„Vienaip ar kitaip, mano gyvenimas visuomet sukosi apie maistą. Būdama maža mergaitė, pirmenybę teikiau ne žaidimui su lėlėmis, bet buvimui su mama virtuvėje.
Iš prigimties esu gana ėdrus žmogus. Tačiau paauglystėje mane supo ypač tikslo siekiančios mokinės mergaičių mokykloje. Jaučiau spaudimą laikytis ir rūpinausi tuo, ką valgau.
Tuo tarpu mano močiutė buvo modelis, kuris valgė grietinę ir sviestą su viskuo, tačiau kasdien vaikščiojo po valandą ir mėgo ritminės gimnastikos pratimus – tai man leido jausti mažesnę kaltę valgant tai, ką mėgstu.
Kai nusprendžiau, kad mano karjera – maisto gaminime, buvau priversta stoti į akistatą su šiais kebliais klausimais.
Šiandien man visiškai akivaizdu, kad neturėtum sau neleisti atsitiktinio skanėsto ar netgi kasdienio – šokoladą valgau kiekvieną dieną. Tol, kol nesate „sėdę ant“ traškučių ir spurgų, ir niekada neprisiliečiate prie žalios daržovės, neturite dėl to jausti kaltės.
Maistas visada turėtų būti malonumo šaltinis. Darau, ką galiu, diegdama šį požiūrį savo trims jaunoms dukroms. Niekada nereiškiu nepasitenkinimo dėl to, kad jos valgo pyragą.
Taip, kovoju už žalias daržoves, o jeigu pagardinate jas trupučiu aukščiausios kokybės alyvuogių aliejaus ir citrinų sulčių, ir leidžiate joms pačioms pasigardinti, iš patirties galiu pasakyti, kad jos susivalgo pakankamai mielai.
Po to, kai Bakingamo rūmuose gavau Britų imperijos apdovanojimą [už maisto pramonės paslaugas], išėjome ištaigingų pietų ir mano vyriausia dukra suvalgė visą dubenį pavasario žalumynų. Tai man buvo daugiausiai pasididžiavimo sukėlusi dienos akimirka.
Jeigu visi kartą per savaitę maitinamės vegetariškai ir kai valgome mėsą, renkamės aukštos kokybės (pavyzdžiui, ekologišką), per savo valgymo įpročius galime teigiamai paveikti klimato kaitą. Pasirinkę ekologiškus produktus, jūs saugote vabzdžių populiacijas, kurioms pesticidų ir herbicidų naudojimas kelia didelę grėsmę. Nenoriu, kad mano mergaitės augtų pasaulyje be bičių.“
