Viena iš projekto „Aš Moteris“ lektorių, veidoskaitininkė, astropsichologė ir tinklaraščio „Sielabunda“ autorė Edita Kalinskaitė-Brancevičienė tvirtina, kad pasąmoningos neapykantos kitoms moterims mergaitės dažniausiai išmoksta dar vaikystėje.
„Visos projekto dalyvės šitą neapykantą daugiau ar mažiau turi, – sako ji. – Neapykanta kitoms moterims gali pasireikšti skirtingai, tačiau bet kokiu atveju ji tiesiogiai susijusi su nepasitikėjimu ir savęs kaip moters nepriėmimu. Šito rezultatas: fizinės ir dvasinės ligos, nemokėjimas kurti tvarių santykių tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis, nepasitenkinimas gyvenimu.“
Feisbuke vykstančio projekto „Aš Moteris“ organizatorė Sandra Grigalauskienė papildo, jog neapykanta kitoms yra aiškus signalas apie tai, kad moteris nemoka mylėti savęs, nepriima savo moteriškumo.
„Labai dažnai tai pasireiškia per nemeilę savo kūnui ar kažkurioms jo dalims. Jas dažnai vargina antsvoris, odos problemos ar kitokios fiziologinės bėdos, – dalinasi ji. – Moterys pasąmoningai išmoksta neleisti sau mėgautis savo kūnu, seksualumu, patirti per tai ateinantį malonumą, seksualinį orgazmą. Tokia moteris viduje vis dar yra nesubrendusi, maža mergaitė, kuri gyvena praeitimi, tame skaudžiame laikotarpyje, kurio niekaip negali paleisti. Jai sunku jaustis seksualia, dėmesio verta, nepriklausoma, savarankiška moterimi, kuriančia savo gyvenimą, nes širdyje ji vis dar tebėra mažas įskaudintas vaikas.“
Iš kur atsiranda neapykanta tarp moterų?
Priežastys, dėl kurių mergaitė išmoksta nekęsti kitų moterų, taip pat gali būti įvairios. Pagrindinės, kurias išskiria Edita, yra šios:
– Neharmoningi mergaitės santykiai su tėvu arba jų nebuvimas. Jei tėvas su dukra vaikystėje elgiasi žeminančiai, nepalaiko jos, nesidžiaugia, ar net nekreipia dėmesio, ji užauga savęs nepriimančia ir nepasitikinčia moterimi. Jei moteris nepriima savęs, ji negali priimti ir kitų moterų. Jeigu tėvas leidžia dukrai suprasti, jog jis norėjo sūnaus, mergaitė nesąmoningai stengiasi pateisinti jo lūkesčius ir ima elgtis kaip berniukas, o savo moteriškumą užspaudžia, laiko jį smerktinu;
– Netinkamas mamos pavyzdys vaikystėje. Jei mergaitė šeimoje dažnai mato, kaip mama yra žeminama, neturi žodžio teisės, neleidžia sau džiaugtis gyvenimu ir pan., ji stengiasi tai atkartoti. Jeigu jos motina pati nemoka kurti gražių santykių su kitomis moterimis ir pati aplink mato tik priešes (tas minėtas „gyvates“), dukra visa tai perkels į savo gyvenimą. Santykių su mama nebuvimas gali užauginti vaiko širdyje stiprią nuoskaudą ir neapykantą moterims bei pačiam moteriškumui;
– Geriausios draugės išdavystė. Jei mergaitę palieka jos geriausia draugė, tai taip pat gali tapti neapykantos moterims priežastis;
– Vaikystėje skaitytos ar girdėtos pasakos. Prisiminkime Pelenės istoriją: ji gyveno su pikta pamote ir trimis piktomis jos dukterimis. Labai daug piktų moterų aplinkui, ar ne? Tarp Pelenės ir įseserių atsiranda konkurencija, visos nori patikti princui ir už jo ištekėti. Štai jums puikus pavyzdys, iš kur maža mergaitė gali sužinoti, jog visos moterys blogos ir prieš jų blogį reikia kovoti;
– Įvairios muilo operos, filmai. Juk meksikietiškuose serialuose beveik nieko daugiau nevyksta, išskyrus moterų nesutarimus, kovą dėl kokio nors vyro dėmesio, intrigas ir meilės kančias (nes kažkokia blogietė moteris tą minėtą vyruką nuviliojo sau);
– Socialinių tinklų įtaka, kuriuose taip pat vyksta stipri konkurencija – moterys ir merginos lenktyniauja, kuri įkels gražesnę savo, namų ar šeimos nuotrauką. Paauglės dažnai lygina save su patinkančiomis įžymybėmis, stengiasi jas atkartoti, o tai skatina trūkumų savyje paiešką, pavydą ir pyktį kitoms moterims;
– Patirta fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta.
Kaip šitą moterišką neapykantą atpažinti?
„Su žmonėmis dirbu nuo 2017-ųjų, – pasakoja Edita. – Pastebėjau, kad neapykanta kitoms moterims nėra retas reiškinys. Žinoma, tai gali pasireikšti silpniau arba stipriau, bet pagrindiniai požymiai tikrai aiškūs.“
Daug vidinių žaizdų turinčios ir savimi nepasitikinčios moters elgesyje bei mąstyme galima pastebėti:
– Drauges renkasi tokias, kurios, jos nuomone, yra „prastesnės“, mėgsta jas žeminti, pašiepti, sumenkinti. Taip pasijunta pranašesnė;
– Dažnai kritikuoja ir niekina tas, kurias laiko už save geresnėmis, daugiau pasiekusiomis;
– Pavydi kitoms moterims išvaizdos, karjeros, šeimos, namų ir t. t.
– Bijo būti nukonkuruota, nepasitiki savimi, kelia pavydo scenas sutuoktiniui, net jei tam nėra aiškaus pagrindo;
– Dažnai gyvena keršto mamai, vyrui, močiutei, draugei, broliui ar pan. nuotaikomis, mintyse rezga planus, kaip tą kerštą galima įvykdyti (ar net imasi realių veiksmų);
– Viską vertina paviršutiniškai, jai svarbi išorinė forma, o ne turinys;
– Labai jautri, dažnai nesuvaldo emocijų, pasiduoda isterijai, linkusi prisikurti visokių realiai nevykstančių scenarijų, jais tiki ir dėl to nervinasi.
Visi išvardinti požymiai gali būti ir labai ryškūs, ir vos pastebimi. Bet kokiu atveju tai trukdo moteriai gyventi pilnavertį gyvenimą, ji nesugeba sukurti harmoningų santykių, negali susirasti draugių, nemoka atsipalaiduoti. Galiausiai ima prastėti sveikata, atsiranda dvasinės ir fiziologinės ligos. Edita pastebi, kad jei moteris nemoka priimti kitų moterų (taip pat ir savo pačios moteriškumo), tai labai dažnai pažeidžia skydliaukę.
Ar tai galima „išgydyti“?
„Žinoma, tai galima koreguoti. Dirbu su viena projekto dalyvių, Ingrida, ir matau džiuginančią pažangą. Jos vaikystė buvo sudėtinga, kurioje trūko tėvo, su mama taip pat bendravo mažai. Mergaitę augino senelė, – dalinasi Edita. – Ingrida turėjo labai daug nuoskaudų ir pykčio. Labai smagu stebėti, kaip ji atsipalaiduoja.“
Pasak Editos, pirmas ir pagrindinis „vaistas“ šiuo atveju yra kūryba. Tai gali būti bet kas: piešimas, tapyba, lipdymas, šokiai, dainavimas ir t. t. Svarbu, kad ši veikla moteriai teiktų malonumą, džiaugsmą, o ja užsiimant dingtų laiko pojūtis.
Jeigu moteris nesijaučia labai kūrybinga ir nenori imtis minėtų meninių veiklų, šiuos užsiėmimus galima keisti pabuvimu gamtoje ar bet kokiais kitais dalykais, kurie sukuria širdyje džiaugsmą, atitraukia nuo negatyvių minčių. Rekomenduojama įtraukti į dienotvarkę dėkingumo praktikas.
S. Grigalauskienė papildo, kad moteriai svarbu išmokti matyti ir kurti grožį savyje, atleisti sau viską, apgaubti save dėmesiu, kūryba, džiaugsmu. Būtina paleisti praeitį su visomis joje esančiomis nuoskaudomis bet kam (dažnai tai būna nuoskauda mamai, močiutei ir t. t.), suvokti, kad to nebėra ir prisiimti atsakomybę už savo pačios gyvenimą.
Taip pat labai svarbus bendravimas su kitomis moterimis (tik ne tuo „gyvatišku“ stiliumi). Jeigu ji turi galimybę išeiti iš namų, palikti visas savo buitines pareigas už durų ir susitikti su sąmoningomis bendramintėmis, pabūti su jomis be jokių burbėjimų ir konkuravimo tarpusavyje – nuostabu.
Pozityvus palaikymas ir paskatinimas būtinas kiekvienai mūsų. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai, šiuolaikinės technologijos leidžia tai perkelti į virtualią erdvę.
Nuo seno moterys rinkdavosi kartu tam, kad tiesiog pabūtų vienos su kitomis, prasmingai smagiai praleistų laiką šokdamos ar dainuodamos, padėtų viena kitai. Šiuo metu taip pat kuriasi moteriškos bendruomenės, organizuojami moterų ratai, susitikimai. Kai moteris išmoksta atsipalaiduoti, nevertinti šalia esančių, priimti jas ir priimti save, jos gyvenimas nusidažo visai kitomis spalvomis, ji pražysta.
