– Gal galite trumpai papasakoti apie save – kuo užsiimi? Kas tau yra fotografija ir kokią ji vietą užima tavo gyvenime?
– Maždaug trejus metus dirbau įvairius darbus dar studijuodama. Tačiau nei darbai, nei studijos nebuvo susijusios su fotografija ar kita meno sritimi. Jau antrame kurse savęs klausiau „Ką tu čia darai, Sonata?“. Fotografuodavau tik tada, kai likdavo laiko ir jėgų. Prieš pusę metų nusprendžiau išeiti iš darbo ir visą savo laiką paskyriau fotosesijų planavimui, fotografavimui, retušavimui bei savęs pažinimui. Tai nebuvo labai lengvas laikotarpis, bet ta laisvė daryti tai, ką iš tikrųjų nori – vienas šviesiausių jausmų. Apie fotografiją galiu pasakyti, kad tai yra tiesiog gyvenimo būdas, tai mano kalba su savimi ir su išoriniu pasauliu.
– Kodėl parodą pavadinai Meraki? Kaip šis žodis siejasi su tavo darbais?
– Žodis „meraki“ apibūdina jausmą, kai tu kažką darai su didele meile ir į tą procesą įdedi visą save. O šioje parodoje ir bus tokie darbai. Ieškojau išskirtinių vietų, asmenybių, kūrybiškų sprendimų derinant spalvas, naudojant šias priemones nuotraukos pasakoja ir apie joje esantį žmogų, ir apie mane.
– Ar tiki magija? Kur ją įžvelgi kasdienybėje?
– Tikiu magija ir ją suprantu, atrodo, labai paprastai. Jautrumas, atrastas ryšys tarp nepažįstamų žmonių, gera aura vietoje, kurioje esi, žmogaus kitoniškumas ir atrastas darnumas su augalais, gėlėmis, vandeniu bei saulėlydžiais, svajonės ir jų išsipildymas – tai man yra magija, sunku ją apibūdinti, bet tiesiog jauti. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei mėnesį savo draugui pasakiau, kad labai norėčiau ateityje padaryti fotografijų parodą. Garsiai pasvajojau ir pamiršau, bet po kelių savaičių netikėtai gavau laišką iš Emilijos su pasiūlymu padaryti savo parodą! Gyvenimas dar kartą įrodė, kad pozityvios mintys pritraukia pozityvius dalykus, o tai nepaaiškinama ir magiška.
– Tavo darbuose daugiausiai žmonės – kaip renkiesi, ką fotografuosi? Ar savo subjektus randi pati, ar jie susiranda tave?
– Kai aš renkuosi, ką fotografuoti, pirmiausia sugalvoju idėją, surandu vietą ir tada žinau, kokio žmogaus man reikia ieškoti. Ieškau norinčių fotografuotis socialiniuose tinkluose, o yra buvę ir taip, kad netyčia pamačius nepažįstamos merginos nuotrauką, pagalvojau „Noriu ją pafotografuoti“ – pasiūliau ir ji sutiko. Būna, kad ir neįvyksta tokios fotosesijos, taip esu pametusi ne vieną idėją.
– Kokia fotosesija kėlė daugiausiai iššūkių? Ar esi patekusi į neįprastą situaciją?
– Fotosesija, kai labai stipriai lijo, iškėlė nemažai iššūkių, bet tai buvo viena gražiausių vestuvių fotosesijų, kuri įkvėpė nebijoti lietaus. Dar esu fotografavusi sraunioje upėje, ežere, o šiandien grįžau iš fotosesijos, kurios metu lipome ant stogo. Neįprastos sąlygos tik dar labiau įkvepia.
– Kaip manai, kas lemia sėkmingą kadrą? Kaip sukuriama „chemija“ tarp subjekto ir kameros?
– Sėkmingą kadrą lemia labai subtili akimirka, dažniausiai tą sekundę gimusi vizija. Svarbu, kad žmogus jaustų ryšį su aplinka, o apranga padėtų jaustis nevaržomai. Be to, žaismas su šviesa ir žinoma emocija/ jausmas. Visada atkreipiu dėmesį į šiuos aspektus atrenkant nuotraukas. Man neužtenka rezultate matyti tiesiog gražią, paprastą nuotrauką, nes tokių ir taip daug.
– Ar yra žmogus, vieta, kur ar kurį svajoji įamžinti?
Yra asmenybių, kurios mane labai įkvepia. Kai kurios iš jų yra kitos tautybės ir gyvena kitame pasaulio krašte. Aš svajoju keliauti ir fotografuoti po visą pasaulį! Vieta, į kurią labai noriu nuvykti, Salar de Uyuni – tai didžiausia pasaulyje druskos dykuma esanti Bolivijoje, pažiūrėkit, ypač vaizdo įrašai gniaužia kvapą.
