Anot moters, apie savivertės stiprinimą prirašyta daugybė psichologinių knygų ir pateikta daugybė patarimų, tačiau svarbu šiuose ieškojimuose nepasimesti.
Specialistė savo kasdienėje praktikoje susiduria su daugybe moterų, kurios turi lūkestį sustiprinti savo vertę ir pasitikėjimą savimi, ir tai daro įvairiausiais būdais.
„Pastebiu, kad moterys investuoja labai daug savo energijos ir finansų į grožį. Stengiamės rūpintis savo oda, kūnu, plaukais, turime vizažistus, kurie moka pabrėžti mūsų veido bruožus... Tai nieko blogo, aš irgi tai darau.
Taip pat moterys jaučiasi vertingos, stipresnės, kai jos bando kurti savo stilių, bet būna, kad moteris atrodo gražiai, tačiau jaučiasi lyg jai dar kažko trūktų. Ji nori pakeisti tam tikrus veido bruožus ar kūno dalis, pasiryžta gultis po skalpeliu ir iš tikrųjų tai atneša moterims nemažai kančios, tačiau ko dėl to grožio nepadarysi, ar ne?
Man atrodo, kad ankstesniais laikais į plastikos chirurgus kreipdavosi moterys, norėjusios atitolinti savo senatvę ar jaučiančios, kad turi kažkokį defektą. Tačiau šiais laikais yra labai daug jaunų merginų, kurioms labai sunku priimti save ir jos nebegali sustoti keisdamos save, tuomet praranda savo natūralų grožį, tampa tarsi plastmasinėmis.
Taip pat moterims yra labai svarbu būti įdomioms, jos kuria vertę ir investuoja į žinias. Jos stengiasi investuoti savo laiką į savirealizaciją ir karjerą, jos jaučiasi vertingos tuomet, kai geba būti produktyvios, yra linkusios į rezultatus. Moterys yra tokios būtybės, kurios geba vienu metu nudirbti daug darbų ir taipogi stengiasi būti ir geromis žmonomis, mamomis, dukromis, seserimis ir draugėmis.
Savo praktikoje sutinku daugybę nuostabių klienčių, kurios yra gražios ir talentingos, tačiau vienintelė bėda yra tame, kad jos vis tiek jaučiasi nepakankamos“, – konferencijoje kalbėjo A. Jasaitytė.
Moteris pasakojo pastebinti, kad didelės pastangos, nuolatinis bėgimas, pastangos gyvenime atlikti įvairius vaidmenis sekina moteris ir verčia jaustis pavargusiomis, pasimetusiomis, užstrigusioms, nejaučiančiomis džiaugsmo ir gyvenimo gyvybingumo. „Perdėtos pastangos priveda prie to, kad ne tik moterys, žinoma, ir vyrai, suserga įvairiomis psichikos ligomis, kurios veikia ir jų kūną“, – įspėjo psichoterapeutė.
Anot A. Jasaitytės, šiuolaikinėje visuomenėje dažnai sureikšminame protą ir logiką. „Dažnai žmonės dalijasi tuo, kad pernelyg daug galvoja, negali suvaldyti minčių. Tenka pastebėti, kad yra nuostata, jog remtis jausmais yra gėdinga ir menka, jog tai – silpnumo požymis. Manoma, kad jei nerodai jausmų, tai esi stiprus žmogus. Tačiau kas nutinka tuomet?
Žmogus nepažįsta savo emocinio gyvenimo ir surobotėja, jis tampa fragmentuotas: galva atskirai, širdis ir jausmai yra nuslopinti, kūnas irgi atskirai. Gyvename gabaliukais ir daugiausiai remiamės savo galva. Taip miršta žmogaus siela, jis tarsi robotas, kuris vadovaujasi „reikia“ ir netenka „noriu“. Tad noriu visas moteris padrąsinti nebijoti pažinti savo vidinio pasaulio, nes jis yra labai turtingas ir mes labai dažnai skubėdamos gyventi nuolat besikeičiančioje visuomenėje įsisukame į pasiekimus, darbus, grožį ir panašiai. Vis dėlto, gyvenime labai svarbu gebėti sustoti, skirti laiko sau ir pasižiūrėti, kaip esu šiandien, ko man trūksta, ko man yra per daug?“
Psichoterapeutė taip pat pasakojo pastebinti, kad žmonėms tampa sunku įvardyti savo pačių poreikius: „Kai paklausi, žmogus nelabai ir žino, ko jis nori. Tačiau tai yra mūsų pagrindinis raktelis į mūsų vidų, tam, kad mūsų mintys, veiksmai ir jausmai derėtų. Žmogus yra nelaimingas, nes jis visiškai negeba klausytis savo vidaus ir remtis savimi. Savęs pažinimas yra be galo svarbus dalykas. Kaip mes galime pasitikėti savimi, jei mes nepažįstame savo vidaus, savo patirčių? Psichoterapiniame darbe padedame žmogui sudėti savo vidinę – patirčių ir išgyvenimų dėlionę. Dažnas klausia, kam to reikia? Kam gilintis į praeitį? Tačiau be galo svarbu pažinti, kaip augome, suprasti, ko mums trūko, ir dabar, būnant suaugusiais žmonėmis, galėtume save mylėti, o ne tikėtis, kad kiti šį stygių kompensuos.“
Anot A. Jasaitytės, viskas prasideda dar nuo motinos. „Jei motina geba pasirūpinti vaiko tiek fiziologiniais, tiek emociniais poreikiais, geba jį atliepti, tuomet jis jaučiasi gerame pasaulyje. Vaikas save pažįsta per mamos akis, tačiau būna įvairių situacijų, kai ne visi būna pasiruošę tėvystei, nutinka įvairių krizių, kai vaikas jaučia mamos/tėvo stygiaus akis, jis gauna žinią, kad jam reikia tos meilės nusipelnyti, tad jis nori būti labai gražiu, džiuginti tėvus pasiekimais, turi lūkestį į aplinką, kad jam nuolatos reikia džiuginti ir stengtis, kad gautų meilės iš kitų. Ir iš partnerių ateityje tuomet tikimės, kad kažkas ateis ir padarys mus laimingais, užpildys mūsų vidinę spragą, tačiau tenka dažnai nusivilti, nes žmonės yra netobuli ir ne visuomet pavyksta tuos poreikius atliepti. Tuomet žmogus vėl nusivilia, išgyvena nepilnavertiškumo kompleksą, tarsi išgyvena ratą. Tokiu atveju galima gailėtis savęs ir jaustis auka, tačiau suaugusiam žmogui yra svarbu pamatyti, kokį stygių jautė ir ką jam dabar reikia daryti, kad būtų savimi, laimingu ir neieškotų nuolatinio patvirtinimo. Juk būsena, kai žmogus nuolat priklausomas nuo kitų gerovės yra bjauri.“
Psichoterapeutės teigimu, skaudžios gyvenimo patirties pakeisti negalime, bet ją pažindami galime mokėti rūpintis savimi.
„Moters laimė priklauso nuo to, kaip ji geba girdėti ir rūpintis savimi. Kartais moteris sako „aš nežinau, koks čia balsas, ko aš noriu“. Gali žmogus pajausti tarsi mažą „šizofreniją“, kai nežino, ar jis to nori, ar jo mama ir draugai to nori. Labai svarbu gilintis į save, galbūt pamatyti tą mažą vaiką savyje, ką jis mėgo veikti, apie ką svajojo. Sąmoningas buvimas ir savęs pažinimas padeda žmogui jaustis vientisu, gyvenimo šeimininku ir režisieriumi. Kartais žmonės ieško dvasingumo, tačiau jei žmogus nepažįsta savo šaknų, tai kaip jis gali pasiekti dangų? Vidinė refleksija ir nuolatinis savo vidaus reflektavimas tikrai nėra egoizmo išraiška, svarbu būti sau dėmesingiems. Nesistenkite būti tobulomis, tai labai varginantis dalykas, atsipalaiduokite, kai būname savimi mokame mylėti ir kitą žmogų“, – konferencijoje kalbėjo A. Jasaitytė.
Konferencijos akimirkos – nuotraukų galerijoje:
