Artėjant „Išdrįsk sustoti“ savaitgaliui Birštone savo patirtimi sutiko pasidalinti trys moterys, kurios ne tik išdrįsta eiti į renginius vienos, bet ir ryžtingai keliauja savo svajonių link.
Savo žiniomis dalinasi koučingo specialistė Raminta Girdvainė, apie savo patirtį keliaujant vienai pasakoja finansų specialistė, savo laimę atradusi Kosta Rikoje, Deimantė Gregerytė ir „Išdrįsk pradėti“ susitikimų organizatorė ir moderatorė Rasa Verkauskaitė-Kazanskienė.
Prigimtinis poreikis turėti draugiją
„Esame socialinės būtybės – mums svarbu būti priimtiems, jausti ryšį su aplinkiniais. O moterims ypač reikia šilto bendravimo ir pritarimo, priklausymo jausmo, savirealizacijos per santykį su kitais“, – pasakoja koučingo specialistė Raminta Girdvainė.
„Palaikantys draugai yra didžiulė vertybė. Noras būti saugiai, apsuptai draugų – suprantamas ir žmogiškas. Tačiau draugų nebuvimas šalia neturėtų būti stabdis eiti, patirti, atrasti ir pajusti“, – su šypsena veide pasakoja Rasa.
Kosta Rikoje įsikūrusi Deimantė Gregerytė antrina kalbėdama apie keliones: „Paprastai esame apsupti aplinkinių, mums daro įtaką artimųjų patarimai, kaip geriau pasielgti. O iškeliavusi pati viena savo galva turi išsisukti iš įvairiausių situacijų.“
Išdrįsimas eiti į renginį vienai natūraliai mus „išmeta“ iš komforto zonos. „Einant į naują, nepažįstamą aplinką iškyla grėsmė, kad galbūt ten manęs nepriims, atstūmimo baimė – juk neįsivaizduojame, kas bus ir kokie žmonės susirinks, negalime kontroliuoti būsimų aplinkybių (o kuo daugiau žmonių – tuo daugiau baimės ir grėsmių). Drauge einantis žmogus tampa „saugia zona“, kurioje galime pasislėpti – mums lieka mažesnis poreikis ieškoti pritarimo naujoje aplinkoje, bendravimo poreikį patenkiname su drauge/kolege.
Draugė mums padeda jausti daugiau komforto – juk atėję į naują renginį ar aplinką bet kokiu atveju jau išmetame save iš įprastos komforto zonos, tai šalia esantis žmogus padeda tai sušvelninti“, – pasakoja Raminta.
Atradimų trenerė taip pat įvardija ir kitą baimę: „Bijoma vertinimo: „jei aš atėjau viena(s), tai visi galvos, kad todėl, kad neturiu su kuo“. Kai kas drovisi net pietauti vienumoje, kad nebūtų palaikytas beviltišku. Vis tik dažniausiai kiti žmonės daugiau galvoja apie save nei kitus (ir, beje, baiminasi to paties).“
Rasa Verkauskaitė-Kazanskienė dalinasi savo patirtimi: „Prieš kurį laiką visur eidavau su draugija. Kodėl? Kad būtų drąsiau, saugiau, kad būtų su kuo palaikyti pokalbį. Šiandien, norėdami pabėgti nuo aplinkos, lendame į telefoną, o tada aš lįsdavau į pokalbį su drauge.“
Raminta išskiria dar vieną labai svarbią priežastį, kodėl mums reikalinga draugija. „Taip pat mums visiems labai baisus yra vienišumo jausmas. Būti tarp daugybės žmonių ir jaustis vienam – niekas to nenori. Tad darom viską, kad nuo to jausmo pabėgtume, kad nereikėtų būti vienam su savimi. Vis tik šiandieninėje visuomenėje vienišumo jausmą išgyvena daug žmonių, nes nesukuria artimo ryšio su kitais, o kartais taip jaučiasi net turintieji artimuosius, partnerius. Įvairiais tyrimais skirtingose šalyse ir kartose vieniši jaučiasi nuo ketvirtadalio iki pusės žmonių – tai yra labai daug.“
Džiaugsmai ir iššūkiai keliaujant vienai
„Kai bendraminčių nėra, o nesinori praleisti progos ką nors nuveikti, kas belieka. – pasakoja Deimantė Gregerytė. – Keliauti vienai padrąsino istorijos socialiniuose tinkluose, gana stiprus „kuprinėtojų“ judėjimas.“
Ne vienas slapčia pasvajoja apie tokį drąsų žingsnį, kurį žengė Deimantė: palikusi perspektyvų finansų specialistės darbą Lietuvoje, moteris ryžosi leistis į nuotykį – iškeliauti į egzotišką šalį.
„Keliavimas vienai, visų pirma, nepamirštamas nuotykis. Ir neramu kaip viskas klostysis, bet visuomet pilna emocijų, kas laukia kelyje. Tai puiki savęs atradimo mokykla“, – pasakoja Kosta Rikoje įsikūrusi mergina.
Deimantė prisimena savo nuotykio pradžią: „Nusipirkusi bilietą į vieną pusę, jaučiau daug ryžto ir adrenalino, kaip tikra nuotykių ieškotoja. Tačiau dar net neišskridus iš Europos teko šiek tiek „atvėsti“. Pirmoji pamoka: net ir spontaniškai keliaujant reikia paplanuoti. Pasirodo, kad be atgalinio bilieto į Kostą Riką neįleis. Teko sukti galvą, kaip įsigyti bilietą, ir taip pradėjau mokytis išsisukti iš įvairiausių situacijų.“
Keliaudama viena pati tampi už viską atsakinga, todėl sparčiai mokaisi suktis iš įvairiausių situacijų, imi labiau pasitikėti savo jėgomis.
Deimantė pabrėžia, kad labai geras jausmas, jog gali elgtis, kaip norisi tą akimirką, prie nieko nereikia taikytis. Keliavimas be draugijos taip pat yra puiki galimybė užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, kad ir kaip to nedrįsi daryti kasdienybėje, kelionėse tą daryti esi priversta, norėdama išspręsti vieną ar kitą situaciją.
Mergina vardina keliavimo vienai atradimus: „Visų pirma labai geras laisvės jausmas. Matant tiek daug žmonių, kurie keliauja į kitą kraštą ne nuotykių ieškoti, o bėga nuo bado, politinių neramumų, pradėjau vertinti laisvę. Nuo nieko nebėgu, pati galiu nuspręsti, ko noriu – tai labai didelė dovana, kuria, deja, ne visi pasaulyje gali džiaugtis. Atradau kokia savarankiška ir savimi pasitikinti galiu būti. Išmokau priimti ir dirbti su skirtingų kultūrų žmonėmis.“
Rasa savo idėjas įgyvendino be draugės šalia
Viešojo kalbėjimo baimė Rasai, kaip ir daugeliui kitų, puikiai pažįstama. Tik štai prieš pusantrų metų Rasa nusprendė nustoti bėgti nuo viešo kalbėjimo baimės ir tiesiog – susitikti su ja. Kaip pati sako – atėjo laikas plėsti savo komforto zoną tūkstančiais mylių. Tokiai savo pasirinktai kelionei sudėtinga greitai rasti draugiją, todėl Rasa nusprendė į ją leistis viena.
„Prieš mažiau nei metus, jau pabuvus pranešėja verslo moterų konferencijoje bei moderavus renginį beveik 1500 kolegų, aš nusprendžiau, kad man reikia naujo išbandymo. Sumaniau mesti iššūkį pokyčių iniciatyvos „Išdrįsk pradėti“ komandai – leisti man būti jų konferencijos vedėja. Parašiau laišką su savo trumpa istorija ir, žinoma, pasiūlymu, jog norėčiau tapti renginio vedėja. Rašiau ir siunčiau labai greitai, nes jei būčiau leidus sau pergalvoti, ką darau, tai greitai būčiau supratusi, kokia tai beprotybė. – prisimena Rasa. –Vos po kelių dienų gavau padėkos laišką už entuziazmą, neigiamą atsakymą ir paskatinimą eiti pirmyn, gal kažkada susipažinti. Bet, kaip šiandien jau akivaizdu, būtent šis laiškas buvo mano bendrystės su šia komanda pradžia.“
Mergina iš prigimties aktyvi ir žingeidi asmenybė, kuri visuomet judesyje, tad netrunka įtraukti ir visus aplinkinius. Šiandien pastangas įkalbinti drauges kartu dalyvauti renginyje pakeitė įsisąmoninimas, kad draugija nėra privaloma tam, kad į renginį eitų ji pati. Rasa dalinasi eilę atrastų privalumų: „Ypač man pradeda patikti vienai dalyvauti mokymuose. Dalyvaudama viena aš galiu geriau susikoncentruoti į mokymų turinį, užduotis, nes, būkime atviri, dalyvaujant su drauge vis atsiranda poreikis kažką eigoje aptarti, pakomentuoti ir koncentracija į mokymus sumenksta.
Vienai dalyvauti praktiniuose mokymuose yra net drąsiau, nes mokytis, klysti, mokytis, klysti ir vėl klysti nepažįstamųjų akivaizdoje yra net lengviau. Lygiai taip pat lengviau vienai dalyvauti giluminėse patyriminėse sesijose, nes nepažįstami žmonės neturi man jokio lūkesčio ir tai suteikia dar daugiau laisvės būti atvirai, dalintis savo keliamais klausimais ar ieškant atsakymų.“
„Kitas momentas, kad dalyvaujant renginyje su draugija dažniausiai visas dėmesys susikoncentruoja į žmogų, su kuriuo atėjai. Tokiu atveju neretai prarandu motyvaciją stumti save iš komforto zonas ir užkalbinti, pažinti naujus žmones. Taigi jeigu vienas iš dalyvavimo renginyje tikslų yra naujų kontaktų užmezgimas, tuomet, manau, verta dalyvauti arba vienai, arba su drauge, kuri turi tą patį tikslą“, – sako R. Verkauskaitė-Kazanskienė.
Keturi patarimai norinčioms išdrįsti eiti vienoms
„Laisvė veikti, būti spontaniškam, dinamiškam ir pasitikinčiam savimi – tai savybės, kurias ugdome tada, kai leidžiame sau veikti be iš anksto suplanuotos draugijos“, – sako R. Verkauskaitė-Kazanskienė.
Tuo tarpu atradimų trenerė ir koučingo specialistė Raminta Girdvainė su dar nedrįstančiomis nueiti į renginį be draugijos dalinasi keturiais patarimais, kurie gali padėti žengti pirmąjį žingsnį plečiant komforto zoną:
– Priimk tai kaip iššūkį, iš kurio gali daug pasimokyti – kad ir koks būtų jo rezultatas, tu daug ko išmoksi ir sužinosi apie save. Sugalvok sau tikslus (pavyzdžiui, prieiti prie lektoriaus, susipažinti bent su 2 naujais žmonėmis) ir pažiūrėk tai kaip į smagų žaidimą, eksperimentą.
– Prisimink, kad esi ne viena panašiai galvojanti. Kai prieisi prie kito žmogaus, pagalvok, gal ir jis jaučiasi taip pat nedrąsiai. Tiek daug aplink vienišų žmonių, norinčių pritarimo, pripažinimo, meilės, jei ja drąsiau dalintumėmės vieni su kitais – būtume daug laimingesni ir bendruomeniškesni.
– Sukaupk drąsos ir iniciatyvos pakalbinti kitą, susipažinti. Tai palengvins tam specialiai sukurtos sąlygos – renginiai, kuriose yra vienijančių veiklų ar erdvės kontaktų mezgimui. Tokia aplinka padės jaustis ir drąsiau, ir laisviau bendrauti.
– Žinok, kodėl vienur ar kitur eini viena. Jei tavo tikslas – tik žinios, jų ir semkis, nesukdama galvos atėjai viena ar ne. Jei tavo tikslas – susipažinti su naujais žmonėmis, pagalvok ar draugė šalia tau labiau padės, ar trukdys. Jei nori ryšio, bendruomeniškumo jausmo – atrask tam tinkamas aplinkas, kur to gausi nepaisant to su kuo atvykai.
