– Ar yra tipažas moterų, kurios dėl kokių nors priežasčių dažniau gali tapti seksualinės prievartos aukomis?
– Bet kuri moteris, bet kuris žmogus gali tapti smurto auka. Smurto mūsų aplinkoje yra labai daug, galime pradėti nuo šeimos ir baigti darboviete. Niekas neprivalo turėti ir neturi ypatingų savybių, kad tą smurtą labiau pritrauktų. Kita vertus, kitaip skambėtų atsakymas, jei kalbėtume apie sisteminį smurtą, kuris vyksta jau ilgą laiką. Čia kalbu apie artimą aplinką, nors nebūtinai, jei galvotume apie kokį nors vaiko seksualinį išnaudojimą. Tarkime, pamenu vieną atvejį su maža mergaite. Jos tėvas paprašė artimo draugo, kad jis ją pasiiminėtų iš darželio. Pasirodo ji buvo jo seksualiai išnaudojama. Jai buvo vos 4-5 metai, ir tai truko ilgą laiką. Tai jau sisteminis smurtas, ir galime kelti klausimą – ar ta mergaitė turėjo kažkokias ypatingas savybes, kad tas žmogus taip su ja elgėsi? Kažin. Tiesiog taip atsitiko.
– Kitas mitas – kad moterys pačios kaltos. Kodėl taip galvoja net pačios moterys?
–Vieno atsakymo nėra ir negali būti. Tenka sutikti moterų, kurios taip galvoja – jei ji būtų kažko nepasakiusi, kažko nepadariusi, gal būtų taip neatsitikę. Tikslų atsakymą rastume, nagrinėdami kiekvieną individualų atvejį. Bet aukai yra būdinga sakyti, kad aš kalta, nors iš esmės ji taip negalvoja. Aukos pozicijai yra būdinga tokia savybė. Viena priežasčių – baimė pripažinti, kad aš nukentėjau, kad esu bejėgiškumo būsenoje. Kita priežastis – baimė pripažinti, kad pykstu, kad su manimi taip pasielgė. Gali būti ir dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų. Gal vaikystėje žmogus patyrė prievartinius santykius, gal egzistavo autoritetas, kuris netiesiogiai teigė, kad ta moteris neteisi, gal jis vadovavo. Taip žmogui formavosi suvokimas, kad jis yra nevertas, nereikšmingas. Tokiam žmogui labai lengva prisiimti ir kaltės jausmą, ir aukos vaidmenį. Sisteminis (ilgalaikis) smurtas daro labai daug pokyčių. Yra išskirti net 6. Visų pirma, keičiasi savęs suvokimas. Manoma, kad nieko neįmanoma pakeisti, kad smurtautojas visagalis, gali atsirasti jo idealizacija. Pamenu, buvo moteris, kuri sakydavo: „Bet štai kiek dovanų jis mano vaikui atveža“. Jis gali rūpintis, duoti pinigų, bet jis elgiasi netinkamai. Keičiasi ir santykiai. Visi esame pasmerkti santykiams ir norime jų, bet kai smurtas suardo jų užmezgimo, patyrimo, buvimo santykiuose galimybę, žmogus nenustoja norėti, bet jam nesiseka jų sukurti. Dažnai atranda tokius subjektus, kurie irgi nepajėgus tų santykių kurti. Gali būti nuolatinis nepasitikėjimas: tarsi ir sukuria santykius, bet iškart pradeda įtarinėti ir jie sugriūna. Taip pat – gyvenimo prasmės pokyčiai. Kaip tikėjimas, pasitikėjimas, beviltiškumo jausmas. Tie žmonės, kurie patyrė ilgalaikį smurtą, jie nuolat jaučiasi neverti, esantys neviltyje. Dažnai į save toks žmogus žiūri kaip į daiktą ir leidžia kitiems su savimi atitinkamai elgtis.
– Ar tokie pokyčiai galimi ir vos vieną kartą patyrus seksualinį smurtą?
– Nuo daug ko priklauso: kada įvyko trauma, kaip, kokiu laikotarpiu, nes viena trauma gali traumuoti daugiau, kita – mažiau. Pamenu, į mūsų centrą pagalbos kreipėsi išžaginta moteris. Einant į mūsų biurą, auga dideli medžiai. Jai buvo baisiausias momentas praeiti pro tą 20-30 metrų atstumą, nes ji girdėdavo medžių ošimą, kuris ją labai stipriai veikdavo. Kai pradėjome aiškintis, pasirodo, kai ją žagino, šitas garsas fiksavosi labiausiai. Tai čia vienas toks atvejis, bet jų būna įvairiausių. Bet koks stresą sukeliantis įvykis palieka traumą.
– Ar ta trauma išnyksta kada nors?
– Kai žmonės ateina pagalbos, jie tikisi, kad ištrinsi tai iš atminties ir to nebeliks. Bet taip nebūna. Praeities mes negalime pakeisti. Kas įvyko, tas įvyko. Mes galime keisti tik savo reakciją į įvykį. Gali ta patirtis mane valdyti, arba aš galiu būti tos patirties šeimininku. Aš prisimenu kaip faktą, bet tai neiškraipo mano tolimesnių pasirinkimų. Trauma pati niekada neišnyksta. Bet ji gali būti jau išgyventa ir galima į ją žiūrėti kaip į skausmingą praeities įvykį.
– Ar yra etapai, kaip vyksta psichologinis gijimas?
– Taip. Seksualinės prievartos atveju įvardijamos kelios fazės: emocinė fazė – neigimas. Žmogus sako, kad jam viskas gerai, jam nereikia pagalbos. Ne kartą teko girdėti tokią situaciją. Pamenu, viena teisininkė pasakojo, kad jos draugę išprievartavo ir jai reikia pagalbos. Bet praėjus kelioms valandoms, auka jau juokėsi ir sakė, kad jai viskas gerai. Ar tai normalu? Normalu, jei galima taip sakyti tokioje situacijoje. Žmogus taip elgiasi ir labai svarbu jį priimti tokioje būsenoje. Labai svarbu šio neigimo neneigti. Reikėtų pasakyti, kad suprantu, kad tu dabar taip jautiesi ir kai norėsi, tada ir pakalbėsime apie tai. Vėliau atsiranda skausmingoji fazė. Gali keistis emocijos, gali būti neigimas. Gali būti į save nukreiptas nepasitikėjimas, kad gal aš kažką padariau ne taip. Gali būti daug baimės, ką žmonės pagalvos, jei sužinos, gėdos jausmas, kaltės, nerimas. Labai svarbu, kad žmogus šiame etape galėtų tuos jausmus išgyventi, išjausti, iškalbėti. Paskui prasideda reorganizacijos fazė, kur žmogus jau gali daryti kažkokius veiksmus, kad spręstų tą problemą. Gali keisti aplinkybes, santykius, darbą, gyvenamąją vietą. Jį gali kankinti košmarai. Jei buvo seksualinė prievarta, mergina gali nebenorėti seksualinių santykių. Gali būti net ir menstruaciniai ciklo pakitimai, sutrikti apetitas, miegas. Gali prireikti specialistų pagalbos.
– Moterys dažnai apie tai nelinkusios kalbėti, ar reikia skatinti kalbėti, ir kaip tą daryti?
– Reikėtų skatinti, bet nereikia perspausti. Žmogus turi pats būti pasiruošęs apie tai kalbėti. Labai svarbu pastebėti, kaip jis jaučiasi. Kai galvojame apie smurtą ar prievartą patyrusį asmenį, visada reikia galvoti apie galios patyrimo dalyką ir reiškinį. Nes galia, valia ir laisvė yra tokie mūsų konstituciniai dalykai, kuriuos mes gimdami atsinešame. Kažkas yra sakęs, kad vaikas, kol išmoksta vaikščioti, 10 tūkst. kartų nukrenta. Tai įsivaizduokite, kiek jis turi galios, kad nukritęs vėl stotųsi. Vadinasi, ta galia mumyse yra, smurtas šitą galią iškreipia ir atima. Pagalbos procese labai svarbu padėti žmogui kaip nors tą galią reabilituoti, auginti. Čia neturėtume demonstruoti savo galios, nors tą labai lengva padaryti. Tinkamai pasirengęs specialistas turėtų būti labai atidus. Beje, labai gražiai vienoje knygoje yra pasakyta moters, patyrusios smurtą: „Geriausi terapeutai buvo tie, kurie stengėsi ne mane kontroliuoti, bet padėjo man kontroliuoti mano gyvenimą“.
– Ar tam padeda kalbėjimas apie tai viešai, informacija viešoje erdvėje?
– Taip, vienintelis smurto ginklas – viešumas. Tinkamas kalbėjimas, tinkamų pavyzdžių rodymas, kurie padėtų galią atstatyti, o ne menkinti. Tarkime, jei paimsime prostitucijos patirtį, sakome, kad jos pačios to nori, ar pačios tą daro, tai dar labiau tą galią atimame. O juk ten vyksta žmonių seksualinis išnaudojimas. Pažiūrėkite į #MeToo judėjimą. Kokias bangas sukėlė. Prabilo viena, atsirado ir kita, tai drąsina ir skatina. Jei susilaukia palaikančio atgarsio visuomenėje, suteikia vidinės jėgos.
– Kaip pačiai moteriai žinoti, kad pati nesusitvarkys su tomis emocijomis ir reikėtų kreiptis pagalbos?
– Yra tokia gera sena tiesa: pasidalini skausmu, skausmo per pusę sumažėja, pasidalini džiaugsmu, jo dvigubai padaugėja. Tai žmogui spręsti: ar jis nori su tuo vaikščioti, ar nori pasidalinti. Bet labai svarbu, su kuo pasidalini, nes kitas gali ir daugiau pridėti to skausmo. Gal pasikalbėti su žmogumi, kuris moka tave priimti. Nes liūdnų pavyzdžių būna ir su specialistais. Taip neturėtų būti.
– Gal žinote statistiką, kiek moterų Lietuvoje patiria seksualinį smurtą?
– Anot pateikiamos statistikos, seksualinio smurto atvejų Lietuvoje yra labai nedaug. Bet, pavyzdžiui, Lietuvos darbo vietose nepageidaujamas seksualinis dėmesys patiriamas pusantro karto dažniau, palyginus su ES, ir du su puse karto daugiau, palyginus su Latvija. Jei kalbėsime apskritai apie seksualinį smurtą, 2018 metais buvo apie 9500 įvykių užfiksuota artimoje aplinkoje. Tačiau seksualinės prievartos nusikaltimų tebuvo 0,7 proc., tai yra, 63 įvykiai. Tai labai maži skaičiai. Jei žiūrėsime trijų metų statistiką – 2016, 2017, 2018 metų, tai matysime, kad 2016 metais vos 18 tokių įvykių, 2017 – 23, 2018 – 33. Tai juokingi skaičiai. Žmonės nesikreipia, mes neturime sistemos, kaip padėti nukentėjusiam žmogui nuo seksualinės prievartos. Jei kalbėsime apie smurtą artimoje aplinkoje, tokių atvejų yra labai daug. Sprendžiame iš to, kad moteris ateina ir sako: „Taigi aš žmona, aš privalau“. Nieko tu neprivalai. Įdomu tai, kad seksualinės prievartos nusikaltimai dažnesni kaimo vietovėse. Skaičiai visiškai neatspindi realios situacijos. Moterys kalba apie priverstinį santykiavimą ir tai tęsiasi eilę metų. Jos nesikreipia. Reikia tikėti, kad situacija ilgainiui pasikeis.
