Senovės Romoje ir Graikijoje buvo idealizuojami suaugę antakiai
Garsiosios Meksikos dailininkės Fridos Kahlo sprendimas demonstruoti suaugusius antakius XX amžiuje, matyt, galėjo būti laikomas ne tik drąsiu žingsniu, bet ir tikru akibrokštu. Tikra tiesa, kad jai priimtina grožio samprata kirtosi su tuo metu priimtinomis normomis. Tik, kitaip nei daugelis manė, jos propaguojamos idėjos nebuvo nei novatoriškos, nei pranašiškos, mat ištisinė antakių linija siejama su amžių senumo tradicija. Tiek senovės Romos, tiek Graikijos gyventojai vargu ar galėjo įsivaizduoti patrauklesnį moters veido bruožą nei suaugę antakiai.
Kaip ir F. Kahlo, antikos laikais moterys ne tik leisdavo antakiams laisvai augti, bet net paryškindavo jų vientisumą naudodamos dažus. Jos arba nudažydavo virš nosies želiančius plaukelius, arba pravesdavo liniją, kad atrodytų, jog antakiai suaugę. Nors šiais laikais suaugę antakiai ir nėra vienareikšmiškai laikomi gražiu bruožu, vešlių antakių tendencija po truputį populiarėja. Pavyzdžiui, modelio ir aktorės Caros Delevingne antakiai nėra ištisiniai, bet tikrai ryškūs, todėl galima sakyti, kad jis tarsi reabilitavo storesnių ir vešlesnių antakių madą.
Spartos moterys nešiojo trumpus plaukus
Tie, kurie skaitė Trojos karo legendą, tikrai žino, kad Spartos karaliaus žmona Helenė, susisaisčiusi su Trojos karalaičiu Pariu ir taip įplieskusi nesantaiką tarp dviejų karalysčių, garsėjo kaip nepaprasta gražuolė. Sparta ir apskritai buvo laikoma gražių moterų kraštu, tik grožio standartai tais laikais, kaip ir reikia tikėtis, gerokai skyrėsi nuo mūsiškių.
Prieš maždaug 3500 metų, bronzos amžiuje, gyvenusios istorinės Helenės smakrą ir skruostus puošė raudonų saulučių tatuiruotės. Paauglystėje jai buvo nuskusti plaukai, o kai jie ataugo, buvo šukuojami taip, kad atrodytų kaip besirangančios gyvatės. Klasikinės Graikijos laikotarpiu, t. y. nuo V a. pr. Kr., Spartos grožio standartai šiek tiek pasikeitė. Vyrai tada nešiojo ilgus plaukus ir įvairiai juos šukavo, o moterys tekėdamos plaukus turėdavo nusikirpti ir visą likusį gyvenimą būti trumpaplaukės.
Senovės Airijoje buvo ypač žavimasi tamsiai raudonais nagais
Senovės Airijoje moterys dažnai buvo vertinamos pagal tai, kaip atrodo jų rankos. Šviesi oda ir aukso spalvos plaukai, aišku, taip pat teikė pranašumo, tačiau būtent rankos, esą, parodydavo, ar moteris kilusi iš garbingos šeimos. Idealiomis rankomis buvo laikomos tokios, kurių forma buvo nepriekaištinga, o pirštai – laibi ir smailėjantys. Nagai taip pat turėjo būti gražūs. Aukštesniųjų sluoksnių atstovių nagai privalėjo būti dailiai užapvalinti ir prižiūrėti. Net vyrai senovės Airijoje turėjo prižiūrėti nagus. Apleisti nagai aukštuomenei priklausančiam vyrui galėjo užtraukti tikrą gėdą.
Nors šiandien su Airija labiausiai linkstama sieti žalią spalvą, ypač per Šv. Patriko dieną, tie, kurie per šią šventę trokšta susikurti Airijos istorijai artimesnį įvaizdį, trilapius dobilus laisvai galėtų pakeisti raudonų atspalvių akcentais. Raudona spalva buvo itin mėgstama senovės Airijoje ir daugelis moterų kaip tik taip dažydavosi nagus.
Viduramžiais ir Renesanso epochoje aukšta kakta buvo būtina pagal etiketą
Šiais laikais dažna moteris apsisprendžia nusikirpti kirpčius, kurie, aišku, žemina kaktą. Tačiau viduramžiais ir Renesanso epochoje net tokių minčių kilti negalėjo, nes neturėti aukštos kaktos tais laikais buvo tas pats, kas nepaisyti etiketo. XIV a. nuo mados neatsiliekančios moterys net išsipešiodavo plaukus, kad jų augimo linija bent kiek pakiltų. Išpešant plaukus pavykdavo ne tik paaukštinti jų augimo liniją, bet ir įgyti nepriekaištingo ovalo formos veidą, o tai, reikia pasakyti, buvo dar svarbiau. Su veido forma susijusi manija tik kiek vėliau virto aukštos kaktos, kaip grožio idealo, pripažinimu.
Ikirenesansiniu laikotarpiu moterys imdavosi drastiškų priemonių, siekdamos pasiaukštinti kaktą. Paprasčiausią pešiojimą ilgainiui pakeitė plaukų augimo linijos trynimas aštriu akmeniu. Nepageidaujami plaukai kartais būdavo nudeginami negesintomis kalkėmis. Kad kakta būtų kuo aukštesnė, moterys stengėsi beveik visiškai pašalinti antakius.
Japonijoje grožį simbolizavo juodi dantys
Japonijoje kitados vyravo vakariečiui sunkiai suvokiamos mados tendencijos. Ko nors keisto toje šalyje pasitaiko ir dabar. Vienas iš pavyzdžių – „yaeba“ šypsena, sukuriama pailginant iltinius dantis. Netaisyklingų dantų mada paplito dėl gana keistos priežasties: moterys siekė atrodyti labiau prieinamos, o tam neva pasitarnauja netobula šypsena. Ją formuojant prie tikrų dantų priplombuojami dirbtiniai.
Galbūt japonių polinkis koreguoti dantis vaikantis grožio standartų – istoriškai susiformavęs įprotis? Tarkim, seniau patraukliu bruožu buvo laikyti nujuodinti dantys. Ši Kofun laikotarpiu (250–538 m.) datuojama praktika buvo vadinama „ohaguro“. Apie ją byloja iškasti tais laikais gyvenusių moterų kaulai. Vis dėlto dantų juodinimo tendencija nebuvo plačiai paplitusi iki Heian laikotarpio pabaigos (maždaug XII a.). „Ohaguro“ metodas buvo praktikuojamas visu Edo laikotarpiu. Jo populiarumas ėmė blėsti tik XIX a. pabaigoje. Verta užsiminti, kad kai kuriose Azijos kultūrose dantų juodinimo atvejų iki šiol pasitaiko.
Renesansas – blyškios odos su išryškėjusiomis kraujagyslėmis triumfo metas
Renesanso laikotarpiu apie kokį nors įdegį negalėjo būti nė kalbos. Moterų oda tuo metu privalėjo būti blyški. Grožio etalonu šviesi oda laikyta ne iš estetinių paskatų, o todėl, kad tai buvo aukšto statuso ženklas. Blyški oda bylojo apie tai, kad jos savininkui netenka dirbti ūkio darbų, nes jis ganėtinai pasiturintis. Elžbietos karaliavimo metais troškimas turėti blyškią odą tapo toks nevaldomas, kad moterys ryždavosi ekstremalioms procedūroms, kaip antai kraujo nuleidimas. Kai kurios, įskaitant ir pačią Elžbietą I, naudodavo pudrą, kurios sudėtyje buvo švino. Nors taip tikrai pavykdavo pašviesinti odą, tokia kosmetika veikė kaip lėti nuodai.
Tiems laikams tobula oda turėjo būti ne šiaip sau blyški, o tiesiog permatoma. Kuo aiškiau joje išryškėjo kraujagyslės, tuo geriau. Kartais moterys išvedžiodavo odą melsvomis linijomis, turėjusiomis atrodyti kaip prasišviečiančios kraujagyslės.
2.
Kinijoje ne vieną amžių buvo dievintos mažos pėdos
Kinijoje užgimusios miniatiūrinių pėdų manijos apogėjumi reikėtų laikyti X a. Apie aukštuomenės sluoksniuose labiausiai besireiškusios tendencijos mastą byloja paprotys aptvarstyti mažų mergaičių pėdas, kad šios įgytų vadinamąjį auksinio lotoso pavidalą ir neužaugtų ilgesnės nei 8–10 cm. Pėdų augimą stabdanti procedūra buvo neišpasakytai skausminga. Keturi mažesnieji kojų pirštai buvo užlenkiami, kad atsidurtų po padu, ir tvirtai aprišami. Taip pėda būdavo visiems laikams deformuojama. Procedūra, reikia pasakyti, buvo ne tik skausminga, bet ir pavojinga. Moterys rizikuodavo netekti kojų pirštų prasidėjus infekcijai. Įtvarai ir deformacija gerokai apsunkindavo vaikščiojimą, tačiau... padidindavo merginos šansus sėkmingai ištekėti.
Pėdų pančiojimo tradicija užsitęsė ne vieną amžių. Kinų visuomenė taip aršiai priešinosi bandymams padaryti jai galą, kad paprotys pasiekė XX a. Tik 1912 m., po Kinijos revoliucijos, kai buvo nuversta Čingų dinastija ir sukurta respublika, ši praktika buvo uždrausta.
Renesanso epochoje gražuolėmis laikytos putlios moterys
Vakaruose gajus grožio idealas daugiau nei šimtmetį neatsiejamas nuo lieknumo, bet kitados taip tikrai nebuvo. Kurį laiką komplimentų galėjo susilaukti tiktai putlios moterys. Renesanso epochos dailininkai, kaip antai XVII a. flamandų tapytojas Peteris Paulis Rubensas, vaizdavo žavingas, ne retai geidulius žadinančias moteris, besipuikuojančias aptakiais siluetais. Ir šiandien rubensiškų formų moterimi dažnai pavadinama aistras ar net gašlias mintis kurstanti dailiosios lyties atstovė. O grįžtant prie istorijos derėtų akcentuoti, kad P. P. Rubensui ir jo amžininkams ideali galėjo būti tiktai apkūnoka moteris: pilvas tada buvo neatsiejamas nuo moteriškumo.
Renesanso laikotarpiu putlios moterys gražuolėmis buvo laikytos ne be pagrindo. Turtingos formos buvo siejamos ne tik su pasiturinčiojo statusu, bet, pavyzdžiui, Italijoje, ir su gebėjimu pagimdyti sveiką sūnų. Nors įprasta manyti, kad vienintelė korseto paskirtis – kuo labiau suveržti taliją, vis dėlto jis buvo dėvimas ir siekiant išryškinti biustą bei klubus, kitaip sakant, suteikti figūrai daugiau moteriškumo.
Viktorijos laikų Anglijoje mados besivaikančios moterys šlubčiojo
Šį tą įdomaus tikrai galima pasakyti ir apie Viktorijos laikų Angliją. Nenuginčijama to meto mados diktatore buvo Aleksandra Danė, Velso princo žmona. Jai buvo lemta tapti karaliene, kai 1901 m. Didžiosios Britanijos sostą užėmė jos vyras – karalius Eduardas VII. Tačiau prieš tai jis spėjo įvesti vieną iš keisčiausių visų laikų mados tendencijų. Kadangi sirgo sąnarių reumatu, Aleksandra Danė šlubčiojo. Visgi keisčiausia tai, kad moters grožio pavergta visuomenė netrukus ėmė ją mėgdžioti.
Kad šlubčiojimas atrodytų kuo natūralesnis, iš pradžių moterys ėmė avėti netinkamą avalynę. Atsižvelgdami į poreikį, prekeiviai ėmė pardavinėti batus skirtingais kulnais. Kai ši mada pagaliau praėjo, jos vietą užėmė kita, ne ką mažiau keista. Moterys ėmė siūdintis pančiojančius sijonus. Drabužis buvo ypač susiaurinamas ties kulkšnimis, todėl jį dėvinčios moterys tipeno itin mažais žingsneliais, rizikuodamos bet kurią akimirką prarasti pusiausvyrą.
XIX a. Irane buvo žavimasi ūsuotomis moterimis
Veido plaukuotumą įprasta sieti su vyriškumu, todėl net neryškius ūselius moterys paprastai stengiasi kaip nors pašalinti. Maždaug vienai iš 14 moterų yra būdingas hirsutizmas, t. y. padidėjęs plaukuotumas tose kūno vietose, kuriose plaukai paprastai želia vyrams. Vis dėlto net tos, kurių jokios akivaizdžios problemos nevargina, bando atsikratyti tam tikrose vietose augančiais plaukais ir netgi yra raginamos tai daryti.
Bet jei su padidėjusiu plaukuotumu kovojančios moterys gyventų XIX a. Irane, jokių nepatogumų tikrai nepatirtų. Qajar dinastijos valdymo laikotarpiu, siauri ūseliai buvo priskiriami moteriško grožio apraiškoms. Norėdamos sukurti ūsų iliuziją, moterys tamsiais šešėliais dažydavosi sritį virš viršutinės lūpos. Su Qajar valdymo pabaiga, trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje, ūsuotų moterų era taip pat baigėsi.
XX a. pradžioje buvo grožimasi trapiomis, silpnomis moterimis
Trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje tobulo grožio moteris turėjo atrodyti taip, tarsi bet kurią akimirką gali apalpti. Moteriškumas tuo metu buvo siejamas su trapumu, silpnumu ir pažeidžiamumu, o fizinis pajėgumas – atvirkščiai – buvo laikomas vyriška savybe.
Net septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje gyvavo nuostata, kad energingi fiziniai pratimai gali pakenkti moters sveikatai. Iki pat 1990-ųjų sportiškos ir raumeningos moterys buvo ne tik nelaikytos patraukliomis, bet net vertintos kaip ne ypač gražios. Tik ar šiandien įtvirtintas treniruoto kūno kultas tikrai byloja apie pažangą? „Grožio samprata tėra kultūriškai nusistovintis požiūris, priimtinas tik sąlyginai. Pavyzdžiui, šiais laikais moterys gali jaustis nekaip, jei jų kūnas nepakankamai sportiškas“, – sako Bostono Emmanuel koledže dirbanti psichologė Linda Lin.
