Klaipėdoje gyvenanti specialistė 25-erius metus sėkmingai dirba psichologe-psichoterapeute, konsultuoja vaikus, paauglius bei jų tėvus įvairiais psichologiniais auklėjimo klausimais. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio ji skiria elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems paaugliams bei smurtą patyrusiomis moterimis. V. Mažeikienė sako, kad šioje knygoje norėjo parodyti, kokia didelė šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, kaip svarbu laiku išgirsti ir suprasti savo vaiko bėdas.
Siūlome susipažinti su knyga ir paskaityti ištrauką apie emigrantų vaikus.
Emigracijos bangai neslūgstant neišvengiamai daugėja vaikų, liekančių gyventi Lietuvoje tėvams išvykus. Statistikos duomenimis, tik kas antras vaikų turintis emigrantas savo atžalas pasiima kartu. Per pastaruosius trejus metus beveik šešis kartus padaugėjo emigrantų paliktų Lietuvoje vaikų. Vieni tėvai juos palieka laikinai, tikėdamiesi, kad galės atsivežti sukūrę tvirtesnius gyvenimo svetur pagrindus, o kiti taip ir lieka gyventi su seneliais ar kitais giminaičiais.
Nesvarbu, kuriam laikui paliekamos atžalos, vaikai itin sunkiai išgyvena tokį išsiskyrimą. Nors ir žinodami, kad tėvai yra kažkur ir kažkada atvažiuos jų pasiimti, vaikai patiria emocijas, prilygstančias jausmams, išgyvenamiems dėl artimojo mirties. Galime įsivaizduoti, kas dedasi jų širdelėse, kol tėvai svečioje šalyje bando laimės ieškoti.
Kaip pranešti vaikui, kad laikinai jį paliekate
Niekas neatstos tėvų šilumos, tačiau jei nusprendėte į svečią šalį važiuoti vieni, paruoškite savo atžalas sunkiam išsiskyrimui. Aišku, tai neapsaugos nuo sunkių jausmų išgyvenimo, bet bent suteiks aiškumo ir konkretumo. Skaudžią žinią praneškite patys. Kalbėkite su vaiku atvirai, pagarbiai ir aiškiai. Nebijokite vaiko reakcijos. Netikėjimas, jausmų sumaištis, pyktis, liūdesys neišvengiami – vaikui sunku susitaikyti su ateitimi. Tegul jis neslopina savo išgyvenimų. Paaiškinkite jam, kaip planuojate ateitį, kas keisis, o kas liks, kaip buvę, bent jau apytiksliai. Pasakykite, ko tikitės iš vaiko. Taip ugdysite jo atsakomybę už save ir artimuosius.
Kalbėdami palaikykite kuo draugiškesnę atmosferą, lygiavertį bendravimą. Be abejo, bendravimas ir pateikiama informacija turi atitikti vaiko amžių. Vaikas lengviau išgyvens išsiskyrimą, jei suvoks, kad jis ir toliau bus labai mylimas abiejų tėvų, nepaisant atstumo, jausis saugus, reikalingas ir toliau bus savo šeimos dalis, juo ir toliau nuolat bus rūpinamasi, bus palaikomas emocinis, dvasinis, fizinis ryšys. Fizinis ryšys vaikui labai svarbus, todėl iš anksto aptarkite jo palaikymo būdus: reguliarūs skambučiai, laiškai, vaizdo pokalbiai internetu ir pan.
Nesitikėkite lengvo pritarimo
Net deramai paruošę ir nuteikę vaiką nesitikėkite, kad laikiną tėvų išvykimą jis lengvai priims. Jis turi tokią teisę. Svarbu neaštrinti situacijos ir kiek įmanoma pagelbėti vaikui susidoroti su kilusiais sunkumais. Suaugusiesiems bus kiek lengviau, jeigu jie suvoks, kad vaikas vienaip ar kitaip išgyvens šį trauminį patyrimą, nors jį dažnai lydi stiprus vidinis sielvartas ar net gedėjimas.
Gedėjimas netekus santykių su artimais žmonėmis būna labiau pasąmoninis. Ir čia vaiko visai neguodžia mintis, kad jo tėvai nemirė, kad jie gyvi ir sveiki. Mažajam svarbu, kad jų nėra sunkiomis akimirkomis, kai norisi švelnumo, dėmesio ar buvimo šalia tėvų čia ir dabar. Svarbu suprasti, kad nei tetos, nei seneliai, pasiliekantys su vaiku, neatstos tikrų tėvų. Nebent atsirastų vaikui dvasiškai artimas žmogus ir bent kiek palengvintų išsiskyrimo su tėvais skausmą morališkai paremdamas bei palaikydamas, kad nesijaustų toks vienišas.
Situacija vaiko akimis
Gedėdamas prarastų santykių vaikas pereina tam tikrus išsiskyrimo etapus.
Pirmajame etape vaikas paprastai neigia šį faktą, savo jausmus, mintis. Jam sunku racionaliai priimti tėvų sprendimą. Dažnos tokios mintys: o gal jie greitai sugrįš, viskas gerai, nieko ypatingo neatsitiko. Kaip padėti vaikui tokiu metu? Kalbinkite jį tik tiek, kiek jis pats nori apie tai kalbėti; neįtikinėkite vaiko, kad jis neteisus; gerbkite jo norą neigti išsiskyrimo su tėvais svarbą.
Antrajame etape vyrauja pykčio, įniršio, nepasitenkinimo jausmai. Gali pradėti kilti tokių klausimų: „Kodėl man taip nutiko? Kuo aš nusikaltau, kad jie taip su manimi elgiasi? Kuo aš blogesnis už kitus? Gal jie manęs nemyli?“ Atsiranda kaltės jausmas, savęs ir kitų kaltinimas, nerimas, baimė dėl ateities saugumo. Šiame etape vaikas jau pradeda suvokti situacijos rimtumą ir sudėtingumą. Tad natūralu, kad atsiranda daug, labai daug pykčio, kuris gali būti nukreiptas į save ar kitus. Todėl svarbu kalbėtis su vaiku, skatinti jį atsiverti, kad laisvai išsakytų viską, kas guli jo širdelėje. Kalbėdamiesi leiskite vaikui pykti (kad ir ant jį palikusių tėvų), padėkite išsakyti įniršį, apmaudą ir kitus panašius jausmus. Tai vaikui padės lengviau viską išgyventi. Išsakytas pyktis išsisklaidys, neutralizuosis. Jokiu būdu nereikia atviro vaiko pykčio priimti kaip asmeninio įžeidimo ar priešiškumo – taip jis gydosi, tvarkosi su skaudžia patirtimi.
Trečiasis etapas – depresijos fazė. Jį pasiekus vyksta dar gilesnis paties įvykio, tai yra išsiskyrimo su tėvais, įsisąmoninimas. Gali atsirasti begalinis liūdesys, apimti depresinės nuotaikos, sustiprėti ateities baimė. Vaikas gali užsisklęsti, vengti bendrauti su bendraamžiais, siekti daugiau laiko praleisti vienas, gali sumažėti pasitikėjimas savimi ir kitais, atsirasti beprasmiškumo pojūtis. Šiame etape, jei išvykę abu tėvai, padidėja savižudybės ar savižalos ir asocialaus elgesio rizika.
Patarimas šalia esantiems žmonėms: leiskite vaikui verkti, atvirai reikšti liūdesį, nerimą, gedulą dėl to, kad šalimais nėra artimų žmonių. Jokiu būdu nebandykite užgniaužti vaiko noro liūdėti, nenuvertinkite situacijos sakydami, kad viskas praeis ar nėra dėl ko išgyventi. Šiuo metu nepalikite vaiko vieno ilgam, dažniau rodykite dėmesį, supratingumą, palaikykite, daug kalbėkitės, nenuvertindami jo minčių, venkite kritikos, pagiežos, ironijos.
Ketvirtasis etapas – susitaikymas. Anksčiau ar vėliau išgyvenimas dėl tėvų išvykimo sumažėja, ateina susitaikymas bei esamos situacijos priėmimas. Toliau reikia ir būtina palaikyti vaiką, rūpintis jo fiziologiniais, psichologiniais ir socialiniais poreikiais. Tai padeda grįžti į bendraamžių grupę, pamažu grįžta ir susidomėjimas ankstesniais interesais, pomėgiais.
Penktasis etapas – nauja orientacija arba pasidavimas. Kas vyksta šiame etape? Vaikas vėl pradeda pasitikėti savimi ir kitais, atsiranda poreikis bendrauti su bendraamžiais, jis vėl domisi dalykais, kurie jį žavėjo anksčiau, supranta tėvų išvykimo priežastis. Taigi, jei vaikas sėkmingai įveikia šį sunkų periodą, jis toliau sėkmingai mokosi, bendrauja, ieško savęs įvairiuose būreliuose, aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, toliau linkęs ieškoti savo gyvenimo prasmės ir gyvenimo kelio. Tačiau jei šio periodo vaikas sėkmingai neįveikia ar įstringa kuriame nors etape (tarkime, pykčio ar depresijos), tolesnė jo raida sutrinka – jis pradeda blogai mokytis, bėgti iš pamokų, vartoti alkoholį, narkotikus, lengvai įsitraukia į įvairias asocialias grupuotes ir pan.
Žmonėms, gyvenantiems su tokiais vaikais, svarbu neišsikelti per didelių, nerealių tikslų – tėvų jūs niekada nepakeisite, bet galite suteikti daug žmogiškos šilumos, supratimo ir palaikymo. O tai labai daug.
Vaikas gali daug geriau suprasti, daugiau ištverti, netgi labiau padėti mums, suaugusiesiems, tokiose sudėtingose situacijose, negu įprasta manyti, jeigu juo pasitikima ir jam rodomas deramas dėmesys bei pagarba. Svarbiausia tokiomis aplinkybėmis – nepalikti jo vieno su savo problemomis ir sunkumais.
