Yra keletas valgymo autopilotu būdų, kuriuos naudojame. Vienas jų, anot R. Kanapeckaitės, valgymas atliekant kitas veiklas. „Tai valgymas žiūrint televizorių, šnekantis telefonu, vairuojant, skubant. Tai pateisiname laiko taupymu, tačiau valgymas darant kitas veiklas – nesuvoki, kiek suvalgei, koks buvo skonis, o galiausiai pamiršti ir ką apskritai valgei“, – sako psichologė.
Antrasis būdas – valgyti, kai patiriamos neigiamos emocijos. „Tam, kad nekoncentruoti dėmesio į tai, ką šiuo metu patiria, žmogus valgo tai, kas yra padėta ir nežiūri, ar tai sveika, ar nesveika, tiesiog valgo tam, kad pabėgtų nuo emocijos, kurią patiria. Tokiu atveju žmogus nežino, buvo alkanas ar ne, tiesiog valgo tai, kas buvo padėta prieš jį ir gali net nepajausti sotumo, nes greičiausiai ir alkio tuo metu nejuto“, – sako R. Kanapeckaitė.
Psichologė aiškina, jog valgymas siekiant išvengti nemalonių emocijų yra susijęs su ankstyvosiomis patirtimis: „Kai vaikas verkia, pirma mintis, kuri šauna mamai į galvą, tai kad vaikas, kuris dar nemoka ir negali šnekėti, greičiausiai kažko nori – miego ar maisto. Šiandien daugiau atsižvelgiama į kūdikio poreikius, galbūt jis nori būti apkabintas ar priglaustas vieno iš tėvų, bet daugybę metų pirmas dalykas, kuris tokiu atveju buvo daromas vaikams – tai buvo pasiūlomas maistas. Pirmoji pagalba buvo maistas. Iš to išsivystė, kad kai mes jaučiamės blogai arba turime kitų poreikių, vienas ir labai populiarus gelbėjimosi būdas yra valgymas.“
Anot psichologės, vienas iš valgymo autopilotu būdų taip pat yra ir būtinas visko suvalgymas. „Visko, kas yra lėkštėje ar ant stalo suvalgymas atėjo iš tų laikų, kai buvo maisto trūkumas ir nebuvai tikras, kada valgysi kitą kartą, tad reikėjo viską suvalgyti iki galo.
Tėvai vaikystėje sakydavo suvalgyti viską iki galo, skatindavo, kad vaikas gaus saldėsių ar galės žaisti, kai lėkštė bus švari ir tuščia. „Visko iki galo suvalgymas“ išjungia galimybę valgyti dėmesingai ir pajausti tikrą sotumo jausmą ar jausmą, kai patenkinai maisto poreikį, nes tu turi įsitikinimą galvoje, kad reikia suvalgyti viską iki galo“, – pažymi psichologė.
Autopilotu valgome ir tada, kai valgome dėl to, kad kiti valgo: „Esi tokioje aplinkoje, kur žmonės šiuo metu valgo, ir visai nesvarbu, kad prieš valandą pakilai nuo stalo ir nejauti alkio, tiesiog imi ir valgai, nes kiti valgo. Socialinė įtaka turi labai didelę reikšmę dėl to, kad mes negyvenome, negalime gyventi ir negyvensime po vieną, tad tai, kaip valgo aplinkiniai, mums daro įtaką ir mes anksčiau ar vėliau koreguojame savo valgymo įpročius pagal aplinkinius.
Kita vertus, mes patys darome įtaką ir kitų žmonių valgymui, ypač artimųjų. Atlikti tyrimai, kurie rodo, kad kuo daugiau žmonių valgo prie vieno stalo, tuo daugiau suvalgo maisto ir taip pat valgytojai šalia daro įtaką jūsų valgymo greičiui.“
Taip pat autopilotu valgome ir tada, kai būname tiksliai suplanavę, ką ir kiek valgysime, kokius produktus vartojame, o kokių vengiame.
„Kad žmogui valgymo procese nereikėtų galvoti, jis turi nusistatęs tam tikrą planą, tarkime žuvį valgys kartą ar du į savaitę ir panašiai. Tai šis valgymas pagal griežtą planą visiškai sudaro sąlygas nebūti draugiškam su savo natūraliais poreikiais ir pojūčiais. Tuo metu smegenys atostogauja, o žmogus valgo autopiloto režimu pagal programą“, – pažymi psichologė.
R. Kanapeckaitės teigimu, valgymas autopilotu mums visiems būdingas ir visi naudojame tam tikrus būdus. Siekiant valgyti dėmesingiau, psichologė rekomenduoja identifikuoti, kurį būdą naudojame dažniausiai.
„Greičiausiai visiškai išvengt automatinio valgymo nepavyks, tačiau jei yra poreikis ar tikslas valgyti dėmesingiau, tai kiekvienas mes galime to siekti. Svarbiausia yra peržvelgti savo dieną arba kiekvieno valgymo metu sustoti ir pagalvoti, kuris čia iš autopiloto būdų yra šiuo metu ir kodėl aš valgau būtent dabar“, – siūlo R. Kanapeckaitė.
