– Ar mokslininkų nuomone, vienatvė yra didelė problema?
– 2017 m. lapkričio 21 d. buvo skelbiama vienatvės epidemija. Jos daroma žala sveikatai prilyginama daromai rūkymo. Žurnale „Rolling Stone“ paskelbtas išsamus straipsnis, skirtas „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjui Elonui Muskui. Kalbėdamas su garsios knygos apie santykių užmezgimą autoriumi Neilu Straussu, verslininkas išsakė nuomonę ir, ką žmonės daro retai – paprašė žurnalisto patarimo asmeniniu klausimu. „Gal turi idėjų, su kuo galėčiau susitikinėti? Jei nesu įsimylėjęs, jei neturiu ilgalaikio partnerio, negaliu būti laimingas“. Musko prisipažinimai atrodo taip, lyg vienas iš žymiausių Planetos žmonių bijotų vienatvės.
– Ar aktuali vienatvės problema Lietuvoje?
– Taip, labai. 2001 m. visuotino gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje daugėja išsituokusių ir našlių. Našlių buvo 298,8 tūkst., t. y. kas devintas žmogus našlys arba našlė. Našlių moterų buvo žymiai daugiau nei vyrų tiek mieste (6,7 karto), tiek kaime (6 kartus). Vienam tūkstančiui gyventojų našlių Lietuvoje buvo atitinkamai – 170, Latvijoje – 107, Estijoje – 170. Našlystė siejasi su moterų gyvenimu. Jos teka už vyresnių vyrų, o vyrai mėgsta jaunesnio amžiaus moteris. Moterys našlauja net 15 metų. Vyrai tuokiasi beveik penkis kartus dažniau, nes turi didesnes galimybes surasti partneres.
– Kodėl Lietuvos moterys pasmerktos daugiau nei 11 metų našlauti?
– Perkopusių 53 metus vyrų mūsų šalyje ima sparčiai mažėti. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė tesiekia 69,5 metų, tuo tarpu moterų – 80 (2016), todėl didelei daliai jų ilgą gyvenimo atkarpą tenka našlauti. Po sutuoktinio mirties daugelis moterų gyvena vidutiniškai 11 metų. Tačiau neretai sutuoktiniui iškeliavus Anapilin, moterys miršta po 13 metų, nes, Statistikos departamento duomenimis, vyrai veda vidutiniškai dvejais metais jaunesnes nuotakas. Vakarų ir Šiaurės Europoje padėtis kitokia. Vokietijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas vidutiniškai yra 4,5 metų mažesnis nei Lietuvoje, todėl moterys našlauja trumpiau.
– Žinoma, kad vienatvė siejama su žala sveikatai?
– Čikagos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad socialinė izoliacija didina priešlaikinės mirties riziką 14 proc. Taigi, vienatvė žmogui kelia dukart didesnę riziką nei antsvoris. 2010 m. atlikta metaanalizė parodė, kad žmonėms, kurių socialiniai ryšiai silpni, o kitos sąlygos vienodos, tikimybė numirti 50 proc. didesnė nei turinčių tvirtus ryšius visuomenėje, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir sveikatos būklės. Todėl socializacijos stygiaus poveikį galima lyginti su rūkymo ir alkoholinių gėrimų vartojimo daroma žala. Manoma, kad vienatvė keičia smegenų veiklą ir daro įtaką visam organizmui. Homo sapiens – viena iš bendruomeniškiausių būtybių pasaulyje. Taigi, jei esame vieniši, mūsų smegenys persitvarko ir veikia ne taip, kaip tada, kai jaučiame nuolatinę draugų paramą. Apie tai 2015 m. paskelbė Čikagos universiteto mokslininkai, vadovaujami Johno T. Cacioppo – vieno žinomiausio šios srities tyrėjo, kurio vardas minimas daugelyje vienatvės temai skirtų publikacijų. Ištyrę 38 vienišų (remiantis jų pačių vertinimu) ir 32 nevienišų žmonių smegenų aktyvumą elektroencefalografiškai, neuropsichologai išsiaiškino, kad pirmieji aštriau reaguoja į neigiamą atspalvį turinčius žodžius.
– Ar depresija natūrali reakcija į našlystę, lėtinę ligą arba kitus iššūkius, o ne savarankiška liga?
– Depresija nevertinama kaip savarankiška liga. Sveikatos problemos, sumažėjusios pajamos arba artimo žmogaus mirtis – tai tik keletas iš sunkumų, su kuriais dažnai susiduria vyresnio amžiaus žmonės, todėl turbūt nenuostabu, kad 7 milijonai vyresnių nei 65 metų žmonių JAV patiria kokią nors depresijos formą. Didelę nuostabą kelia tai, kad vyresnio amžiaus žmonių depresija JAV dažnai negydoma, nes ši liga dažnai vertinama kaip natūrali senėjimo pasekmė. Organizacijos „Amerikos psichikos sveikata“ atlikta apklausa parodė, kad tik 38 proc. 65 metų ir vyresnių žmonių mano, kad depresija yra sveikatos problema, 58 proc. mano, kad depresija vyresniame amžiuje yra normali būsena. Deja, depresija yra sunki psichikos liga, su kuria žmogus pats susidoroti negali. Depresijai būdingas įvairaus laipsnio emocinis diskomfortas, kuris negydomas gali baigtis net mirtimi. PSO duomenimis, šia liga serga 121 mln. žmonių, o 2020 m. jos dažnis gali užimti antrąją vietą tarp visų ligų. Lietuvoje šia liga 2015 m. sirgo per 46 tūkst. žmonių. Pažymėtina, kad našlystė ir su ja susijusi vienatvė yra vienas iš depresijos rizikos veiksnių.
– Kas vyksta žmogaus organizme, kai jis patiria vienatvę?
– Esant socialinei izoliacijai, aktyvuojasi žmogaus „kovok arba bėk“ (angl. „fight or flight“) sistema, paprastai įsijungianti, kai patiriame stresą arba pavojų ir padedanti organizmui efektyviai su ja susidoroti. Šiai sistemai įsijungus imama pasąmoningai ieškoti negatyvo („pavojaus“). Dar XX a. pradžioje fiziologas W. Cannonas hemostazės sutrikimą pavadino stresu. Tam tikri išoriniai poveikiai arba vidiniai pokyčiai (pvz., alkis) sutrikdo organizmo pusiausvyrą, o žmogus stengiasi ją atkurti. Tačiau to padaryti greitai nepavyksta. Tada svarbiausias organizmo tikslas – mobilizuoti turimus išteklius, kad šie galėtų įveikti iškilusią grėsmę ir padėti jam išgyventi. W. Cannonas pirmasis aprašė reakciją į bet kokią suvoktą grėsmę ir pavadino ją sindromu „kovoti arba bėgti“. Eksperimentais įrodyta, kad šioje fazėje aktyvuojami hipofizė, antinksčiai, išskiriama daugiau streso hormonų: adrenalino ir kortizolio. 2015 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele mokslininkai (ir vėlgi neapsieita be Cacioppo) ištyrė fiziologinį vienatvės poveikį. Penkerius metus trukęs eksperimentas su 141 savanoriu parodė, kad socialinę atskirtį jaučiančių žmonių kraujyje gerokai daugiau norepinefrino (jis dar vadinamas noradrenalinu – adrenalino „žaliava“) – hormono, dalyvaujančio sindromo „kovok arba bėk“ reguliavime, užtikrinančio organizmo mobilizaciją, kilus stresui: sustiprina atidumą, padeda sutelkti dėmesį, suteikia energijos raumenims, taip pat širdžiai bei smegenims.
– Koks epinefrino ir kitų medžiagų vaidmuo žmogaus socialinės izoliacijos metu?
– Epinefrinas būtinas, kad būtų galima veikti iškart kilus grėsmei, bet išsiskirdamas nuolat, jis ima kenkti: slopina imuniteto veikimą: organizmas ima gaminti monocitus – leukocitų rūšį, kurie būna aktyvūs, slopindami infekcijas ir gydydami žaizdas. Tuo tarpu apsauga, kuriai organizmas teikia mažesnį prioritetą, pavyzdžiui, antivirusinė – susilpnėja. Hematologo Steve'o Cole'o nuomone, dėl to vienatvė tampa „viena iš pavojingiausių būsenų“. „Aš nežinojau, kad vienatvė tokia siaubinga, prisipažįsta Cole'as. – Žinoma, tai ne pats maloniausias dalykas, bet argi dėl to organizmui reikėtų būti kovinėje parengtyje“. Be norepinefrino socialinė izoliacija daro įtaką ir fibrinogenui – kraujo krešėjimo procese dalyvaujančiam baltymui. Kai tyrėjų grupė įvertino 3500 žmonių socialinių ryšių skaičių ir kraujo rodiklius, paaiškėjo, jog kuo vienišesnis žmogus, tuo didesnis fibrinogeno kiekis kraujyje. Šis baltymas reikalingas ir kilus stresui, kai organizmas pasirengia sužeidimui ir kraujo netekimui, tačiau nuolatinis didelis jo kiekis gali tapti arterijų užsikimšimo, infarkto arba insulto priežastimi. Nustatyta, kad žmonių, turinčių penkis draugus, fibrinogeno kiekis 20 proc. didesnis nei turinčių 25 draugus. Tyrėjų nuomone, turėjimas mažiau 10–12 draugų daro tokią žalą sveikatai kaip rūkymas.
– Sutuoktinio netektis arba našlystė – tai vienas labiausiai paplitęs reiškinys tarp vyresnio amžiaus žmonių. Kaip žmonės jį išgyvena?
– Daugeliui žmonių našlystė reiškia negalėjimą patenkinti savo emocinių ir seksualinių poreikių. Sunkiausiai padėtį išgyvena moterys, tapusios našlėmis ir gyvenančios mieste. Našlės, gyvenančios kaimiškosiose vietovėse arba mažuose miesteliuose, turi tvirtesnius socialinius ryšius su kaimynais, bendruomene (R. Sargautytė, 2002). Staigaus partnerio netekimo atveju veikia daugiapakopis stresas. Emociniai simptomai turi kelias stadijas. Pirminė – šoko stadija patiriama staigaus praradimo metu. Šoko stadija trunka neilgai. Tai staigus vidinės pusiausvyros netekimas, kai žmogus nesuvokia, kas jį ištiko, nepajėgia priimti sprendimų. Gedėjimo procesas – tai sunkus laikotarpis, per kurį reikia susitaikyti su nauju našlės arba našlio vaidmeniu. Šie vaidmenys skiriasi, našlės greičiau prisitaiko prie pakitusių aplinkybių, greičiau įprasmina savo gyvenimą nei našliai. Našlės ir našliai išgyvena vienišumą, kurį lemia troškimas rūpintis ir bendrauti su asmeniu, kurio jau nebėra, tapatybės krizė, meilės, rūpinimosi, globos objekto praradimas, staigus gyvenimo būdo pokytis, santykių tarp draugų ir bičiulių pokytis, ekonominės būklės pablogėjimas, depresija. Pripratimo stadija: žmogus suvokia netekimo faktą, tačiau iš inercijos tam priešinasi. Gedulo stadijoje išgyvenamas gilus liūdesys, sielvartas. Čia galutinai įsisąmoninami praradimo padariniai, priimamas jo negrįžtamumas. Kartu tai susitaikymas su permainomis, atsiskyrimas nuo praeities.
– Nuo kokių veiksnių priklauso sutuoktinio praradimo išgyvenimo stiprumas?
– N. Liobikienės nuomone, praradimo išgyvenimo stiprumas priklauso nuo ryšio tarp sutuoktinių pobūdžio, socialinių ryšių, bendravimo su vaikais ir šeimos ryšių, asmenybės brandos ir savo socialinio suvokimo. Vyro ir moters našlystė skiriasi. Pagyvenusio amžiaus našlės vaidmuo siejasi su tradicijomis, kultūra, religija. Našlė turi saugoti vyro atminimą, greitu laiku nesusidomėti kitu vyru. Po vyro mirties pakinta ekonominė padėtis, kuri reiškia patekimą į žemesnę socialinę klasę, būtina iš naujo atrasti vietą gyvenime ir suvokti savo vaidmenį. Tuo tarpu vyrams našliams blogesnė ekonominė padėtis nėra aktualiausia. Našlės ir našliai išgyvena vienišumą, kurį lemia troškimas rūpintis ir bendrauti su asmeniu, kurio jau nebėra, staigus gyvenimo būdo bei santykių tarp draugų ir bičiulių pokytis, ekonominės būklės pablogėjimas, depresija. Sakoma, kad moteriai, netekus partnerio, gyventi sunku, o vyrui – neįmanoma.
– Kas būdinga laikotarpiui po sutuoktinio mirties?
– Kaip teigia H. Z. Lopata, sunkiausias laikotarpis po sutuoktinio mirties yra pirmieji 12 mėn., po to ateina palengvėjimas. Apie 20 proc. žmonių, tapusių našliais, negeba susitaikyti ir įveikti netekties sukeltos streso būsenos. Žmogaus netekties išgyvenimas, anot Lopatos, pasireiškia trimis formomis:
– Fiziologinė reakcija: energijos netekimas, raumenų silpnumas, tuštumo jausmas, galvos skausmas.
– Emocinė reakcija: pyktis, nerimas ir minčių apie ligą atsiradimas.
– Intelektinės netekties procese vyksta atminties „apsivalymas“ nuo blogų minčių apie velionį. Neigiami įspūdžiai ištrinami, lieka tik teigiami, idealizuoti prisiminimai.
Pasak I. Gruščinskienės ir E. Rudzinskienės, našlystė, didėjanti izoliacija sąlygoja didžiausią pagyvenusio ir seno amžiaus žmonių problemą – vienatvę. Kai prarandamas artimas, mylimas žmogus, iškyla daug problemų, kurių atsiranda dėl susitaikymo su nauju našlio arba našlės vaidmeniu. Našlystė susijusi su psichologinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Likus vienam, gyvenimas reikalauja išmokti gyventi kitaip, kitaip atlikti namų ruošą, kitaip maitintis, peržiūrėti draugus ir pasilikti su tais, su kuriais jaučiamas tarpasmeninis ryšys. Anot L. Poškevičiūtės, našlės ir našliai išgyvena vienišumą, kurį lemia tapatybės krizė, meilės, rūpinimosi, globos objekto praradimas, staigus gyvenimo būdo pasikeitimas, santykių tarp draugų ir bičiulių pokytis, ekonominės būklės pablogėjimas, depresija.
– Suprantama, kad žmonės, patyrę vienatvę ieško sprendimo būdų.
– Lietuvos sociologai nustatė keletą bendrų būdų, kuriais asmenys bando įveikti netektį.
1. Skausmingų dirgiklių vengimas. Dažnai nenorima kalbėti apie mirusįjį, neliečiami daiktai, paslepiamos nuotraukas, vengiama pažįstamų, draugų, vietų, kurios primena mirusįjį.
2. Atsitraukimas. Pradedama labai intensyviai dirbti, įsitraukiama į visuomeninę veiklą, vengiama vienatvės, kad nekankintų mintys apie mirusįjį.
3. Alkoholio ir narkotikų vartojimas, besaikis valgymas.
4. Įkyrus mąstymas. Apmąstant ir gilinantis į netekties bei gedėjimo detales, mažėja skausmas dėl netekties.
5. Impulsyvus elgesys arba pabėgimas. Kartais skubiai keičiama gyvenamoji vieta, parduodami daiktai, namas.
6. Malda ir ritualai. Kapo lankymas, dalyvavimas pamaldose įprasmina laiką ir sumažina skausmą.
– Nepaisant vedybų privalumų, atrodo, vienišų žmonių skaičius pasaulyje sparčiai auga.
– JAV medikų tyrimų išvadose teigiama, kad vedę vyrai fiziškai aktyvesni (net 1,7 karto), tarp jų mažiau užkietėjusių rūkalių, jie reguliariai maitinasi ir dažniau tikrinasi sveikatą. Nepaisant to, vienišų žmonių skaičius pasaulyje sparčiai auga. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 1971 m. vieniši žmonės sudarė 18 proc. visų šalies gyventojų.
Pastaraisiais metais šalyje viengungiauja jau 29 proc. žmonių. Našlystė netikėtos mirties riziką padidina iki 20 proc. Užtat pakartotinės vedybos duoda vyriškiui „šansą išgyventi“. JAV medikų tyrimų išvadose teigiama, kad, nepaisant to, vienišų žmonių skaičius pasaulyje sparčiai auga ir pastaraisiais metais šalyje jau 29 proc. vienišų žmonių.
– Ar pakanka įrodymais pagrįstų duomenų, kad vienatvė yra viena svarbiausių širdies ligų priežasčių?
– Naujausi tyrimai rodo, kad vienatvė – vienas svarbiausių širdies ligas sukeliančių veiksnių. Vienatvė dukart didina individo riziką mirti nuo širdies ligos ir šis veiksnys netgi svarbesnis už rūkymą, alkoholinių gėrimų vartojimą arba antsvorį. Kopenhagos universiteto tyrėjų nuomone, žmonėms, kurie gyvena vieni, tačiau yra socialiai aktyvūs ir dėl to nesijaučia vieniši, rizika yra mažesnė. Jie apklausė daugiau nei 13 tūkst. širdies ligomis sergančiųjų ir stengėsi sužinoti, ar jie gyveno vieni, ar jautėsi vieniši. „Buvo svarbu gauti informacijos apie abu veiksnius, nes žmogus gali gyventi vienas, bet nesijausti vienišas, o kitas gali gyventi su kuo nors ir jaustis vienišas“, – aiškino tyrimo autorė A. V. Christensen. Šiek tiek didesnė rizika mirti nuo širdies ligos buvo moterims, tačiau abiems lytims vienatvė buvo svarbiausias širdies ligų rizikos veiksnys, nepriklausomai nuo to, ar jie rūkė, ar vartojo daug alkoholinių gėrimų, ar turėjo didelį antsvorį. Tyrėjai pripažįsta, kad vienatvė yra vis didėjanti socialinė problema, todėl sveikatos priežiūros specialistai turėtų atsižvelgti į šį veiksnį, vertindami paciento riziką susirgti širdies ligomis (Euro Heart Care 2018).
– Taigi, teigiate, kad santuoka naudinga širdžiai?
– Ištekėjusioms moterims įvairių problemų gali kelti vyrai, tačiau, palyginus su netekėjusiomis, joms gresia beveik trečdaliu mažesnė rizika mirti nuo kokios nors širdies ligos. Tyrėjai iš Oksfordo universiteto nustatė, kad moterims, turinčioms nusistovėjusius ilgalaikius santykius, širdies ligos kelia mažesnį pavojų gyvybei. Nors ištekėjusių moterų tikimybė susirgti tokia pat kaip moterų, neturinčių partnerio, bet pirmųjų rizika numirti yra 28 proc. mažesnė.
– Kokios yra tikrosios širdies ligų epidemijos priežastys?
– Maždaug pusės žmonių mirštančių nuo širdies ligų, cholesterolio kiekis kraujyje normalus. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad ilgalaikis stiprus stresas didina širdies priepuolių riziką 2,5 karto. Jis kyla tada, kai jaučiamės bejėgiai, socialiai izoliuoti arba nematome išeities, kaip išspręsti problemas. Dr. Malcolmas Kendrickas įvardijo kelis streso šaltinius, jo nuomone, sukeliančius širdies priepuolius: emocinis smurtas darbovietėse, ilgalaikės finansinės problemos, silpni socialiniai kontaktai, jausmas, kad esi vienišas, nemylintis arba smurtaujantis sutuoktinis. Mokslininkai bandė aiškinti našlystės poveikį panašiu gyvenimo būdu, dėl kurio jiems nuolat gresia panašūs rizikos veiksniai. Tačiau Japonijos kardiologai atskleidė stresinę kardiomiopatiją, kai labai stiprios emocijos, pavyzdžiui, mylimo žmogaus netektis, sukelia širdies skilvelių veiklos sutrikimų, netgi širdies sustojimą žmonėms, prieš tai neturėjusiems širdies veiklos sutrikimų.
– Papasakokite apie „sudaužytos širdies“ sindromą, ar tai tik metafora?
– Nustatyta, kad veikiant stiprioms neigiamoms emocijoms, pavyzdžiui, dėl išsiskyrimo, atstūmimo arba partnerio mirties, širdies raumuo laikinai nusilpsta ir tiesiogine žodžio prasme „sudūžta“. Džono Hopkinso universiteto tyrėjai nustatė, kad moterims, kurios kentėjo dėl šio sindromo, nebuvo kito širdies ligų rizikos veiksnio. Jų kančia buvo psichologinio pobūdžio: staigus išsiskyrimas arba mylimo vyro mirtis. Gilus liūdesys po netekties sužadino didelį streso hormonų, ypač adrenalino, pliūpsnį organizme, dėl to jų širdis nustojo dirbti – tiesiog sudužo. Paramos jausmas bei dalijimasis viskuo – tai daug svarbesnės sąlygos, norint turėti gerą sveikatą, nei gyvenimo būdas be žalingų įpročių. Minėti dalykai geba užgožti net tokių širdžiai pavojingų veiksnių poveikį, kaip, rūkymas, padidėjęs cholesterolio kiekis ir nesveikas maistas. Mokslininkai padarė išvadą, kad vienatvė ir vienišumo jausmas yra dukart pavojingesni už nutukimą. Vienišumą jie prilygina alkoholizmui arba 15 surūkytų cigarečių per dieną.
San Franciske ir Rytų Suomijoje ištyrus 20 tūkst. žmonių, nustatyta, kad žmonėms, kuriems stinga žmogiškųjų ryšių, beveik tris kartus padidėja širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų ligų rizika. Tai patvirtina, kad žmonių nuotaika, ar jie jaučiasi vieniši, ar ne, daug labiau veikia sveikatą nei įprasti rizikos veiksniai: hipercholesterolemija, aukštas kraujospūdis, rūkymas ir įgimtos širdies ligos. Žmogiškieji kontaktai, geri santykiai su draugais, šeimos nariais, bendruomene turi apsauginį poveikį, kuris perpus padidina tikimybę nugyventi ilgesnį gyvenimą.
– Ne veltui sakoma: pasidalytas skausmas – pusė skausmo?
– Vokietijos mokslininkų nuomone, vienišumas gali sukelti ne tik įvairias ligas, bet ir priešlaikinę mirtį. Čikagos universiteto mokslininkai tyrė vėžio ryšį su vienatve. Jie aptiko, kad vėžys, ypač krūties, linkęs labiau plėstis, jei žmogus gyvena vienas. Skatinamos lėtinės ligos: nutukimas, cukrinis diabetas, hipertoninė liga. Jau sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis taip pat svarbūs socialiniai kontaktai. Tyrėjai iš Djuko universiteto Šiaurės Karolinoje analizavo 430 širdies ir kraujagyslių ligonių socialinius kontaktus ir nustatė, kad žmonėms, kurių vadinamąjį socialinės paramos tinklą sudaro trys arba mažiau žmonių, yra triskart didesnė rizika mirti nuo širdies ligų ir dukart didesnė rizika mirti nuo bet kokios kitos ligos nei tiems, kurių socialinis tinklas didesnis. Nustatyta, kad socialinių kontaktų stygius paspartina kiaušidžių vėžio atsiradimą ir plitimą.
– Kaip apibūdintumėte vienatvės kliniką?
– Nustatyta, kad vienatvės poveikio pasekmės, laikui bėgant, kaupiasi. Matuojant vienišų žmonių kraujospūdį aptiktas tiesioginis ryšys tarp vienatvės laikotarpių, ypač paaštrėjus vienišumo pojūčiams, ir padidėjusio kraujospūdžio. Paaiškėjo, kad 17 proc. vienišių sirgo lėtinėmis ligomis ir depresija. Įrodyta, kad socialinė izoliacija vyrus veikia labiau nei moteris. 1200 abiejų lyčių atstovams buvo tiriamas hormono leptino kiekis kraujyje. Tyrėjai aptiko, kad vyrams vienatvės jausmas stipriai padidino leptino, kuris slopina maisto vartojimą, kiekį kraujyje. Aptikti ryšiai tų ligų, kurios susijusios su galvos smegenimis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, nustatyta, kad vyresni žmonės, kurie jaučiasi vieniši ir izoliuoti, du kartus dažniau suserga Alzheimerio liga nei tie, kurie yra socialiai aktyvūs.
– Daugumos ligų atvejais jų formavimesi svarbų vaidmenį atlieka uždegimo procesai. Ar ir jie yra susiję su vienatve?
– Harvardo universiteto tyrėjai nustatė, kad vienatvė sukelia uždegimą, manoma, dėl to, kad vienišų žmonių imuninė sistema nusilpusi. Paaiškėjo, kad beveik visiems vienišiems vyrams, kurie dalyvavo tyrime, kraujyje buvo padidėjęs C reaktyviojo baltymo, interleukino-6 ir fibrinogeno kiekis, o tai rodo galimą uždegimą. Tačiau, panagrinėjus šių vyrų gyvenseną, paaiškėjo, kad visi jie rūkė, vartojo daug alkoholinių gėrimų, nepakankamai arba visiškai nesportavo, daugelis jų buvo nutukę. Kitaip tariant, vienatvė suformavo nesveiką elgseną, o tai savo ruožtu daro poveikį sveikatai.
– Literatūroje aptinkamas terminas „našlystės efektas“. Kas tai?
– Kai kuriais atvejais, partnerio mirtis gali priversti mus jaustis tokiais vienišais, kad galime mirti ir patys – tai vadinama „našlystės efektu“. Škotijos tyrėjai tyrė apie 60 tūkst. vyrų ir moterų. Per trejus metus po partnerio mirties numirė 40 proc. vyrų ir 26 proc. moterų našlių. Nors šių žmonių mirties priežastys buvo skirtingos, mokslininkai padarė išvadą, jog našlystės efektas – staigus vienatvės suvokimas buvo svarbiausias bendras vardiklis visais mirties atvejais. Jie visi nesugebėjo įveikti partnerio (-ės) netekties, netgi gavę palaikymą iš artimųjų ir draugų.
– „Sudaužytos širdies“ sindromas gali pasireikšti ne tik staiga, bet ir vėliau po partnerio netekties?
– Škotų mokslininkai nustatė, kad „sudaužytos širdies“ sindromas gali pasireikšti praėjus netgi keletui mėnesių po partnerio mirties. Našliai, kurie apsispręsdavo nusižudyti, dažniausiai tai padarydavo per 6 mėn. po mylimojo (-osios) laidotuvių. Kartais partnerio mirtis paaštrina lėtinę ligą. Taip atsitiko, pavyzdžiui, JAV dainininkui J. Cashui. Jis sirgo cukriniu diabetu ir mirė praėjus vos 4 mėn. po žmonos mirties.
– Panaši reakcija būdinga ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams?
– Mokslininkai, kurie modeliavo triušių širdies ligas, pastebėjo, kad gyvūnų sveikatą veikia dėmesys ir glostymai. Jie šerdavo triušius riebiu maistu, kuriame buvo gausu cholesterolio, padarė išvadą, kad tiems gyvūnams, kurie buvo reguliariai glostomi ir su jais bendraujama, širdies ir kraujagyslių ligų pasireiškė lėčiau.
– Vienišumas neigiamai veikia ir vaikus. Kas būdinga vaikų vienišumui?
– Jausdamiesi vieniši ir izoliuoti, net penkiamečiai vaikai daug dažniau už suaugusiuosius serga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. JAV Viskonsino universitete stebėti tūkstančiai vaikų ir padaryta išvada, kad tie, kurie vaikystėje buvo socialiai izoliuoti, daug dažniau patirdavo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų arba didesnę riziką jomis susirgti. Jiems taip pat buvo būdingas aukštesnis kraujospūdis, didesnis cholesterolio kiekis kraujyje, daugelis iš jų jau 26 metų buvo nutukę.
– Gal galėtumėte apibendrinti pagalbos našlystės ir vienatvės atvejais būdus?
– Literatūros duomenimis, našlio sindromą formuoja socialiniai gyvenimo pokyčiai (atskirtis ir vienatvė) ir sudėtingi biologiniai bei neuropsichologiniai mechanizmai. Deja, moksliniai tyrimai kol kas aplenkia socialinius ir medicininius našlystės aspektus. Našlystės atvejais būtina socialinių kontaktų revizija ir naujo jų tinklo formavimas. Bendravimo ir socialinio kontaktų tinklo plėtimas: našlystės skausmą malšina veikla, bendrystė, bendraminčių radimas, neužsisklendimas savyje, bet integracija į visuomenę, įvairiausių bendravimo priemonių taikymas. Ieškojimas susidariusio gyvenimo kokybės pagerinimo – tai kova už išlikimą. Patartina ieškoti naujo partnerio (bet ne tarno arba tarnaitės), suprantant, kad dviejų vienodų žmonių nebuvo ir nebus. Kai randamas naujas partneris, išsisprendžia dviejų žmonių likimai Šito kelio neturi užgožti nei religiniai motyvai, nei giminaičių poveikis. Pasikeitusio našlio elgesio niekad nesupras tie asmenys, kurie gyvena poroje. Siekiant atkreipti dėmesį į našlių diskriminaciją pasaulyje, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja birželio 23 d. paskelbė Tarptautine našlių diena.
Suprantama, kad būtina imtis raminamųjų priemonių (bet jokiu būdu ne cheminių) per pirmus metus nuo partnerio mirties, po to gedėti suprantant, kad miręs žmogus – tai toks pat žmogus, tik anksčiau išėjęs, savęs nekankinti, bet gyventi, suvokiant, kad kitaip jau nebus. Būtina valdyti nerimą ir sureguliuoti miego režimą, bet nevartoti stiprių migdomųjų, neintensyvinti alkoholinių gėrimų vartojimo, nepradėti vartoti narkotikų, rūkyti arba slopinti stresą pertekliniu maistu.
Ypatingą vietą žmogaus gyvenime užima intymaus gyvenimo problemos, nes tai žmogaus fiziologija, kuri turi būti kiek įmanoma sureguliuota ir našlystės laikotarpiu.
Visose gyvenimo srityse laikytis sveikos gyvensenos ir įprasto elgesio taisyklių. Deja, nemažai moterų–našlių pasirenka maldingą gyvenimo būdą, netgi tampa fanatikėmis, pasitraukia iš aktyvaus gyvenimo – taip daryti nepatartina medicininiu požiūriu. Neprotinga ieškoti būrėjų, aiškiaragių pagalbos.
Efektyvūs būdai sumažinti vienatvę ir atskirtį vyresniame amžiuje: meditacija – tai užsiėmimas, leidžiantis pajusti bendrumą su aplinkiniais ir mažinantis stresą; Kabato–Zinno sąmoninga meditacija kartu su joga; transcendentinė meditacija mažina kraujospūdį, širdies veiklos sutrikimus; Kundalini jogos meditacija kelia nuotaiką, mažina stresą ir sunkiausius obsesinio–kompulsinio sutrikimo bei situacijos, kai asmuo visiškai užvaldomas kito asmens, simptomus.
Prisilietimų terapija. Prisilietimai žmogų veikia teigiamai, kaip pozityvus požiūris į gyvenimą ir visiškas pasitenkinimas bei empatija. Jaučiant prisilietimus, organizmas išskiria stiprų hormoną – oksitociną (meilės arba ištikimybės hormoną). Jis mažina stresą ir kraujospūdį. Veiksmingiausias iš prisilietimų terapijų yra masažas. Jis netgi veiksmingesnis už atsipalaidavimo terapiją, nes padeda šalinti nerimą ir depresiją, kartu suteikia energijos ir gerina sveikatą.
Fizinis aktyvumas. Įvairūs fiziniai pratimai gali pagerinti savijautą ir mažinti prislėgtumą bei nerimą, pvz., energinga treniruotė dviračiu treniruokliu leidžia labiau atsipalaiduoti (tai rodo žemesnis kraujospūdis), rytietiškų pratimų sistema taiči gerina bendrą sveikatą ir psichologinę savijautą.
– Koks galėtų būti šeimos gydytojo vaidmuo sprendžiant šią problemą?
– Jis turėtų būti svaresnis, nes jis turėtų žinoti apie tokias savo pacientų nelaimes ir gebėti jiems patarti. Vienatvė ir socialinė izoliacija kol kas nepripažįstami kaip vieni svarbiausių lėtinių ligų rizikos veiksnių ir kol taip bus, tikėtina, kad dar daug žmonių mirs dėl „sudaužytos širdies“.
– Ačiū už pokalbį.
