– Papasakokite nežinantiems, kas yra psichoterapinė grupė ir kaip joje vyksta darbas?

– Psichoterapinė grupė yra žmonių grupė, kuri renkasi konkrečioje, psichologinį saugumą užtikrinančioje erdvėje, sutartu laiku. Žmonės ateina tikėdamiesi būti priimti, suprasti, išgirsti ir su sava istorija ir išgyvenimais bei turi tikslą sau padėti. Psichoterapinių grupių būna įvairių, tad ir tai, kokios pagalbos sau žmonės joje siekia, skiriasi. Grupės gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės, orientuotos į konkrečios, visiems dalyviams bendros psichologinės problemos sprendimą, arba bendresnio, asmenybės brandą ir augimą skatinančio pobūdžio. Grupėje yra vadovas – psichinės sveikatos specialistas. Aš antrus metus vedu ilgalaikes psichoterapines grupes patiriantiems depresiją ir nerimą. Manau, grupėse yra svarbus specializacijos momentas, nes tada žmonės jaučiasi saugesni su sava patirtimi ir tikslingai ateina į grupę. Bendra gyvenimo patirtis, nors ir abstrakti, tačiau iš karto kuria bendrumo ir vienybės pojūtį. Grupė įprastai nebūna didelė (apie dešimt narių). Narių skaičius psichoterapinėje grupėje yra svarbus dėl galimybės vykti terapiniams pokyčiams. Nedidelėje grupėje, dirbant ilgesnį laiką, formuojasi emociniai ryšiai tarp narių, kurie leidžia nariams įsisąmoninti, kaip jie kuria santykius, bei išmėginti naujus elgesio santykyje būdus. Taip pat vedu ir emocinės paramos grupes patiriantiems depresiją ir nerimą. Dažnai išgirstu klausimą, kuo psichoterapinė grupė skiriasi nuo emocinės paramos grupių patiriantiems depresiją ir nerimą. Emocinės paramos grupėse taip pat yra daug psichoterapinio pagrindo, tačiau jos yra didesnės ir daugiau orientuotos į savipagalbą.

Psichoterapinė grupė
Foto: Shutterstock

– Sakote, kad grupėse gali būti ir dešimt žmonių, tačiau daugeliui nepatogu savo problemas ir išgyvenimus pasakoti vienam žmogui, kaip atsiveriama grupėse? Kaip užtikrinamas konfidencialumas?

– Dirbant individualiai su psichoterapeutu, atsiveria tik klientas, psichoterapeutas gali atsiverti tik tiek, kiek tai gali būti naudinga klientui. Tuo tarpu grupėje vienų narių atvirumas paskatina atsiverti ir kitus, tad kai kuriems žmonėms grupėse atsiverti dėl šios priežasties gali būti netgi lengviau. Svarbu suprasti, kad niekas atėjusio į grupę neverčia kalbėti. Grupė turi tam tikras taisykles, kurios iš karto naujam žmogui suteikia saugumą. Pagrindiniai grupės principai yra konfidencialumas ir pagarba kitam. Per visą šių grupių gyvavimo laikotarpį daugiau nei puse šimto ilgiau nei tris mėnesius lankė (lanko) šias grupes ir niekada negirdėjau jokių nusiskundimų dėl to, kad žmonės jaučiasi nesaugiai. Grupė yra pilna tikro gyvenimo. Pirmas lūžis įvyksta žmogaus viduje, kai jis nusprendžia, kad nori lankyti tokią grupę.

Antras svarbus etapas yra pirmieji susitikimai, išdrįsti ir leisti sau būti, susipažinti su naujais žmonėmis grupėje taip kaip norisi ir kiek norisi tuo metu. O jau po to kantriai savu tempu pradėti ieškoti savito būdo, kaip su sava istorija, su savu sunkumu, pradėti mokytis kurti sveiką santykį su savimi grupėje ir su pačia grupe. Grupė daugeliui tampa vienas iš vienišumo, liūdesio įveikimo šaltinių. Grįžtant prie konfidencialumo klausimo – tai kas žmonėms, svarbu jie saugoja ir brangina.

– Kodėl tokių grupių Lietuvoje nėra daugiau?

– Ilgalaikes psichoterapines ir emocines grupes patiriantiems depresiją pradėjau vesti po savo asmeninės patirties. Man pačiai kovoje su depresija, kurią aprašiau autobiografiniame romane „Rytoj vėl patekės saulė“, psichoterapinių grupių lankymas davė svarbų ir esminį postūmį gijime. Tačiau aš niekur negalėjau rasti grupės, kurioje susirinktų žmonės išgyvenantys panašias patirtis. Heterogenoniškose grupėse būna įvairių reakcijų į depresiją, taip kaip ir visuomenėje. Bet kai išgyveni atkryčius, pavargsti nuo nuolatinės stigmatizacijos, nuo nuolatinių aiškinimų ir įrodinėjimų, kad depresija yra liga. Deja, kad ir kiek yra kalbama visuomenėje apie tai, kad depresija yra tokia pat rimta liga, kaip ir kitos, vis tik, kai su ja susiduriama žmonės dažnai susiduria su nesupratimu iš aplinkos arba patiems būna per daug sunku ir gėda pripažinti, kad depresija užklydo į jo vidų. Tokioje grupėje žmogus atranda atgarsį savo savijautos ir pasijunta priimtas. Depresija pati savaime skatina žmogų izoliuotis, užsisklęsti, tad tokios grupės yra tikrai svarbios.

Belgijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Suomijoje ir kitose šalyse yra analogiškos grupės. Viliuosi, kad Lietuvoje turėsime vis daugiau tokių ilgalaikių terapinių grupių. Pasaulinė sveikatos organizacija depresiją išskiria vieną iš pirmaujančių ligų sąraše.

Psichoterapinė grupė
Foto: Shutterstock

– O kuo darbas tokioje grupėje naudingesnis ar kitaip naudingas nei individuali psichoterapija? Ar didelio susidomėjimo sulaukė jūsų organizuojama grupė?

– Tiek darbas grupėje, tiek indvidualiai neša savo naudą. Nei vieno neišskirčiau, kaip naudingesnio. Indviduali terapija turi visai kitą dinamiką nei grupinė, nes individualioje psichoterapijoje kuriamas santykis tarp dviejų žmonių, o dirbant grupėje kiekvieną narį veikia visi kiti nariai, ryšiai su jais, su terapeutu, bei su grupe kaip visuma Ilgalaikėje psichoterapinėje grupėje dažniausiai bus giliau analizuojami ir sprendžiami tarpasmeninių santykių klausimai.

Kalbant apie poreikį tokioms grupėms, atsimenu pirmąjį skelbimą į emocinės paramos grupę patiriantiems depresiją Vilniuje. Registracijos formą sustabdėme ties keturiasdešimta registracija. Tiesiog skelbiant nesitikėjome tokio susidomėjimo. Taip atsirado dvi emocinės paramos grupės. O po to organizavau ir ilgalaikę psichoterapinę grupę Vilniuje. Vis gaunu užklausų dėl kitų mietų. Nuo šio rugsėjo renku internetinę analogišką grupę. Manau, poreikis šioms grupėms mūsų šalyje yra pakankamas.

– Kviečiate į grupę tuos, kurie tarsi gyvena ne savo gyvenimą. Dažnai pacientai jums pripažįsta šitaip besijaučiantys? Ką reiškia tokia savijauta ir kokių priemonių žmogus gali imtis, kad sau padėtų?

– Jausmas arba mintis, kad kažkas su manimi ne taip, pojūtis, kad darau ne tai, ką turėčiau daryti, yra pirmieji signalai rodantys, kad galbūt pasukome ne į savo gyvenimo kelią. Ar tai depresijos signalai? Atsakytų individuali žmogaus situacija. Tačiau, kai pagauname save taip galvojant, pirmas žingsnis, neignoruoti tos minties, o ją užfiksuoti. Tada surasti drąsos, paklausti savęs, iš kur atsirado ši mintis/jausmas? Kiek laiko ji manyje augo ir brendo?

Ir antras žingsnis, atsispiriant nuo tos minties/jausmo ir esamos gyvenimo situacijos pabūti filmo režisieriumi ir leisti sau vaizduotėje sukurti savo tolesnį gyvenimo filmą. Ar jis patinka jums? Jei atsakymas neigiamas, jūs galite ieškoti pagalbos – žmonių, naujų pažinčių, kas padėtų sukurti kitokį filmą, t. y. padėtų sąmoningai kurti savo gyvenimo kelią.

Inga Juodkūnė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Dažnas tikisi greito savijautos pagerėjimo, o jo nesulaukęs – nusivilia, nesupranta psichoterapijos vertės. Kokią vertę jūs išskirtumėte?

– Kartais reikia ir greitų pagerėjimų, t.y. emocinio pakylėjimo, stipraus išorinio palaikymo vienam ar kitam tikslui įgyvendinti, bet tai būna laikina. Būna žmonės išvyksta į dvasines-psichoterapines stovyklas, savaitgalius, juose „pasikrauna“ ir tada grįžę liūdi, kad negali to integruoti į kasdienybę, kad negali taip pakylėtai ir laisvai, lengvai jaustis. Čia ir yra esmė, kad tokios išvykos yra poilsis ir kūnui, ir sielai, ir protui. Psichoterapiniams pokyčiams reikia laiko. Greitos injekcijos dažnai duoda trumpalaikę naudą ir po to gali būti lydimos nusivylimo. Kantrybė su savimi yra didžiausias išbandymas. Pagalvokime, kiek laiko gyvenimo su tuo, kas kelia sunkumą? O per kiek laiko norime pasikeisti? Kartais laiko intervalai prasilenkia: su kančia gyvename dešimtmečiais, o pokyčio ir pagerėjimo norime per porą mėnesių ar po kelių apsilankymų.

Ko gero, bet kurios krypties psichoterapijos tikslas yra padėti žmogui su meile ir atjauta pažinti ir priimti realų save bei suvokti, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik visą gyvenimą rūpintis savimi būtent tokiu, koks esame. Tik kiekviena psichoterapijos kryptis tai daro savais būdais. Kartais žmogus jau turi šį pagrindą iš anksčiau, ir tuomet psichoterapeutui reikia tik padėti klientui grįžti į šį kelią. Jeigu ne, tuomet procesas gali trukti ilgiau. Bet juk jeigu mūsų vaikas patirtų sunkumų, dauguma nesakytume jam: „Duodu tau du mėnesius susitvarkyti, ir paskui žiūrėk man jauskis gerai“. Arba „Va, imk, perskaityk šitą knygą ir baik jausti savo nerimą, liūdesį ir t.t.“ O su savimi kartais taip elgiamės.

– Dabar galime rasti daugybę informacijos apie emocijas, tačiau vieni ragina jas išjausti, kiti – mąstyti pozityviai ir panašiai. Kaip rasti balansą tarp emocijų valdymo ir jų neslopinimo bei savęs neapgaudinėti pozityvumu, kai emocijos sako ką kita?

– Emocijos, mintys ir kūno pojūčiai yra mūsų reakcijos į išorinius ar vidinius stimulus. Svarbu dar paminėti, ir biologijos, genetikos faktorių, kas lemia žmogaus jautrumą. Dėl to universalaus recepto vidinei harmonijai, balansui nėra. Verta žinoti, kad mes kiekvienas turime racionalųjį protą (mintys, logika) ir jausmų protą (emocijos). Jei esame jautresni, jausmų protas pradeda mus valdyti ir sprendimus darome impulsyviai. Jei esame labai struktūruoti, logiški, esame valdomi racionalaus proto ir gyvenime vadovaujamės vien logika, be jausmų. Vis tik tai yra kraštutinumai ir atsiranda tuštumos pojūtis. Racionalaus ir jausmų proto sankirta yra išmintingas protas. Balansas ir yra gyvenimas vadovaujantis išmintingu protu. Išminties galima mokytis. Jei trūksta emocijų, jų ieškoti savyje. Jei emocijų per daug, labiau grąžinti save į dabarties momentą ir „įdarbinti“ loginį mąstymą. Vis tik pirmas žingsnis yra sustoti ir suprasti, kas vyksta. Padaryti išminties pauzę. Ji gali trukti kelias sekundes, prieš atsaką. Tai bus jūsų pasirinktas sąmoningas sustojimas, o ne automatinis atsakymas. Gyvenant siekiamybėje sprendimus daryti iš išmintingo proto, pajuntame daugiau lengvumo ir laimės pojūčio.

Nežinojimas yra tarsi šių laikų kančios pagrindas, nes tada esi neįdomus, nekonkurencingas, nespėjantis, ne... Kitas momentas, gyvenimo tempas yra beprotiškas. Todėl išmintingas žmogus, privalo rinktis ir daugybės dalykų atsisakyti, kad neįsiveltų į beprasmiškas rungtynes.

– Daugybė žmonių vis dar nemoka net teisingai įvardyti emocijų, kurias jaučia. Dažnas savijautą apibūdiname kaip „gerai“ arba „blogai“. Kodėl svarbu suvokti, kokius tiksliai jausmus ir emocijas jaučiame?

– Bendrai yra lengviau, kai įvardiname, kas su mumis vyksta. Nebūtinai, tai turi būti emocijos, kartais yra lengviau įvardinti, kokios mintys nuolat sukasi galvoje. Svarbu po truputį „gerai“ ir „blogai“ būsenas pradėti plėsti. Svarbiausia yra tai, kad žmogus pradeda kalbėti apie tai, kas vyksta su juo, kad atkreipia dėmesį į tai, kaip jis dabartyje gyvena, kaip reaguoja į vieną ar kitą santykį, kaip jis priima save ir jį supančią aplinką. Yra didelis žingsnis, kad žmogus leidžia sau kad ir labai trumpam sąmoningai sustoti ir įsisąmoninti, įsivardyti savo mintis bei jausmus.

– Šių laikų rykštė – nerimas. Ką reikėtų pirmiausia daryti, kai pastebima, jog didesnis ar mažesnis nerimas – nuolatinis gyvenimo palydovas?

– Nerimą dažniausiai sukelia mintys apie ateitį, nuolatinis galvojimas, kaip bus, planavimas. Ir visa tai kyla iš noro žinoti daugiau nei žinome šiandien. Nežinojimas yra tarsi šių laikų kančios pagrindas, nes tada esi neįdomus, nekonkurencingas, nespėjantis, ne... Kitas momentas, gyvenimo tempas yra beprotiškas. Todėl išmintingas žmogus, privalo rinktis ir daugybės dalykų atsisakyti, kad neįsiveltų į beprasmiškas rungtynes.

Nerimui mažinti yra moksliškai įrodyta, jog efektyviai padeda meditacijos. Dėmesingo įsisąmoninimo (ang. mindfulness) pagrindinė kvėpavimo meditacija 5 min. po poros mėnesių praktikavimo sumažina nerimo lygį. Gal verta pabandyti?

Dar vienas paprastas būdas mažinti nerimą – skirti tiek kiek jums reikia laiko miegui bei leisti kūnui reguliariai pajudėti jums patinkančiu būdu. Daugybė tyrimų rodo, kad miego trūkumas jau kitą dieną padidina nerimą, taip pat nerimą, įtampą didina ir nejudrumas.

– Buvo išleistas antras jūsų knygos leidimas, kokių skaitytojų atsiliepimų sulaukiate?

– Pirmiausia norisi padėkoti visiems, kas vienokiu, ar kitokiu būdu atsiliepia. Kai skaitytojai reaguoja perskaitę knygą, suprantu, kad knyga paliko gilesnį pėdsaką. Mano knyga pasižymi atvirumu, nuoširdumu ir praktiniais aspektais, nors istorija yra skaudi, o depresija klampinanti. Ir skaitytojas ne tik kviečiamas keliauti šią kelionę kartu, bet skaitydamas knygą ją ir pereina. O po tokios kelionės dažnai gaunu atvirus žmonių laiškus apie tai, kad jie pasijuto suprasti, ne vieni („atrodo lyg skaityčiau apie save“), kad rado atsakymus, kaip elgtis krizėje arba kaip padėti artimajam sergančiam depresija. Yra įstrigę pora atsiliepimų: vienas žmogus dalinosi, kad mama perskaičiusi knygą pagaliau nurimo penkiolika metų ieškodama atsakymo kodėl jos vaikas nusižudė – juos rado knygoje. Ir antras: kai žmogus dalinosi, jog artimas draugas buvo visiškame sąmyšyje ir kitoje šalyje, kur niekas daugiau negalėjo padėti tik jų pokalbis. Ir tada atsiminė, kas buvo rašoma knygoje, kaip elgdavosi pagrindinė herojė krizinėse situacijose ir tą informaciją pritaikė. Džiaugėsi, kad pavyko padėti išbūti tą laikotarpį savo draugui. Bendrai, drąsa atvirai kalbėti apie depresiją ir savižudybę, skatina ir kitus žengti atvirumo žingsnį. Tai kuria vienybės ir bendrystės pojūtį.