Jis – perfekcionistas, pedantas, viskas tuti būti tobula. Aš tikrai ne pedantė – grindis išplaunu du kartus į savaitę, dulkes nubraukiu, daiktai nesimėto, auginom tris vaikus – tai ir maisto ruošimas buvo mano rūpestis.
Einu į darbą ir po darbo dar padedu tvarkytis su jo įmonės dokumentais, tačiau jam apsivertė liežuvis pareikšti, kad visą gyvenimą niekuo nesirūpinau. Tai skaudino. Bet jam irgi buvo sunku, pervargo, supratau, kad jam depresija. Iš pradžių tai neigė, vaistais gydytis atsisakė. Siūliau jogą, meditaciją... O kiek straipsnių siunčiau – viskas veltui. Įvarė depresiją man ir vaikams, su mano nuomone nesiskaitė, todėl leidau jam elgtis su savo darbais ir problemomis taip, kaip jam pačiam atrodė teisinga.
O pasirodo (jo nuomone) aš jam nepadėjau ir nepalaikiau, nors siūliau visokių sprendimų būdų. Pavargau būti skaudinama ir įžeidinėjama. Atsiribojau nuo jo, minimaliai rūpinausi namais ir juo. Susiradau darbą iš kurio galėčiau išgyventi. Siūliau skirtis, bet jis nesutiko. Po kurio laiko įtariau, kad turi meilužę. Neigė, kol neradau meilės žinutės, kaip jam gera su ja. Kai buvo pagautas, jis pasakė, kad tie santykiai be ateities, nes ji jam tiktų į dukras. Sakė, kad jai niekada nieko nežadėjo. Suviliojo jauna mergina, parodžiusi jam dėmesį. Tai tęsėsi daugiau nei metus. Mačiau, jaučiau, bet mano tikslas buvo išsiskirti, o jis skirtis nenori, jėgų kovoti aš nebeturiu.
Suprantu jį, žmogus yra pasiklydęs gyvenime, jausmuose ir prioritetuose. Bet skaudžiausia, kad man melavo (ir net vėliau radau skambučius nors neigė, kad bendrauja), kad susitikinėjo su žmogumi, kurį pažįstu ir kuris man į akis šypsojosi. Kad net nesiteikė atsiprašyti, o visą kaltę suvertė man. Kad nepalaikiau jo ir nebuvau pedantė, kaip jis norėtų.
Nuoskaudų vienas kitam turime abu, tačiau jo nuoskaudos išgalvotos, nes kaip pats elgėsi, taip ir mane įtarinėjo. O dabar pasitikėjimo nebėra. O labiausiai manau, kad žmogus nejaučia jokios pagarbos, todėl, manau, kad santykiai ilgai netruks. Šiaip žmogus rūpestingas, atsakingas, tik gaila, kad kažkokios smulkmenos užgožė sveiką protą. Aš į daugelį situacijų žvelgiau ramiai, o jis iš visko darydavo tragediją. Ir tai jį nervino – neva man niekas nerūpi, o mano norai kvaili. Todėl palikau visišką sprendimų laisvę jam. Jei kažkam nepritariau, tai ir nepadėdavau, nes „tai ne tavo reikalas“ – sakydavo.
Todėl labai jam patinka vaidinti auką, kad jis vienas dirba, o jam niekas nepadeda. Jį užjaučiančių, patikėkite, ne vienas. Kalbėti, kaip reikia teisingai ir tvarkingai gyventi, moka gražiai, bet pačiam taip neišeina, tai lieka apkaltinti mane. Atrodo nieko netrūksta, bet matau, kad jis neturi gyvenimo džiaugsmo. Nebedžiugina jokia veikla, kuria užsiimdavo anksčiau. Manau, jam depresija, kaip jam padėti, jei pats nenori pagalbos? Kaip pasitikėti, kai pasitikėjimo nebėra? Ir ar verta gyventi be pagarbos, ir tikintis kad jis atsipeikės?
Atsako santykių ekspertas Darius Ražauskas.
Sveiki,
ačiū už detalų situacijos aprašymą. Suprantu jūsų negatyvius jausmus ir išsekimą tokioje situacijoje. Tai normalu.
Jūs esate įžeista ir nusivylusi partneriu. Jis, panašu, irgi pavargęs, nusivylęs ir traumuotas. Jo perfekcionizmas ir kaltinimai jums rodo į galimas jo vidines traumas ar užslopintas vaikystės patirtis.
Situacija sunki. Abu esate išsekę. Jo žingsnis susirasti meilužę rodo apie nesugebėjimą atsipalaiduoti ir pasikrauti šeimoje. Jokiu būdu jo neteisinu. Klaida yra klaida.
Yra blogai, ką daryti?
Per mažai žinau jūsų abiejų asmenybes ir gyvenimo detales, bet spėju, kad jums padėtų ne skyrybos, o pagyvenimas atskirai. Skyrybos dažnai tokioje situacijoje atneša dar daugiau skausmo (būna išimčių), todėl skubėti su jomis nereikia.
Kaip atrodo pagyvenimas atskirai arba pauzė? Jums arba jam reikėtų rasti galimybę pagyventi pas draugus ar gimines atskirai. Būnant atskirai atsiranda galimybė patiems ramiai pajausti situaciją iš šalies, pamatyti naujus kelius.
Taip pat jums reikalingas tarpininkas, mediatorius, kuris padėtų abiems išsikalbėti. Turite daug vidinių nesusipratimų. Jūsų abiejų elgesys rodo užslopintus dalykus. Tad tarpininku gali būti profesionalus psichologas arba kartais artimas draugas ar giminaitis, kuris sugeba neteisti ir yra mylintis abiejų atžvilgiu, bei gali palaikyti ir sukurti erdvę abiejų atsivėrimui ir išsikalbėjimui.
Ar būna, kad tokioje situacijoje šeimos išlipa ir susitvarko? Būna.
Dažnai? Retai.
Tie, kurie išsikapsto dažniausiai skiria daug dėmesio, darbo ir laiko situacijos keitimui. Išties sunku kreiptis pagalbos ir nenuleisti rankų.
Tai, kad tiek daug išgyvenusi jūs dar ieškote atsakymų ir norite kažką keisti – geras ženklas.
Pradžiai galiu rekomenduoti Marko Gungoro knygą „Per juokus į geresnę santuoką“. Išstudijavus knygą, svarbu nepradėti kaltinti antros pusės dėl to, ko jis ar ji nedaro. Geriausias aptarti medžiagą kartu su profesionaliu psichologu.
Esu sužavėtas jūsų noru nepaisant visko padėti savo vyrui.
Pirmyn.
Nesutariate su antrąja puse ar nežinote, kaip elgtis susiklosčiusioje situacijoje? Siųskite savo išsamų santykių problemos aprašymą ir gaukite Dariaus Ražausko patarimą. Anonimiškumą užtikriname.
include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/265.inc"); ?>
