– Kas yra seksizmas?
– Seksizmo apibrėžimai yra įvairūs ir jie kinta atsižvelgiant į tai, kaip kinta seksizmo reiškinio supratimas. Darbinis seksizmo apibrėžimas, kurį aš naudoju mąstydama apie šį reiškinį, yra toks: seksizmas yra asmeninės nuostatos, elgesys arba institucinės praktikos, kurios atspindi ir įtvirtina lyčių stereotipus ir (arba) palaiko lyčių nelygybę. Paprasčiau kalbant, seksizmu gali būti laikomi mūsų mąstymas ir elgsena, kurie pastiprina lyčių nelygybę. Pavyzdžiui, visi plačiai paplitę lyčių stereotipai yra tampriai susiję su seksistinėmis nuostatomis. Stereotipai apibrėžia, kaip mes suprantame, kas yra ar turėtų būti moteriška ir vyriška, o seksizmas gali būti labiau susijęs su raiška – ką mes su tuo darome (pavyzdžiui, reikalaujame, kad kiti atitiktų lyčių normas, pašiepiame tuos, kas neatitinka lyčių stereotipo arba, atvirkščiai, pastipriname tuos, kurie atitinka). Tačiau kategoriškai apibrėžti seksizmo nesigauna, nes, kaip ir dauguma socialinių, psichologinių reiškinių, jis neturi aiškių rėmų.
Seksizmą kartais sunku atpažinti, nes seksistinės nuostatos, deja, vis dar yra norma mūsų aplinkoje ir dažnas net nesusimąsto, kas jos yra ir, juo labiau, kad jos yra žalingos. Panašiai kaip kvėpavimas – kol neatkreipiam dėmesio, mes nejaučiam, kad kvėpuojam. Taip ir seksizmas – jis gali būti tiek įprastas, kad, kol neatkreipiam dėmesio, nepastebim jį egzistuojant. Pavyzdžiui, frazė „nesielk kaip mergaitė“ (nebėk, nesirenk, nesijuok...) yra labai seksistinė, nes mūsų kultūroje ji vartojama turint gana aiškų ketinimą sumenkinti kito žmogaus elgseną. Tačiau dažnas ją vartojantis žmogus nesusimąsto, kokią žinią apie moterų vertę ji koduoja. Arba, pavyzdžiui, ar yra seksistinis toks Lietuvos Ministro pirmininko pasisakymas: „Mes moteris mylime, remiame, puoselėjame <...> Moterys – labai svarbu, bet svarbios yra ir dalykinės, asmeninės savybės, profesionalumas“? Mano supratimu – taip, vienareikšmiškai, nes juose užkoduota žinia, jog moterys vien dėl savo lyties automatiškai yra profesiškai mažiau vertingos. Tokios ydingos nuostatos apie lytis, ypač pasakytos vieno svarbiausių valstybės žmonių, nuvertina moteris, perteikia atgyvenusį stereotipą (apie tai, kad moterys turi būti gražios, o vyrai – protingi) ir tikrai nepadeda kurti visuomenės su lygiomis galimybėmis.
– Šis žodis dažnai tapatinamas su moterimis, nors apibūdina abiejų lyčių lygiateisiškumą bei lygiavertiškumą. Kodėl taip yra, kad kalbame dažniausiai apie moteris?
– Jeigu mes seksizmą matome kaip praktikas, kurios įtvirtina ar atspindi lyčių nelygybę, nenuostabu, kad seksizmo kontekste dažniau kalbame apie moteris. Moterys yra labiau ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamos nei vyrai – moterys statistiškai gauna mažesnes pajamas, neproporcingai dažniau tampa smurto artimoje aplinkoje aukomis, darbo aplinkoje dažniau susiduria su šališkumu, kuris trukdo siekti karjeros (taip vadinamas „stiklinių lubų“ fenomenas). Moterys dažniau tampa seksizmo taikiniu ir nuo jo nukenčia labiau.
– Seksizmas dažnai pradėtas vartoti visuomenėje. Ar gali būti, kad taip yra dėl to, kad apskritai pradėta dažniau kalbėti apie netinkamą elgesį bei diskriminaciją? O gal kartais tiesiog netinkamai vartojamas šis žodis?
– Būtų sudėtinga įvardinti vieną priežastį, kodėl su sąvoka „seksizmas“ vis dažniau susiduriam. Jų yra daugybė. Pirma, manau, mes sąmoningėjame, bręstame kaip pilietinė visuomenė, todėl pastebime daugiau neteisybės ir esame jautresni jai – taip pat ir lyčių nelygybės srityje. Taip pat yra daugiau švietimo lytiškumo, lyčių lygybės temomis. Tikėtina, kad, kai susiduriame su seksizmo tema ir į ją pasigiliname, vis daugiau informacijos ta tema pastebime ir viešoje erdvėje (panašiai kaip su automobiliu – kai nusiperkame vieno modelio automobilį, iškart pradedame pastebėti daugiau šios modelio automobilių aplink). Be to, globaliame pasaulyje nėra sienų informacijos sklaidai. Mes daug sužinome apie lyčių nelygybę ir su ja susijusias temas (pavyzdžiui, seksizmą) iš užsienio tyrėjų, praktikų, aktyvistų. Taip pat, panašu, kad #MeToo judėjimas gana sėkmingai aktualizavo tiek smurto prieš moteris, tiek sekstinių nuostatų temas.
Tačiau, kaip ir su bet kuria informacija, egzistuoja iššūkis atsirinkti patikimą ir patikimus šaltinius. Ir kita problema – kompleksiškus socialinius ir psichologinius reiškinius be galo sunku apibrėžti – visada liks nuomonių įvairovė ar erdvė diskusijai apie sąvoką, reiškinio raišką ar skiriamuosius bruožus. Aš pati sau nesu iki galo atsakiusi, kur yra seksizmo ribos. Dar iki šiolei su savimi ir kitais diskutuoju. Pateiksiu pavyzdį, kad būtų aiškiau, kur gali susidurti skirtingi supratimai. Prieš pora metų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sukūrė kampaniją prieš smurtą prieš moteris. Man, žinant seksizmo apibrėžimą, nekyla dvejonių – tokios kampanijos nėra seksistinės, net jei jų taikinys – viena lytis. Kodėl aš taip manau? Faktas, kad tokios kampanijos yra nukreiptos į pagalbą moterims išsivaduoti iš žalingų santykių ir, platesne prasme, naikinti stereotipinį supratimą apie lyčių vaidmenis, kas veda link lygių galimybių visuomenės. Ir jos gali būti veiksmingos siekiant lyčių lygybės (tai skamba priešingai seksizmui, kurio pagalba stengiamasi išlaikyti lyčių nelygybę). Bet dalis kampanijai nepritariančios visuomenės suprato šią kampaniją kaip seksistinę. Kitas pavyzdys – juokeliai ar pokštai pašiepiantys lyčių vaidmenis. Iš vienos pusės lyg ir apskritai reikėtų vengti, nes nieko gero tie lyčių stereotipai, bet, kita vertus, gal visgi pasijuokti galima? Tada pradedi svarstyti, o kuris juokelis tinka, kuris jau peržengia ribas ir yra seksistiškas? Deja, dažnai žmogus (ir aš taip pat) susivokia jau po to, kai koks juokelis ar liaudies išminties perlas spontaniškai išsprūsta. Nėra čia viskas paprasta. Todėl neaiškiose situacijose aš galvočiau, jog neverta pulti kabinti „seksizmo“ etikečių tam, kas ką pasakė ar padarė. Geriau paklausti savęs – ar konkreti nuostata ar elgsena potencialiai padeda įtvirtinti lyčių lygybę ir lygias galimybes. Jei taip, tai vadovaukimės jomis, o „etiketes“ geriau palikime mokslininkams, kurie šiuos reiškinius tiria.
– Ar seksizmą galima skirstyti kategorijomis?
– Mokslininkai tyrinėjantys seksizmo reiškinį neretai išskiria kelias kategorijas. Galima matyti, kaip istoriškai keitėsi seksizmo reiškinys nuo atviro ir aršaus (tradicinio) link subtilaus ir geranoriško (šiuolaikinio). Vėlgi, aiškių ribų čia nėra ir negali būti, bet kartais kategorijos padeda pamatyti reiškinio struktūrą ar kaitą. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje buvo įprasta labai atvirai sumenkinti moters gebėjimus: buvo įprasta manyti, kad moterys yra tiesiog fiziologiškai „nepritaikytos“ mąstyti, mokytis ar būti atsakingomis už save. Tai buvo garsiai deklaruojama, tuo buvo grindžiami politiniai sprendimą, pavyzdžiui, neleisti moterims balsuoti, įsigyti turto ar mokytis. Tačiau vėliau, atkaklių moterų judėjimų dėka bei dėl gausėjančių mokslo duomenų apie lyčių psichikos ypatumus, tonas, galima sakyti, švelnėjo ir pradėta kalbėti apie tai, kad moterys vis dėlto yra vertingos ir gebančios, bet tik labai ribotoje erdvėje – privačioje erdvėje. Taip aršusis seksimas, orientuotas į moters ir jos gebėjimų nuvertinimą, persiorientavo į geranorišką, globėjišką seksizmą, kuris mato moters vertę, bet tik konkrečios erdvės (namai ir šeima) rėmuose. Tradicinis seksizmas tiesiai šviesiai neigia moters vertingumą, ypač lyginant su vyru. Šiuolaikinis seksizmas yra subtilesnis ir sudėtingesnis. Jis apima egzistuojančios moterų diskriminacijos neigimą, priešinimąsi moterų poreikiams, priešinimąsi bet kokioms išskirtinėms iniciatyvoms, skirtoms moterims, moterų patiriamų sunkumų menkinimą. Ir tuo pačiu šiuolaikinis seksizmas lieka „globėjiškas“, tai yra, manoma, kad moters visaverčiam gyvenimui yra reikalingas globojantis ir saugantis vyras ir moters gerovė apibrėžiama per buvimą santykyje su vyru. Deja, vis dar sutinkamas įsitikinimas, kad moteris nėra iki galo visavertė ir gebanti pasirūpinti savimi ir kad ji yra reikalinga vyro protekcijos, rūpesčio ir pagalbos, ypatingai finansinėje srityje ar ginant savo interesus. Taigi galima manyti, kad visuomenėje vis dar egzistuoja sąmoninga ar nesąmoninga intencija „maitinti“ lyčių nelygybę, tik pasikeitė formos, jos tapo subtilesnės.
Pavyzdžiui, prieš porą metų plačiai nuskambėjo lenkų buvusio europarlamentaro J. Korwin-Mikke seksistinis pasisakymas, kurio viena citata: „Žinoma, moterys turi uždirbti mažiau nei vyrai, nes jos yra silpnesnės, jos yra mažesnės, jos yra mažiau protingos“. Šiuo atveju net nebandyta apsimesti, kad moterys yra ar gali būti lygiavertės vyrams – galime tai vertinti kaip klasikinį tradicinio seksizmo pavyzdį.
– Tai yra citata iš Jūsų straipsnio: „Buitinis ir institucinis seksizmo naikinimas atims iš mūsų... žmogiškumą“. Akivaizdu, tai yra ironija, tačiau gal galite plačiau pakomentuoti, ką turėjote omenyje?
– Neprisimenu šitos citatos ir nežinau konteksto, bet mintis čia, manau, tokia – tapatinimas su viena iš dviejų lyčių – vyro ar moters – yra taip giliai mūsų psichikoje, kad, atrodytų, jei mes bandysime keisti supratimą apie lytiškumą ar lyčių vaidmenis, mes pavirsime belyčiais ir beveidžiais padarais. Galų gale, nuo kokio vaidmens mes pradedame gyventi? Nuo lyties, nes vos gimus mums ją priskiria gydytojai. Natūralu, kad gali atrodyti, jog lytinė tapatybė ar lyties vaidmenys yra baziniai ir nekintantys. Taip pat nestebina, kad gali kilti baimė, jog, jei nesivadovausim įprastomis lyčių normomis, tai nebeturėsim lyties; jei nebeturėsim lyties, reiškia – neteksim žmogiškumo? Iš tiesų tenka girdėti tokius nuogąstavimus ar baimes. Čia norisi pasinaudoti analogija apie fizines bausmes prieš vaikus. Galime prisiminti, kaip buvo aršiai priešinamasi fizinių bausmių uždraudimui, iš dalies dėl to, kad fizinės bausmės buvo tapatinamos su auklėjimu. Kai kam atrodė, jog uždraudus fizines bausmes, nebeliks auklėjimo; o nebeliks auklėjimo, vaikai užaugs netinkamais žmonėmis. Kur čia ydingas mąstymas? Tai yra į aklagatvį vedantis mąstymas „juoda-balta“ kategorijomis. Panašiai ir su lytiškumu bei seksizmo šalinimu. Tiesiog dalis žmonių nemano, kad egzistuoja alternatyvūs būdai turėti lytį ar būti lytiška būtybe – tik tradiciniai „vyras ir moteris“ vaidmenys arba nieko. Tokiu atveju seksizmo (bei ranka rankon su juo einančių lyčių stereotipų) naikinimas gali kai kuriems žmonėms kelti baimę, nes atrodo kaip grėsmė jų tapatybei, jų žmogiškumui. Bet taip nėra. Kaip ir nebuvo su smurto prieš vaikus draudimu – palengva atrandam naujas, daug efektyvesnes ir sveikesnes vaikui auklėjimo formas nei fizinės bausmės (patikslinu – fizinės bausmės net nėra auklėjimo būdai, tai yra smurtas prieš vaiką). Lygiai panašiai mes įprasime ir išmoksime būti lytiškais žmonėmis be seksizmo ir be ribojančių lyčių stereotipų. Egzistuoja visas spektras galimybių, kaip būti žmogumi, nebūnant stereotipiniu vyru ar moterimi.
– Kaip atpažinti seksizmą ir jam užkirsti kelią? Ką turėtų daryti žmogus, susidūręs su netinkamu elgesiu ar akivaizdžia diskriminacija lyties pagrindu?
– Sunku rasti universalių rekomendacijų, kaip užkirsti kelią seksizmui, manau, kiekvienas žmogus turi atsakyti sau pats, kiek jis nori ir kiek jis gali tai daryti. Būtų svarbu pradėti nuo įsivardinimo sau, kad seksizmo konfrontavimas yra teisingas pasirinkimas, nes seksizmas yra barjeras į lygių galimybių visuomenę. O jau po to žiūrėti pagal situaciją ir poreikius. Jei trūksta informacijos apie tai, kaip seksizmas atrodo ir kaip jis reiškiasi kasdienoje, galima pasidomėti, pasigilinti, padiskutuoti su žinančiais. Žmogus gali pats šviestis, gilintis į duomenis lyčių tyrimo srityje, rinktis argumentus, formuotis poziciją tam, kad jaustųsi tvirčiau diskusijose ar situacijose, kuriose seksizmo tema ar pavyzdžiai iškyla. Ypač sveika pareflektuoti, kiek dažnai mes patys tyčia ar nesąmoningai vartojame seksistines frazes, siejame žmogaus vertę su jo lytimi. Jeigu žmogus jaučia, kad turi noro ir, sakykime taip, kovotojo savybių, jis gali asmeniniuose pokalbiuose, darbo aplinkoje ar socialiniuose tinkluose drąsiai reaguoti į seksistinius pasisakymus bei išsakyti savo poziciją. Tačiau ne kiekvienas mūsų yra toks drąsus ar turi iškalbą, ir nereikia savęs dėl to kaltinti ar versti įsitraukti į diskusijas, net tuo atveju, kai žmogus turi lygių galimybių visuomenės viziją. Taip pat pravartu suprasti, kad diskusijos apie lytis dažnai būna labai emocionalios, nes „užkabina“ labai asmenines patirtis bei tapatybės aspektus. Todėl, norėdami išlaikyti vientisą savo „Aš“ vaizdą, natūraliai mes galime gintis nuo informacijos, kuri prieštarauja mūsų turimiems įsitikinimams. Todėl aš siūlyčiau prieš konfrontuojant pasverti, kokią kainą už vėlimąsi į diskusiją gali tekti sumokėti. Jei akivaizdu, kad seksizmo konfrontavimas kainuos per daug emocinių resursų (o taip gali būti), verta paieškoti kitų būdų, kaip išguiti seksistines praktikas iš mūsų kasdienos. Galima, pavyzdžiui, dalintis informacija apie lyčių lygybės iniciatyvas ar lyčių psichologijos naujausius duomenis (nepainioti su pseudo psichologijos duomenimis!). O apskritai geriausia yra būti pavyzdžiu žmogaus, kuris savo nuostatomis ir savo pasirinkimais siekia lygiateisiškos visuomenės. Vieno žmogaus pavyzdys gali atrodyti kaip lašas jūroje, tačiau kai tokių žmonių susidaro kritinė masė, įvyksta pokytis. Ir taip pat svarbu nepamiršti, kad mūsų šalis yra pasirinkusi kryptį – judėti link lyčių lygybės, naikinant prietarus, kurie trukdo to siekti. Be to, yra institucijos, kurios sprendžia lygių galimybių pažeidimo klausimus bei gina žmogaus teises diskriminacijos akivaizdoje. Viena tokių yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Taip pat yra daugybė nevyriausybinių organizacijų, kurios užsiima švietimu, konsultavimu, teikia teisinę pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo diskriminacijos.
