Senovės Romoje ir Graikijoje buvo idealizuojami suaugę antakiai

Garsiosios Meksikos dailininkės Fridos Kahlo sprendimas demonstruoti suaugusius antakius XX amžiuje, matyt, galėjo būti laikomas ne tik drąsiu žingsniu, bet ir tikru akibrokštu. Tikra tiesa, kad jai priimtina grožio samprata kirtosi su tuo metu priimtinomis normomis. Tik, kitaip nei daugelis manė, jos propaguojamos idėjos nebuvo nei novatoriškos, nei pranašiškos, mat ištisinė antakių linija siejama su amžių senumo tradicija. Tiek senovės Romos, tiek Graikijos gyventojai vargu ar galėjo įsivaizduoti patrauklesnį moters veido bruožą nei suaugę antakiai.

Kaip ir F. Kahlo, antikos laikais moterys ne tik leisdavo antakiams laisvai augti, bet net paryškindavo jų vientisumą naudodamos dažus. Jos arba nudažydavo virš nosies želiančius plaukelius, arba pravesdavo liniją, kad atrodytų, jog antakiai suaugę. Nors šiais laikais suaugę antakiai ir nėra vienareikšmiškai laikomi gražiu bruožu, vešlių antakių tendencija po truputį populiarėja. Pavyzdžiui, modelio ir aktorės Caros Delevingne antakiai nėra ištisiniai, bet tikrai ryškūs, todėl galima sakyti, kad jis tarsi reabilitavo storesnių ir vešlesnių antakių madą.

Foto: Vida Press

Spartos moterys nešiojo trumpus plaukus

Tie, kurie skaitė Trojos karo legendą, tikrai žino, kad Spartos karaliaus žmona Helenė, susisaisčiusi su Trojos karalaičiu Pariu ir taip įplieskusi nesantaiką tarp dviejų karalysčių, garsėjo kaip nepaprasta gražuolė. Sparta ir apskritai buvo laikoma gražių moterų kraštu, tik grožio standartai tais laikais, kaip ir reikia tikėtis, gerokai skyrėsi nuo mūsiškių.

Prieš maždaug 3500 metų, bronzos amžiuje, gyvenusios istorinės Helenės smakrą ir skruostus puošė raudonų saulučių tatuiruotės. Paauglystėje jai buvo nuskusti plaukai, o kai jie ataugo, buvo šukuojami taip, kad atrodytų kaip besirangančios gyvatės. Klasikinės Graikijos laikotarpiu, t. y. nuo V a. pr. Kr., Spartos grožio standartai šiek tiek pasikeitė. Vyrai tada nešiojo ilgus plaukus ir įvairiai juos šukavo, o moterys tekėdamos plaukus turėdavo nusikirpti ir visą likusį gyvenimą būti trumpaplaukės.

Senovės Airijoje buvo ypač žavimasi tamsiai raudonais nagais

Senovės Airijoje moterys dažnai buvo vertinamos pagal tai, kaip atrodo jų rankos. Šviesi oda ir aukso spalvos plaukai, aišku, taip pat teikė pranašumo, tačiau būtent rankos, esą, parodydavo, ar moteris kilusi iš garbingos šeimos. Idealiomis rankomis buvo laikomos tokios, kurių forma buvo nepriekaištinga, o pirštai – laibi ir smailėjantys. Nagai taip pat turėjo būti gražūs. Aukštesniųjų sluoksnių atstovių nagai privalėjo būti dailiai užapvalinti ir prižiūrėti. Net vyrai senovės Airijoje turėjo prižiūrėti nagus. Apleisti nagai aukštuomenei priklausančiam vyrui galėjo užtraukti tikrą gėdą.

Nors šiandien su Airija labiausiai linkstama sieti žalią spalvą, ypač per Šv. Patriko dieną, tie, kurie per šią šventę trokšta susikurti Airijos istorijai artimesnį įvaizdį, trilapius dobilus laisvai galėtų pakeisti raudonų atspalvių akcentais. Raudona spalva buvo itin mėgstama senovės Airijoje ir daugelis moterų kaip tik taip dažydavosi nagus.

Viduramžiais ir Renesanso epochoje aukšta kakta buvo būtina pagal etiketą

Šiais laikais dažna moteris apsisprendžia nusikirpti kirpčius, kurie, aišku, žemina kaktą. Tačiau viduramžiais ir Renesanso epochoje net tokių minčių kilti negalėjo, nes neturėti aukštos kaktos tais laikais buvo tas pats, kas nepaisyti etiketo. XIV a. nuo mados neatsiliekančios moterys net išsipešiodavo plaukus, kad jų augimo linija bent kiek pakiltų. Išpešant plaukus pavykdavo ne tik paaukštinti jų augimo liniją, bet ir įgyti nepriekaištingo ovalo formos veidą, o tai, reikia pasakyti, buvo dar svarbiau. Su veido forma susijusi manija tik kiek vėliau virto aukštos kaktos, kaip grožio idealo, pripažinimu.

Ikirenesansiniu laikotarpiu moterys imdavosi drastiškų priemonių, siekdamos pasiaukštinti kaktą. Paprasčiausią pešiojimą ilgainiui pakeitė plaukų augimo linijos trynimas aštriu akmeniu. Nepageidaujami plaukai kartais būdavo nudeginami negesintomis kalkėmis. Kad kakta būtų kuo aukštesnė, moterys stengėsi beveik visiškai pašalinti antakius.

Grožio standartai
Foto: Vida Press

Japonijoje grožį simbolizavo juodi dantys

Japonijoje kitados vyravo vakariečiui sunkiai suvokiamos mados tendencijos. Ko nors keisto toje šalyje pasitaiko ir dabar. Vienas iš pavyzdžių – „yaeba“ šypsena, sukuriama pailginant iltinius dantis. Netaisyklingų dantų mada paplito dėl gana keistos priežasties: moterys siekė atrodyti labiau prieinamos, o tam neva pasitarnauja netobula šypsena. Ją formuojant prie tikrų dantų priplombuojami dirbtiniai.

Galbūt japonių polinkis koreguoti dantis vaikantis grožio standartų – istoriškai susiformavęs įprotis? Tarkim, seniau patraukliu bruožu buvo laikyti nujuodinti dantys. Ši Kofun laikotarpiu (250–538 m.) datuojama praktika buvo vadinama „ohaguro“. Apie ją byloja iškasti tais laikais gyvenusių moterų kaulai. Vis dėlto dantų juodinimo tendencija nebuvo plačiai paplitusi iki Heian laikotarpio pabaigos (maždaug XII a.). „Ohaguro“ metodas buvo praktikuojamas visu Edo laikotarpiu. Jo populiarumas ėmė blėsti tik XIX a. pabaigoje. Verta užsiminti, kad kai kuriose Azijos kultūrose dantų juodinimo atvejų iki šiol pasitaiko.

Renesansas – blyškios odos su išryškėjusiomis kraujagyslėmis triumfo metas

Renesanso laikotarpiu apie kokį nors įdegį negalėjo būti nė kalbos. Moterų oda tuo metu privalėjo būti blyški. Grožio etalonu šviesi oda laikyta ne iš estetinių paskatų, o todėl, kad tai buvo aukšto statuso ženklas. Blyški oda bylojo apie tai, kad jos savininkui netenka dirbti ūkio darbų, nes jis ganėtinai pasiturintis. Elžbietos karaliavimo metais troškimas turėti blyškią odą tapo toks nevaldomas, kad moterys ryždavosi ekstremalioms procedūroms, kaip antai kraujo nuleidimas. Kai kurios, įskaitant ir pačią Elžbietą I, naudodavo pudrą, kurios sudėtyje buvo švino. Nors taip tikrai pavykdavo pašviesinti odą, tokia kosmetika veikė kaip lėti nuodai.

Tiems laikams tobula oda turėjo būti ne šiaip sau blyški, o tiesiog permatoma. Kuo aiškiau joje išryškėjo kraujagyslės, tuo geriau. Kartais moterys išvedžiodavo odą melsvomis linijomis, turėjusiomis atrodyti kaip prasišviečiančios kraujagyslės.