„Tobulas“ moters (ar vyro) kūnas bėgant metams labai keitėsi, nors moteriškų formų pagrindas liko tas pats.

Taigi, kai kitą kartą pajausite, kad jūsų pačių kūnas nėra tobulas, tiesiog prisiminkite, kad „tobulumas“ yra trumpalaikis idealas, kuriam lemta transformuotis ir karta iš kartos labai keistis.

Paleolito era

Vienas anksčiausių kada nors rastų meno pavyzdžių yra primityvus idealizuotos moters simbolis. Ir ji visai nepanaši į šių laikų modelius. Vilendorfo Venera – statula, sukurta tarp 24-22 tūkstančių metų prieš mūsų erą – yra vaisingumo etalonas.

Ši mergina išties apvali, tiesą sakant, net labai. Didelės krūtys, platūs klubai ir atsikišęs pilvas – akivaizdu, kad geras kūnas buvo tas, kuris gali išnešioti ir pagimdyti daug vaikų. Modelis neturi veido, taigi, gražios akys ar ryškiai raudonos lūpos tais laikais nebuvo prioritetas. Tada buvo svarbiausias apvalių formų sveikas kūnas, nes tai buvo būdas išgyventi. Juk išvydus liūtą jo nenubaidysi ilgomis blakstienomis, privalėjai būti stiprus!

Kadangi tai meno kūrinys, labai tikėtina, kad figūra buvo gerokai didesnė palyginti su tuo, kaip tos eros moterys atrodė, tačiau tai tik dar labiau įrodo, kad „putlus ir gerai maitinamas“ kūnas prieš 24 tūkstančius metų buvo laikomas idealu.

Moteris apžiūrinėja “Vilendorfo Veneros” skulptūrėlę Drezdeno muziejuje.

Senovės Graikija

Graikai grožį apibrėžė tiesiogine prasme. VIII-VII amžiais prieš Kristų gyvenęs poetas Hesiodas pirmąją sukurtą moterį pavadino „kalon kakon“, o tai reiškė „gražus blogis“. Taigi, ji buvo bloga, nes buvo graži, o graži, nes buvo bloga.

Senovinės skulptūros rodo mums menininkų idealizuotas formas: platūs klubai, apvali krūtinė ir ne visiškai plokščias pilvas. Vis dėlto, graikai apibrėžė daugiau nei vien „grožį“ – jie įtvirtino patrauklumo matematiką.

Platonui teko garbė įtvirtinti Graikijoje gimusią „auksinę proporciją“ kaip standartą, pagal kurį nesąmoningai vertinamas visas grožis, tačiau būtent jo kolega Pitagoras atrado grožio proporcijas veiduose ir gamtoje. Trumpai tariant, jis nustatė, kad moteris laikoma „gražia“, kai jos veido plotis sudaro du trečdalius jo ilgio ir abi veido pusės yra visiškai simetriškos. Net ir šiandien simetriški veidai laikomi gražesniais, tad jeigu esate asimetriško veido savininkė, savo nepasitenkinimą adresuokite… Pitagorui.

Ankstyvojo renesanso era

Renesanso menininkai norėjo pabėgti nuo viduramžių kuklumo ir griežtų religinių vertybių. Taigi, nuo 1300 iki 1500 metų jie piešė nuogas krūtines, kurios simbolizavo vaisingumą ir jausmingumą.

Tokių menininkų kaip Rafaelis idealizuota moteris buvo apvalių formų, blyškaus veido, tačiau šiek tiek paraudusių skruostų, švelnaus ir apvalaus veido. Rafaelis pripažino, kad dauguma jo darbų kurti ne žiūrint į realius modelius, o tiesiog įsivaizduojant, kaip turėtų atrodyti graži moteris. Tas pats galiojo daugeliui dailininkų. Renesansu prasidėjo pereinamasis laikotarpis nuo moters, kaip vaisingumo objekto, prie jos, kaip geismo ir grožio objekto, suvokimo.

Elžbietos era

Karalienė Elžbieta buvo karūnuota 1558 metais ir tada prasidėjo makiažo era. Kilusi iš visuomenės, kuri, pasak vieno Harvardo straipsnio, išsidažiusią moterį laikė „šėtono įsikūnijimu“, 25 metų karalienė tiesiogine to žodžio prasme paišė ant veido. Raudonos jos lūpos tapo skiriamuoju Elžbietos bruožu.

Taigi, labai greitai makiažo procedūra tapo aukštesnės klasės simboliu. Kuo blyškesnė esi, tuo aukštesnis tavo statusas. Vargingai gyvenantys privalėjo dirbti lauke ir neišvengiamai įdegdavo saulėje, tad turtingieji noriai demonstravo savo išbalusią odą kaip prabangaus gyvenimo patalpose simbolį.

Norėdama išlaikyti savo skaistų įvaizdį (o vėliau ir paslėpti baisius raupų paliktus randus) ir pabrėžti savo statusą, Elžbieta dengdavo savo veidą storu švino pagrindu pagamintų baltų miltelių sluoksniu, o lūpas dažė ryškiai raudonai. Jos pavyzdžiu sekė aukštuomenės damos, kurios, kaip rašoma jau minėtame straipsnyje, tikėjo, kad lūpų dažai „gali veikti magiškai, galbūt netgi apsaugoti nuo mirties“. Ironiška, tačiau Elžbieta ir mirė su „pusės colio storio lūpų dažų“ sluoksniu ant lūpų.

XVIII amžiaus pabaiga, po Prancūzijos revoliucijos

Po to, kai 1789 metais prancūzai sukilo prieš aristokratiją, žmonės panoro atsiriboti nuo gėdą užsitraukusių kilmingųjų. Makiažas tapo daug paprastesnis, taip pat supaprastėjo nežmoniškai išpuoštos labai turtingų damų suknelės. Nors šio laikmečio suknios mums šiandien atrodo per daug įmantrios, tai jau buvo gerokai paprasčiau dėvima ir mobili apranga, nei viešpatavusi praeityje.

Prieš revoliuciją makiažą vienodai nešiojo ir moterys, ir vyrai. Kai „dirbtinumo“ idėja užsitraukė visuomenės nemalonę, abi lytis ėmė rinktis natūralesnius įvaizdžius. Vis dėlto, revoliucijos prisiminimams ėmus blėsti, o šaliai įžengus į XIX amžių, moterų makiažas vėl susigrąžino populiarumą.

Viktorijos era

Tuo metu, kai 1837 metais karalienė Viktorija užsidėjo karūną, Britų biblioteka tobulą įvaizdį apibūdino kaip „kuklų suraitytą gražumą“.

Varpo formos sijonai, žinomi krinolinų pavadinimu, darėsi vis platesni ir platesni, jiems reikėjo vis daugiau pasijonių ar net kubilo formos atramų. Pasak BBC, damos daugiausiai laiko leisdavo „namuose, nes atsidavimas šeimai ir motinystė buvo suprantami kaip pakankamas emocinis pasitenkinimas moterims“.

Išblyškusi, silpna ir gležna – tokia moteris buvo gražiausia. Jokia konkreti kūno vieta nebuvo pabrėžiama. Pasak menininkės ir tyrėjos Alexis Karl, „išsekimas buvo laikomas labai gražiu“. Ir kas galėjo pagalvoti, kad merdėjimas nuo tuberkuliozės gali paversti tave gražuolių gražuole?

To laikmečio makiažas buvo neįtikėtinai pavojingas. Jo sudėtyje buvo švinas, amoniakas, gyvsidabris ir kiauliauogės. Negana to, nebuvo taip, kad Viktorijos laikų žmonės visiškai nežinotų šių nuodingų medžiagų poveikio. Tiesiog moterys norėjo apsinuodyti, kad atrodytų gražesnės.

Žinoma, šią tendenciją pagimdė vyrų polinkis rinktis silpnas ir nuolankias moteris. Taigi, moterys ne šiaip sau nusprendė nusižudyti – jos norėjo atrodyti išblyškusios, kad patiktų vyrams.

Karalienė Viktorija

XIX ir XX amžių sandūra

Paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje įsigalėjo Gibsono merginos kultas. Jis pavadintas menininko Charleso Dana Gibsono, kuris iliustravo, kaip atrodo graži to laikmečio moteris, vardu. Tad nuo XIX ir XX amžių sandūros iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios moterys stengėsi atitikti Gibsono merginos paveikslą. Ji buvo išblyškusi, nors pudros buvo naudojama mažiau. Ji dėvėjo ankštą korsetą, tačiau suknelės buvo sukirptos taip, kad labiau pabrėžtų jos figūrą (jos tikroji figūra plius turniūru vadinama tikra pagalvėlė, dedama po suknele žemiau juosmens iš užpakalio suknelei išpūsti).

Pirmenybė buvo teikiama dideliam biustui. Ir nors vis dar buvo populiari minkšta ir apvali figūra, pamažu vystėsi lieknesnio idealo tendencija.
Gibsono mergina nebuvo tikra moteris, tačiau Evelyn Nesbit – ji laikoma pirmuoju pasaulyje supermodeliu – buvo tiksliausias jos atitikmuo.

Taigi, tai buvo dar vienas atvejis, kai grožio standartas buvo nulemtas vyro piešinio, o ne įkvėptas kokios nors realios moters.

Trečias praėjusio amžiaus dešimtmetis

Baigiantis antrajam XX amžiaus dešimtmečiui daugelis moterų tapo darbo jėga, o kaipgi pasibaigus karui?

Moterys nebuvo pasirengusios atsisakyti gautos nepriklausomybės. 1920 metais jos įgavo teisę balsuoti ir jau tikrai nebenorėjo plaukų kupetų ir korsetų! Tad nenuostabu, kad mada ir kūno tipažas visiškai pasikeitė. Kadangi dailioji lytis jau buvo pajautusi vyrų galios skonį, moters kūno idealu tapo gerokai vyriškesnė figūra.

Pirmą kartą su vaisingumu siejamos apvalios kūno linijos tapo visiškai nemadingos. Merginos norėjo atrodyti lieknos, be jokių apvalumų. Ir drąsiai kirposi plaukus.

Sijonų apačia kilo aukščiau nei bet kada anksčiau, todėl moterys galėjo judėti, šokti ir pagaliau šiek tiek pasilinksminti. Kokia blogoji šio judėjimo pusė? Būtent čia prasidėjo rimta šiuolaikinė svorio manija. Iki pat trečio XX amžiaus dešimtmečio buvo sunku pasisverti, nebent buvai labai turtingas. Dideli veidrodžiai, kuriuose gali pažiūrėti į save visu ūgiu, buvo neapsakomai brangūs, todėl tik turtingieji buvo matę savo pilną atvaizdą.

Atsiradus vonios svarstyklėms tapo labai paprasta tiksliai stebėti, kaip keičiasi tavo svoris. Pradėjusios dygti didmeninės parduotuvės darbininkų klasės moterims taip pat suteikė galimybę pagaliau pamatyti save. Tai reiškia, kad jos galėjo išvysti savo visus trūkumus ir taip užgimė šiuolaikinis kūno kultas.

Ketvirtas ir penktas dešimtmečiai

Deja, trečias dešimtmetis baigėsi blogai ir Didžioji depresija nustūmė madą į gyvenimo paraštes. Dauguma moterų negalėjo sukti sau galvos dėl liesos figūros ir tobulų apdarų, todėl idealus kūnas tapo šiek tiek pilnesniu.

Kadangi trūko išteklių, o vėliau atėjo Antrasis pasaulinis karas, drabužių klausimu moterys turėjo būti labai kūrybiškos. Taip jos vyrų kostiumus perdarė į moterišką apdarą. Tai pagimdė plačių pečių tendenciją (ne tokią ekstremalią kaip devintame dešimtmetyje, bet visgi netoli to), kuri sukūrė smėlio laikrodžio figūrą.

Moterys pamažu atsigavo po siaubingo taupymo metų, kai karo laiku buvo normuojamas maistas, ir tai atsispindėjo ir „tobulo“ kūno sampratoje. Niekas nenorėjo atrodyti itin liesas, nes tai priminė badavimą, tačiau apkūni figūra taip pat tuo metu atrodė netikroviškai.

Šeštas ir septintas dešimtmečiai

Didžioji depresija ir Antrasis pasaulinis karas jau tapo istorija, Amerikoje pirmą kartą per ilgus dešimtmečius buvo daug uždirbama. Žmonės norėjo švęsti, o su tuo atėjo indulgencija turėti šiek tiek pilnesnę figūrą. Smėlio laikrodžio figūra tapo siekiamybe, o iškilus biustas – dideliu privalumu.

Dabar daugelis žmonių mano, kad šeštojo dešimtmečio sekso simboliai dabartiniais laikais būtų laikomi plius dydžio modeliais. Nors jie išties apvalesni nei šių dienų modeliai, kino žvaigždės vis tiek buvo labai lieknos – tiesiog jos turėjo dideles krūtis. Dauguma ekrano žvaigždžių turėjo kūno masės indeksą tarp 18.8 ir 20.5, o tai gerokai mažiau nei vidutinis moters kūno indeksas, siekiantis 23.6. Taigi, net jeigu ideali moteris buvo šiek tiek apvalesnė, ji vis tiek buvo plonesnė už daugumą realių merginų.

Nuo septinto iki dešimto dešimtmečio

Septintajame dešimtmetyje kultūra ėmė keistis. Žmonėms nepakako turėti vien tik automobilį ir namą, ir sėdėti namuose namų šeimininkės vaidmenyje. Jauni žmonės maištavo prieš suvaržymus, o garsiausiu šio laikmečio modeliu tapo Twiggy. Liesumas (vėl) tapo madingas.
Aštuntame dešimtmetyje atsirado daugiau laisvės moterims, tačiau liesumas vis dar buvo laikomas idealu. Farrah Faucett gal ir turėjo didesnį biustą už Twiggy, tačiau ji vis tiek buvo gana smulki. Makiažas ir mada pasuko natūralumo link. Įvaizdis nebebuvo toks krentantis į akis, kaip septintajame dešimtmetyje, tapo madingi natūralūs ir labai ilgi plaukai.

Atėjus devintajam dešimtmečiui prasidėjo supermodelių era. Moterys turėjo būti įdegusios, aukštos, lieknos, bet gana sportiškos. Klubai susiaurėjo, nors vis dar buvo madinga didelė krūtinė. Mados ir kūno tendencijas daugiau lėmė ne aktorės, o modeliai, kurie ir toliau buvo gerokai liesesni už statistinę moterį.

Kai jau atrodė, kad idealus kūnas nebegali būti liesesnis, atėjo paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Iškilusi Kate Moss įveikė Twiggy „liesiausio visų laikų modelio“ kategorijoje. Išpopuliarėjo britų modelis, kurio kūno masės indeksas siekė vos 16, išpopuliarėjo ir jos narkotikų pažymėtas įvaizdis.

Įdomiausia tai, kad paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kaip ir Viktorijos laikais, gera išvaizda buvo laikomas tikra to žodžio prasme mirštančio žmogaus prototipas. Madoje viešpatavo beglobius primenantys modeliai – tai tapo liesiausiu moters idealu per visą istoriją.

Twiggy

Kas iš tiesų yra „tobula“?

Laimei, mes įžengėme į laikus, kai žiniasklaida pradeda švęsti rasės ir kūno įvairovę, nors priešakyje dar laukia ilgas kelias. Prieš 2017 metų Niujorko mados savaitę Amerikos mados dizainerių taryba išsiuntinėjo atmintines, kuriose dizaineriai buvo raginami rinktis sveikus modelius ir nepamiršti didesnės įvairovės: „Niujorko mados savaitė taip pat yra mūsų miesto įvairovės, kurią tikimės išvysti ant podiumų, šventė“.

Nepamirškite, kad dauguma istorinių grožio standartų buvo grįsti piešiniuose nutapytomis vyrų fantazijomis! Mūsų laikais tą patį poveikį turi „Photoshop“, kuris jau ir taip smulkius modelius paverčia nepriekaištingai tobulais. Realus žmogus negali atitikti kažkieno išgalvoto meno kūrinio ar meistriškai patobulintos fotografijos. Kadangi istorijos eigoje grožio standartai taip kito, tai tik įrodo, kad jie tėra laikini idealai.

Jūsų kūnas šiandien nėra laikomas „tobulu“? Kam tai rūpi! „Tobulumas“ tėra iliuzija, kurios niekas negali pasiekti. Taigi, būkite patenkintos tokiu kūnu, kokį turite, ir švęskite visa tai, kas sudaro jūsų nuostabiai netobulą savitumą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (43)