiniuotį pasivaikščiojimo metu: pridusęs po kauke, akiniai aprasoję, nieko nemato po kojomis ir prieš save; tikrai neskamba kaip maloni veikla ar streso įveikos priemonė. Taigi daugeliui lieka pasirinkimas: tiesiog būti strese arba tvarkytis su juo taip, kaip išeina. O išeina daugeliui lietuvių įprastiniu būdu – naudojant alkoholį. Kitas rizikingas pasirinkimas – raminantys vaistai.

Pavargusi moteris
Foto: Shutterstock

O kalbant apie Psichiatrijos klinikos kasdienybę, pastebime, kad patenka sunkesnės būsenos pacientai, tie, kurie vartoja alkoholį, kartais jį vartoja gerokai ilgiau. Pastarieji karantino metu prarado galimybę pasinaudoti anoniminio išblaivinimo paslaugomis, anksčiau tokias paslaugas namuose teikę asmenys apribojo savo važiavimus į namus. Pastebime, kad asmenys, kurie patiria nerimo ir depresines būsenas, irgi dažnokai patenka pavartoję daugiau ar mažiau alkoholio.

– Teigiama, kad nestabilumas, netikrumas dėl finansinės padėties, pakitę tarpasmeniniai santykiai, nuolatinis pojūtis, tarsi būtume užstrigę šioje situacijoje, net slopinamas pyktis gali paskatinti nerimo priepuolių, panikos atakų atsiradimą. Ar fiksuojate tokią tendenciją?

– Nerimo tikrai ženkliai daugiau. Visuomenėje tvyrančią įtampą galima jausti beveik fiziškai. Įvairios žmonių grupės karantino metu susidūrė su labai konkrečiais nemalonumais, bet, kas dar blogiau, jie susidūrė su neapibrėžtumu, situacija, kai nieko nėra tikro, nėra aiškių terminų, kriterijų. Neapibrėžtumas Vakarų kultūroje apskritai ir tarp lietuvių konkrečiai yra labai prastai toleruojama būsena; mes norime viską kontroliuoti, net ir nekontroliuojamus dalykus. Neapibrėžtumo netoleravimas susijęs su didesniu nerimu. O jau kaip pasireikš nerimas, priklauso nuo paties žmogaus – jo charakterio, jo gyvenimo istorijos. Beje, žmonės, kuriems pasireiškia panikos atakos, patenka ne į psichiatrijos skyrius, tai bendro tipo ligoninių priėmimo-skubios pagalbos skyrių kasdienybė.

–ؘ Kiek tiesos įžvalgoje, kad karantino metu žmonės, susigalvojantys daugybę veiklų, genami nerimo neužsistovėti, neregresuoti, rizikuoja perdegti?

– Visos tiesos yra tik pusiau tiesos, o aukščiau minimas teiginys, tikriausiai, irgi neatspindi viso sudėtingo perdegimo sindromo mechanizmo. Jei žmonės veiklas susigalvoja tik genami nerimo, pavojus yra bet kokiose aplinkybėse – karantino tam nereikia. Jei žmogus veiklų prisigalvoja vedamas įdomumo ir jaučia malonumą, pasitenkinimą nardydamas visose savo veiklose, klausimas, ar tokį žmogų ištiks perdegimas. Turiu pažįstamų, kurie teigia, kad jie niekada nesiilsi daugelio žmonių supratimu, jie tiesiog kaitalioja įvairias veiklas. Jiems niekada nenuobodu. Taigi, daugelis dalykų priklauso ne tik nuo išorinių aplinkybių, pvz. karantino, bet ir nuo charakterio, individualių savybių.

– Priverstinis užsidarymas namuose lėmė išaugusį smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičių – daugėjo smurto tiek prieš vaikus, tiek prieš moteris. Pykčio, smurto priepuoliai – kaip jie sąveikauja su karantinu?

– Kažkaip iš karto į galvą atėjo palyginimas su psichiatrijos skyriumi: jei skyriuje didelė trintis tarp žmonių, nėra galimybės pabūti vienam ir nėra ko veikti, smurto tikimybė stipriai auga. Tikriausiai panašūs mechanizmai veikia ir namuose. Daug žmonių, kurie beveik visą laiką būna kartu, įvairios veiklos kartojasi, atsibosta, visus supa didelis bendras nerimas, prie kurio smarkiai prisideda ir mass media priemonės. Tokiame fone auga dirglumas, nepasitenkinimas ir, deja, prievartos tikimybė.

– Į ką turėtų atkreipti dėmesį savo psichine sveikata besirūpinantis žmogus ir visuomenė?

– Savo psichikos sveikata besirūpinantis žmogus visų pirma turėtų atkreipti dėmesį į save: savo emocijas, savo nuotaiką, poreikius, santykius ir t.t. Tiksliau pasakius, reikia užsiimti savęs puoselėjimu. Nes tik tinkamai pasirūpinus savimi, galima rūpintis kitais. Na, o visuomenė turėtų užtikrinti saugią aplinką kiekvienam savo nariui, kad jis galėtų jaustis visuomenės dalimi, gerbtinas ir vertingas, galintis realizuoti save pačiu geriausiu sau ir visuomenei būdu, o prireikus – gauti pagalbą.