Anot psichiatro, perdegimas tapo populiariu terminu, todėl tikslinga supažindinti su pačia sąvoka.
„Tai yra ilgalaikis atsakas į lėtinį emocinį stresą keliančių faktorių poveikį darbe. Čia reiktų pasakyti, kad stresas yra suvokiamas kaip kažkas, ko reikia vengti ir nuo ko reikia bėgti, tačiau tai visiška nesąmonė. Stresas pagal apibrėžimą yra nespecifinė adaptacinė organizmo reakcija į bet kokį aplinkos pokytį. Tai ką, jūs norite nustoti mokėti adaptuotis? Na, visiška nesąmonė.
Mes nesuvokiame kito dalyko, kad šito streso panaudojimas predisponuoja veiksmą. Stresas yra energijos mobilizacija, kuri turi būti išreikšta veiksmu. Visas organizmas sureaguoja į stresą, kuris manyje kilo, bet mes labai dažnai neturime galimybės arba įgūdžio reaguoti. Nemokame reaguoti į stresorių, kuris sukelia tą stresą. Stresoriai gali būti skirtingi: fiziniai, terminiai, cheminiai, emociniai. Darbe vienas svarbiausių emocinių stresorių yra toje aplinkoje egzistuojanti darbo kultūra“, – kalbėjo E. Laurinaitis.
Anot jo, čia svarbus teisybės momentas. „Žinote, kai moterys gauna mažesnį atlyginimą už tą patį darbą, toje pačioje darbovietėje, tai kokį jausmą tai kelia? Neteisybės. Pasirodo, kad teisybės jausmas yra įgimtas, jis yra mūsų smegenyse ir požiūryje.
Psichologai padarė dvi serijas eksperimentų. Viename jų dėstytojas išsitraukė piniginę su dviem doleriais ir vieną jų davė studentui, o kitą pasiliko sau. Kitoje eksperimento serijoje dėstytojas parodė penkioliką dolerių ir davė studentui penkis, o sau pasilko dešimt. Atspėkite, kurie studentai jautėsi laimingesni?
Laimingesni jautėsi gavę vieną dolerį, o ne penkis, todėl, kad tai buvo teisinga. Aš galvoju, kada mes kalbame apie moterų atlyginimą už tą patį darbą, tai neteisybės pojūtis yra vienareikšmiškai aiškus ir tai yra lėtinis emocinis stresas. Neteisybė yra stresorius ir labai svarbus, kaip jau sakiau – mums įgimtas“, – pažymėjo E. Laurinaitis.
Perdegimą sudaro trys pagrindiniai komponentai
– Emocinis išsekimas. Kai žmogus jaučiasi išeikvojęs emocinius resursus.
– Depersonalizacija. „Tai, kai pajuntate besikeičiant savo asmenybę. Nueinate į darbą, kurio norėjote, kuriame jums buvo įdomu, kuris buvo iš tiesų svarbus ir, kaip sako jaunimas – vežė, o jis nustojo vežęs. Kas yra liūdniausia, kad iš tikrųjų perdegimas dažniausiai atsitinka žmonėms, kurie dirba su kitais žmonėmis. T.y. tarpasmeninių santykių yra daug ir jie labai reikalaujantys. Depersonalizacija yra, kai į tuos žmones, kuriais aš atėjau rūpintis, su kuriais atėjau dirbti – nebegaliu žiūrėti. Tada atsiranda labai tipiška reakcija – domėjimasis atsiribojus. Pavyzdžiui, gydytojų tarpe labai paprasta tai padaryti: pradedu žiūrėti tik į tyrimus ir tik pamatęs tyrimus pagal esančias kvalifikacijas nustatau diagnozę, ir kadangi nustačiau diagnozę, tai aš negydau žmogaus – gydau diagnozę. Mūsų medicina dabar paremta algoritmais. Iš mūsų profesijos padarė amatą. Tai yra tragedija ir tragedija visų pirma jums, nes mes jus gydome. Daktarai pasislepia už algoritmo – viskas tvarkoje, padariau viską, kas parašyta, ko jūs dar norite?“
– Sumažėjusiu pasitenkinimu asmeniniais pasiekimais, nekompetencijos bei produktyvumo trūkumo darbe jausmu. „Pradedu jaustis, kad aš pats kaltas, kad blogai dirbu, kad mano kompetencijų ir žinių nepakanka, kad nesu vertas tos profesijos, kurios taip norėjau.“
E. Laurinaitis pažymėjo, kad nors tai, ką kalba ir yra labai panašu į depresiją, tačiau perdegimas nuo depresijos skiriasi tuo, kad tai tik su darbinėmis aplinkybėmis susijęs sutrikimas, turintis labai aiškias, matomas ir įvardijamas priežastis, o depresija labai dažnai kyla dėl priežasčių, kurių žmogus nė nežino ir negali atsakyti.
Kaip gali vystytis perdegimas
„Bet kokio perdegimo pradžia yra entuziazmas“, – sakė E. Laurinaitis.
– Noras dirbti gerai ar geriausiai, geriau už visus likusius.
– Didesnės pastangos dirbti. „Žodį stengtis aš suprantu kaip keiksmažodį. Ar jūs galite dirbti geriau negu galite? Tai, jei jūs pradedate stengtis, tai darote tai, ko nebegalite arba dar negalite. Ką didinate? Klaidų galimybę. O jei nelendate į tas sferas, kurių negalite, bet vis tiek stengiatės, tai dirbate ne geriau, o daugiau – vadinasi ilgiau. Reikia ne stengtis, o daryti taip gerai, kaip moku. Jei noriu mokėti geriau, tai reikia ne stengtis, o mokytis. Tai paprasta.“
– Savo poreikių apleidimas. „Kai pradedu dirbti daugiau, apleidžiu savo paties poreikius. Nustoju užsiimti sportu, bendrauti su draugais, lankytis parodose ar koncertuose, kalbėtis su savo vaikais ir panašiai. Viena mokytoja man pasakojo, kad kai davė vaikams rašyti rašinį tema „Kuo aš norėčiau būti?“, vienas vaikelis parašė, kad norėtų būti tėčio mobiliuoju telefonu.“
– Konfliktų išstūmimas. „Kai apleidžiame savo poreikius, atsiranda konfliktai, nes tie, kuriems aš svarbus, mane ne tokį priėmė, ir ne su tokiu ėmė gyventi, o dabar nėra to žmogaus, su kuriuo pradėjo. Mes, lietuviai, turime tokius konfliktų sprendimo būdus kaip, pavyzdžiui, nekalbadieniai, kurie išauga į nekalbėjimo savaites ar mėnesius, o po to sėdi prie stalo ir galvoji, ką su tuo žmogumi išvis darai prie to stalo.“
– Vertybių peržvelgimas. „Kai atsiranda konfliktai, reikia pergalvoti, ką aš čia darau ir pradedame keisti savo vertybes. Darbas tampa mums svarbiausias, o tada atsiranda problemos.“
– Kylančių problemų neigimas.
– Atsitraukimas. „Problemų neigimas veda prie to, kad turiu atsitraukti nuo tų žmonių, kurie iš manęs kažko tikisi, kuriems buvau svarbus ir kurie su manimi kažko norėjo. Imu didinti distanciją.“
– Akivaizdūs elgesio pokyčiai. „Žmonės ima sakyti, kad pasikeitėte, su jumis neįmanoma.“
– Depersonalizacija. „Pasijuntame pasikeitę ir tai, kas buvo svarbu, ir brangu, nustojo būti taip. Pats pasijuntu kitoks žmogus. Tada ateina tuštumos jausmas, nes naujos vertybės nėra tiek svarbios, senos jau nebėra svarbios, imame galvoti, ko norime ir kas laiko gyvenime.“
– Depresijos simptomai. „Atsiranda praeities, dabarties ir ateities matymas juodai. Tai tunelis be šviesos jo gale.“
Galiausiai pasireiškia perdegimas.
E. Laurinaitis pažymėjo, kad šie žingsniai yra vienodi visose kultūrose, tai nėra būdinga tik kažkuriai vienai.
„Viena iš profesijų, kurioje perdegimas labai dažnas – medikai. Kalbant apie Lietuvą, Lietuvoje apie 70 procentų gydytojų yra moterys, slaugytojų vos ne šimtas procentų moterų. Lietuvoje medikų pasaulis tikrai moteriškas. JAV buvo ištirti 440 gydytojai vos įstojus į medicinos fakultetą ir po 3-5-erių metų medicinos praktikos. Šio ir kitų tyrimų rezultatai atskleidė, kad didesnė perdegimo tikimybė yra susijusi su:
– Menkesne saviverte. Kai jaučiuosi prastesnis, stengiuosi būti geresniu.
– Menkavertiškumo jausmu. Jis atsiranda su situacijomis, kurių neįveikiau.
– Disforija. Visko priėmimas blogai.
– Nerimastingumas. Nerimas yra būsena, o nerimastingumas – charakterio bruožas, nulemiantis, kad į viską, kas atsitinka, žiūriu nerimastingai. Čia labai iliustratyvi lietuviška patarlė – nesidžiauk, nes tuoj reiks verkti. Taip mes save treniruojame nesėkmei.
– Pasyvus reagavimas į stresą.
– Socialinis nerimas, kai bijau kreiptis į kitus ir kalbėtis.
– Atsiribojimas nuo aplinkinių, kai galvojama, kad jie niekuo nepadės.
– Priešiškumas, kai manoma, kad visi žmonės priešai, o gyvenimas – karas.
– Ištvermingumo stoka. Mes beveik niekada negauname visko, ko norime, tada, kada norime. Reikia turėti ištvermės.
– Polinkių situacijos kontrolę priskyrimas kitiems. Kiti kalti už tai, kas atsitiko, o tada jautiesi bejėgis.“
E. Laurinaitis taip pat išskyrė ir tris veiksnių grupes, kurios sukelia perdegimą: organizacinė, profesinė ir asmeninė. Psichiatras-psichoterapeutas prisiminė, kaip vienas jo pacientų pakeitęs darbą nebežinojo, kaip ilsėtis: „Jis atėjo perdegęs, tačiau pakeitė savo darbovietę ir joje nebeturėjo galimybės dirbti po darbo valandų. Darbas prasideda 8 val. ryto, baigiasi 17 val. vakaro, durys užsidaro ir kompiuterį turi palikti darbe, o visi duomenys – intranete. Taip darbovietė priversdavo ilsėtis. Žmogui poilsio koncepcija galvoje neegzistavo.“
Taigi, anot E. Laurinaičio, reikia ne vengti išorės iššūkių, o išmokti su jais tvarkytis, prisitaikyti, elgtis taip, kaip galiu.
„Kaip prisitaikyti? Čia tinka rytietiška išmintis, kuri sako: viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok proto nedaryti, ko negaliu, ir duok išminties atskirti vieną nuo kito. Nieko daugiau, tik tiek“, – sakė psichiatras.
E. Laurinaitis taip pat pasidalijo Kanados armijoje atliktu tyrimu, kuris parodė, kad, vengiant perdegimo, tai, kas geriausiai padeda vyrams yra visai, kas kita, negu kas padeda moterims.
„Vyrams labiausiai padeda geras vadovavimas pačios tarnybos metu ir supervizijos, t.y. mentoriaus ar mokytojo buvimas. Moterims svarbiausia tarpusavio draugystė ir kolegialus palaikymas. Ir paaiškinkite jūs man, kad vyrai nuo moterų nesiskiria. Skiriasi, ir kai man aiškina, kad mes turime būti vienodi – mes negalime, mūsų smegenys kitokios“, – sakė psichiatras.
Pasak E. Laurinaičio, Indijoje moterys perdega žymiai greičiau ir menkina save žymiai labiau todėl, kad egzsituoja išmoktas bejėgiškumas.
„Tai reiškia, kad jei vaikui nuo pat ankstyvos vaikystės sakysi, kad jis nieko nemoka, nieko negali, durnas yra, jis galų gale išmoksta, kad nieko gerai padaryti jis negali. Tai išmokytas bejėgiškumas. Indijos moterys dėl išmokto bejėgiškumo perdega greitai atsiradus iššūkiams“, – dalijosi psichiatras.
Apie Lietuvą kalbėdamas E. Laurinaitis pasidalijo stulbinančia statistika. „Lietuvoje buvo atliktas perdegimo medicinos įstaigose tyrimas ir paaiškėjo, kad šalies medikų tarpe yra perdegę 53 proc. medikų. Tai kas antras daktaras, pas kurį jūs ateinate. Tačiau jie tokie juk ne specialiai, tai jiems nutiko dėl to, kad jie norėjo būti labai geri ir perdegė.
Danijoje perdegimas yra diagnozė ir ją nustačius žmogus nedirba ir yra priverčiamas gydytis bei ilsėtis. Pas mus? Kokiam viršininkui įdomu, kaip tu degi? Svarbu, kad nesmirdėtų“, – juokavo jis.
Kaip neperdegti?
E. Laurinaitis pasidalijo keliomis taisyklėmis, kaip neperdegti arba kaip sau padėti, jei sau jau galite pritaikyti anksčiau minėtus dalykus.
„Pirmoji auksinė taisyklė – 24=3x8. Paroje yra 24 valandos, 8 valandos – miegui, 8 – darbui, 8 – jūsų gyvenimui. Koks jis yra ir ką jūs ten darote – jūsų reikalas, bet ne darbui ir ne miegui.
Nesuprantu, kai pradedami vesti įvairiausi seminarai apie laiko planavimą. Kaip galima planuoti laiką? Yra 24 valandos per parą ir viskas. Ką galima planuoti? Veiklą, savo veiksmus galima planuoti, bet turime suvokti, kad jie turi tilpti į tą laiką“, – patarė psichiatras.
„Antra taisyklė – dar paprastesnė, net skaičiuoti nereikia. Gerai dirbti gali tik tas, kuris moka gerai ilsėtis. Pasiginčykite su manimi? Niekaip.
Ir viena deimantinė taisyklė – laimė, tai kai iš ryto norisi eiti į darbą, o po darbo norisi eiti namo“, – teigė E. Laurinaitis.
