Vietinė spauda aktą laikė „pagoniška auka“ bei „barbarišku incidentu, apjuodinusiu Indijos įvaizdį pasaulyje.“ Visgi prasidėjus tyrimui visuomenės požiūris išsiskyrė.
Vieni liudininkai tvirtino, kad tai buvo asmeninis R. Kanwar sprendimas. Kaimynė Meenakshi Khandelwal leidiniui „Hinduism Today“ teigė: „Matydama mirusiojo kūną Roop neverkė, tačiau nuolat kartojo: „aš neleisiu tau eiti vienam, aš eisiu kartu.“ Kitas liudininkas akcentavo, jog mergina buvo kilusi iš inteligentų šeimos, todėl šitaip elgtis jos niekas nevertė. „Tai buvo moteris, tikėjusi savo vyrą esant Dievu, be kurio nebus prasmės gyventi.“
Vyro giminėms mėginant ją atkalbėti, Roop esą grasinusi užtraukti kaimui sati prakeiksmą. Stebėti reginio suplūdo daugiau nei 900 žmonių. Kol buvo ruošiamas laužas, mergina it suakmenėjusi stovėjo giedodama Gayatri mantrą. Tada užlipo ant laužo ir į glėbį paėmusi sutuoktinio galvą liepė uždegti ugnį; liepsnoms siaučiant, Roop nerodė jokių skausmo grimasų.
Tuo tarpu kiti įvykį vadino šaltakraujiška žmogžudyste, kai mergina tyčia atviliota į kaimą ir prigirdžius narkotikų (tą sufleravo aukos elgesys) sudeginta.
Vienaip ar kitaip, po incidento suimti 45 asmenys. O 2004 m. Džaipūro teismas nuteisė dar 11 asmenų, tarp jų valstijos politikų, už viešą sati kulto garbinimą. Nepaisant to, Sati Sthad (sati vieta) virto piligrimų centru, pardavinėti atvirukai su lauže sėdinčia Roop, kuri po mirties tapo Satimata (Motina Sati), o laužo vietoje siekta įkurti šventyklą (valdžia uždraudė).
Valstybėje netylant ginčams, radžputų etninė grupė puolė įtikinėti, jog sati yra senas jų paprotys bei religinė teisė, įgalinanti našlę laisva valia pasirinkti likimą. Ironiška, bet tam pritarė ir radžputų moterys, kurios Deorala kaime, po nelaimės vykus demonstracijoms, degino anti-sati judėjimo skrajutes. Visa tai formuoja klausimą, kas iš tiesų yra sati – savižudybė ar religinis ekstremizmas?
Finansiškai naudinga mirtis
Paprotys deginti arba laidoti gyvą žmoną kartu su mirusiu vyru, net kaip nuosavybės apraišką, nėra egzotiškas reiškinys ir nesietinas išimtinai su Indija. Moterų aukojimas vyravo nuo Melanezijos iki Skandinavijos, tame tarpe ir Lietuvoje. Pastarąjį faktą iliustruoja XV a. lenkų ambasadoriaus Mikalojaus Lasockio laiškas Kastilijos karaliui Chuanui II. „Lietuviai kunigaikščius degina tuoj po mirties kartu su žmona, nors ji dar gyva.“ Visgi Indijos vaidmuo yra lemiamas. Sati (arba suttee) sąvoka kilo iš Induizmo deivės Sati vardo, kuri neištvėrusi tėvo įžeidimų mylimajam Šyvai, šokusi aukų laužan ir susideginusi. Tiesa, šis terminas indų raštuose apibudina tik „skaisčią žmoną,“ kai pats susideginimas vadinamas sahagamana („eiti kartu“). Tad moterys apsisprendusios tapti sati mirusiajam kartodavo „Nebijok, aš eisiu su tavimi.“
Pirmą kartą ritualas fiksuotas 510 m. Erane (Centrinė Indija), kur sati garbei iškilo akmeninė stela. Vis dėlto indų istorikai pabrėžia, kad tai Pietų Indijos reliktas, laikui bėgant, paplitęs šiaurėje. Tą, beje, patvirtina Aleksandro Makedoniečio žygio į Indiją tekstai, kur minimi graikų regėti sahagamana pavyzdžiai. Vienaip ar kitaip, tai buvo didikų privilegija, kurią mėgdžioti ėmė dalitai. Bet kas vertė taip elgtis?
Atsakymą pateikia senovės graikų istorikas Diodoras Sikulas, anot kurio, indai tuokdavosi iš meilės, o graikams sutuoktinį parinkdavo tėvai. Tiesa, meilei išblėsus, indų moterys partnerį nunuodydavo ir ištekėdavo vėl. Užkirsti tam kelią, įstatymu įpareigota našlei mirti kartu su vyru arba likusį gyvenimą tęsti našlystę. Visgi realybėje esminį vaidmenį atliko praktiniai sumetimai – turtinė nuosavybė.
Mirus vyrui, turtą paveldėdavo našlė, kuriai antrąkart ištekėjus viskas atitekdavo naujai šeimai. Taigi daug paprasčiau buvo ją numarinti, šitaip išsaugant neliečiamą turtą. Taip moterys patirdavo milžinišką artimųjų ir bendraamžių spaudimą. Be to jas drąsino žyniai, kuriems, kaip užmokestis, tekdavo geriausia turto dalis bei aukos dėvimi papuošalai.
Šalyje, kur našlių laukė paniekinimas, sati įvaizdis reiškė aukščiausio atsidavimo vyrui simbolį. Tikėta, kad jos apsivalo nuo nuodėmių, išsivaduoja iš reinkarnacijų ir užtikrina išganymą sutuoktiniui bei septynioms savo šeimos kartoms. Kaip rašo psichologė Dorothy Stein: „Kelyje į laužą našlės sulaukdavo grandiozinio dėmesio...Įgijusi aiškiaregystės bei palaiminimo dovanas, moteris būdavo paaukojama iškilmingai.“ Kitaip tariant, sati virsdavo deive, kurios palaiminimas arba prakeiksmas visuomenėje kėlė pagarbą; net mirusi ji galėjo paveikti gyvuosius.
Nuo garbės iki prievartos
Šaltiniuose esama įvairių sati papročio rūšių, pvz., moteris galėjo būti sudeginta, užkasta su mirusiuoju ar paskandinta. Visgi susideginti rodės garbingiausia, ypač XIII-XIV a., kai Indiją okupavo musulmonai. Tuomet šiaurinėse karalystėse naudota „Jauhar“ praktika (masinis moterų susideginimas gręsiant priešų invazijai), „sauganti“ moteris nuo išžaginimo, t.y., baisiau nei žūti nuo priešo ginklo. Vaizdingiausiai tai atspindi epinis indų filmas „Padmaavat“ (2018) apie legendinę radžputų karalienę Padmini.
Žinoma, tai buvo išimtys. Radžastano valstijoje, valdomoje daugybės nepriklausomų radžų, moterys žengdavo laužan greičiau kaip nuosavybė. 1731 m. mirus maharadžai Ajit Singui jo lauže sudegė 6 žmonos bei 58 sugulovės. Žinoma, įspūdingiausias reliktas yra Mehrangarho tvirtovės interjere (Džodhpure). Į tvirtovę patenkama pro septynerius vartus, tačiau tik Loha Pol („Geležies vartų“) pašonėje turistai išvysta šiurpų praeities aidą. Kairėje pusėje sieną puošia 31 nedidelis paauksuotas delno antspaudas, kuriuos 1843 m. įspaudė maharadžos Man Sing‘o žmonos prieš mirdamos laidotuvių lauže; iki šiol antspaudai vadinami sati žymėmis.
Europiečiai linkę manyti, jog sati daugiausiai buvo jaunos merginos. Vis dėlto aukų amžius itin platus, t.y., nuo ketverių metų mergaičių iki šimtamečių senučių; nors realus vidurkis 40 metų. Be to, norint tapti sati egzistavo taisyklės. Moteris negalėjo būti nėščia arba susideginti menstruacijų periodu. Aišku, šiems laikotarpiams praėjus ritualo atlikti niekas nedrausdavo.
Jeigu vyras žūdavo mūšyje arba mirdavo toli nuo namų, žmona susidegindavo turėdama lauže kokį nors sutuoktinio daiktą, pvz., turbaną. Įdomu, jog vienas įrašas skelbia, kad moteris tapo sati po vyro mirties praėjus 15 metų. Be viso to, iki susideginimo joms drausta valgyti bei gerti, o tai pažeidus - ritualą atšaukdavo. Galop, lemiamą dieną, išrinktoji nusiprausdavo ir apsirengdavo vestuviniu sariu (mirti našlės rūbais neleido papročiai).
Bet ar moterys tikrai apsispręsdavo savanoriškai? Nei vienas išlikęs liudijimas to nepatvirtina. Antai, britų istorikas Edvardas Tomsonas knygoje „Suttee“ (1928) rašo: „Bengalijoje moteris pririšdavo prie lavono arba judviejų kūnus uždengdavo ilgais bambukiniais strypais, išsilenkiančiais viršuje tartum lovatiesė, ar prispausdavo rąstais.“
Pradžioje, nelaimėlės jausdavosi ryžtingai, bet įsisiautus liepsnoms užliedavo panika. Tad prieš ceremoniją aukas girdė kvaišalais, o vėliau naudodavo jėgą. 1785 m. dienraštyje „Calcutta Gazette“ rašoma, kad būsimą sati apsvaigino, tačiau šioji vis tiek jaudinosi.
„Užkėlus ant laužo, ją pasodino šalia mirusiojo. Tada pora vyrų nedelsiant kryžmai permetė virvę aplink judviejų kūnus ir taip stipriai užveržė mazgą apie stulpą, kad moteris nepajėgė atsistoti.“ Aišku, dažniau besiblaškančias lauže sati į liepsnų vidurį stumdavo ilgomis bambukinėmis lazdomis. Ir tik retos demonstravo stojišką dvasią iki mirties monotoniškai kartodamos „Ram-Ram“ mantrą.
Britų imperija - moterų gelbėtojai
Pakeisti sustabarėjusius papročius sunkiai sekėsi ne tik Indiją valdžiusiai Mogolų dinastijai, bet ir pirmiesiems kolonistams. Portugalų valdžia neigiamai vertinusi sati kultą, 1515 m. uždraudė jo praktiką Goa teritorijoje. Tuo tarpu Trankebarą ir Seramporą valdžiusi Danija, ritualą leido praktikuoti iki XIX a. Atvykėlius žavėjo indų tradicijos, todėl Europoje daugėjo sati graviūrų.
Šį požiūrį atskleidžia vieno pirmųjų portugalų keliautojo Pietro della Valle citata: „Jeigu pažinočiau moterį, besirengiančią tapti sati, nedvejojęs nueičiau pasižiūrėti bei pagerbti jos laidotuvių savo asmeniu, šitaip išreikšdamas užuojautą, kurios tokia didi santuokinė ištikimybė bei meilė yra vertos.“
Viskas pakito atvykus britams, kurie sati mastą ėmėsi reguliuoti. Pašiurpę dėl žiaurumo, jie ryždavosi gelbėti aukas tiesiai iš laužų. Viena ryškiausių XVII a. šaltiniuose aprašyta istorija mini Kalkutos įkūrėją Džobą Čarnoką, kuris vaikštinėdamas pakrantėje su sargybiniu išvydo laidotuvių lauže užburiančio grožio našlę.
Britas nedelsiant liepė sušaukti karius ir moterį išvaduoti. Kaip toliau rašoma, jiedu susituokė ir susilaukė vaikų, o D. Čarnokas atsivertė į induizmą. Žmonai mirus, vyras paniro į gedulą, tačiau per kiekvienas mylimosios mirties metines virš jos kapo, pagal „pagonišką madą,“ aukodavo gaidį.
Taigi pokalbiai apie išgelbėtas arba mėginimus gelbėti pasmerktąsias sati, tapo populiariausia tema tarp XVIII-XIX a. Indijos britų. Beje, pirmasis britų draudimas aukoti moteris paskelbtas 1798 m. Kalkutoje; antrasis draudimų etapas prasidėjo 1812 m.
Britų Rytų Indijos kompanijos duomenimis, 1813-1828 m. užfiksuota 8135 sati atvejai; pasak kitų šaltinių, 1815-1828 m. - 7941 atvejai (vidurkis - 618 aukų per metus). Visgi remiantis dabartiniais skaičiavimais, 1823 m. susidegino 575 moterys vien Bengalijos regione. Šitai skatino britų valdininkus dar labiau įsitraukti į gelbėtojų misiją, neretai aukas atkalbinėjant patiems.
1823 m. rašytoja Fani Parker mini epizodą, kai susideginti troškusi žmona, atkalbinėjama teismo pareigūno, grasino pasikarti teismo salėje. Tačiau kai lauže ugnis įsisiautėjo, ji ūmai šoko į Gangą gesinti svylančių rūbų. Šokui praėjus, moteris vėl panoro grįžti į laužą, bet valdininkas neleido. „Jis uždėjo rankas ant moters pečių (kas pavertė ją „netyra“) tardamas: „Remiantis jūsų įstatymu, kartą palikusi laužą nebegali atgal užkopti; Aš draudžiu tai. Dabar tu esi už kastos ribų, bet aš tavimi rūpinsiuosi. Kompanija apsaugos tave ir tau niekada nepritrūks maisto ar rūbų.“ Galop, 1829 m. britų valdžia oficialiai uždraudė sati ritualus.
Nepaisant griežtų bausmių, praktika virto nelegalia, nors mastas sumenko. Tad Barodos maharadžos Sayajirao Gaekwad III žmona Maharani Čimnabai, Indijos moterų teisių gynėja, Pirmojoje Visos Indijos Moterų konferencijoje (1927 m.) pavadino sati ritualą prakeiksmu, tačiau pridūrė, kad jis nebėra toks rizikingas, kaip vaikų santuokos ar purdah (moterų izoliavimas).
Galų gale, R. Kanwar incidentas, paskatino sukurti valstybinio lygio įstatymą draudžiantį bet kokį šio ritualo garbinimą ar vykdymą ateityje. Be to Radžastano vyriausybė 1987 m. priėmė „Sati Prevencijos aktą,“ kurį pasirašė įvairios Indijos žmogaus teisių organizacijos.
Šiandien, sahagamana diskusijų objektu tampa retai, nes laikoma gėdinga vidurinės klasės atgyvena. Tačiau praktika kaimo vietovėse egzistuoti nesiliauja; vien nuo 1950 m. fiksuota 40 incidentų. Antai, 2006 m. rugpjūtį, Sagaro rajone, susidegino 40-metė Janakrani, o 2008 m. spalį, Raipuro provincijoje į sutuoktinio laidotuvių laužą įšoko 75 metų našlė. Tiesa, visi atvejai indų žiniasklaidoje pristatomi kaip depresijos ar psichinių ligų išdava.
