Abi moterys viena per kitą pasakoja ir linksmas, ir kuriozines istorijas, bet labiausiai vertina tikrumą, nuoširdumą ir, žinoma, meilę.
„Jei vestuvės svarbiau už meilę, keliu rankas ir traukiuosi!“, – sako per 30 metų vestuves organizuojanti Kristina Kaikarienė. O kodėl jos vestuves organizavo... vyras? Kokios buvo Lauros vestuvės? Kokios vestuvės dabar madingos? Ar žinote, kad filmai, animacija ir netgi kompiuteriniai žaidimai persikelia į realybę ir santuokos priesaiką jaunieji sutvirtina ne žiedais, o... kardais?
Tėvų kišimasis į vestuvių planavimą, finansavimas, psichologiniu požiūriu, įtampos tik prideda ar kaip tik atpalaiduoja jaunuosius?
Anot psichologės, dažnu atveju, kiek tenka girdėti, visgi prideda įtampos, ypač jei tėvai prie vestuvių prisideda ne tik psichologiškai, emociškai, bet ir finansiškai, nes tuomet jie jaučia, kad gali tarti svaresnį žodį.
„Mano organizuojamose vestuvėse didžioji dauguma jaunųjų patys kelia sau vestuves, neprašydami tėvų pagalbos. Visgi net ir tokiu atveju aš stengiuosi susitikti su jaunųjų tėvais bei artimaisiais ir paklausti, kokie gi jų lūkesčiai“, – sako K. Kaikarienė.
„Iš esmės, bėda yra ta, kad senoji karta turi tokią sampratą, jog vestuves privalo organizuoti šeima, tad tokiems žmonėms sunku prisitaikyti prie modernaus organizavimo koncepto“, – pažymi L. Vagonė.
– Kas yra išlikę iš senųjų vestuvių tradicijų?
– Kristina: Mano organizuojamose šventėse šventai išlikusi duona ir druska. Kartais dar būna šeimos židinys. Visa kita labai labai pasitraukė.
– Laura: Mano organizuojamose vestuvėse kartais dar segame ir rūtų vainikėlius. Retkarčiais pasitaiko piršlių, bet labai labai retai. Apie jų karimą net nebėra kalbos. Taip pat net ir liudininkų vaidmuo jau yra tapęs labai simbolinis – tiesiog bažnyčioje pasirašo dokumentus.
– Bažnyčia – dažnas užsakymas? Ją išpuošti, paruošti? Ar gilinasi į turinį?
– Laura: Taip, tai – labai dažnas prašymas, bet aš visgi siūlau žmonėms pagalvoti, ko būtent jie ten eina ir ko prisiekinėja, nes labai dažnai tai būna tiesiog kaip teatras. Tad mano tikslas, kad žmonės suprastų, ką jie sako ten atėję. Savo atveju, gana retai susiduriu su itin tikinčiomis poromis, kurios supranta visus sakramentus. Net esu už sugriežtinimą tuokiantis bažnyčioje, nes visada norisi to tikrumo.
– Kristina: Būna, kad dažnai jaunųjų norai, prisižiūrėjus instagraminių vaizdų ar filmų, pranoksta lūkesčius ir galimybes.
– Laura: Bažnyčia nėra įstaiga, į kurią ateini su savo norais. Neretai ir priesaika negali būti sugalvota pačių jaunųjų. Taigi, į kažkokius kaitaliojimus bažnyčia lanksčiai nežiūri.
– Ar pasitaiko, kad jaunavedžiai, prieš tuokdamiesi, apsilanko pas psichoterapeutą?
– Psichologė Elžbieta: Man pačiai asmeniškai nėra tekę su tuo susidurti, kad ateitų iki vestuvių aptarti vertybinius dalykus, kurie, beje, yra labai rekomenduotini. Yra tekę susidurti su tuo, kad žmonės yra apsisprendimo kelyje ir ateina asmeniškai, kad išsigrynintų, ar tai yra tas žmogus. Dažniau visgi ateina tos poros po vestuvių, kurios atsiduria sunkumuose.
– Kaip vyko, ir ar vyko, vestuvės karantino metu? Galbūt jas rengėte virtualias?
– Laura: Žinoma, dalis vestuvių buvo perkelta į kitus metus, nes nenorėjau rizikuoti – ypač su tomis vestuvėmis, kur buvo kviečiama labai daug svečių iš užsienio. O dabar turiu labai keblių situacijų su vestuvėmis, kurios nebuvo perkeltos, ir yra svečių iš užsienio. Bet šiaip pačios vestuvės nesikeičia: žmonės neina tuoktis su kaukėmis, nėra padėta dezinfekcinio skysčio, bet to nerimo, žinoma, yra labai daug, ko nelinkėčiau nė vienai porai.
