– Gydytoja, kas iš tiesų tokio baugaus ir nevaldomo vyksta organizme moteriai priartėjus prie 50-ies, kad net bijome garsiai ištarti tą žodį iš „m“ raidės?
– Vyksta natūralus, gamtos užduotas hormonų persirikiavimas, bet prasideda jis gerokai anksčiau – maždaug nuo 35 metų. Vaisingumo „įjungimo“ ir „išjungimo“ procesai yra natūralūs, o laikas, nežinia, kieno valia ir galia apskaičiuotas, yra optimalus mūsų organizmui. Man keista tik tai, kad lytinių hormonų „išjungimo“ momentas taip sureikšminamas. Juk mėnesinių pradžios labai neakcentuojame.
– Bet, pripažinkite, žodis „išjungti“ skamba tikrai baisiau nei „įjungti“. Ar tai reiškia, kad jau viskas? Kad aš „išsijungiau“ kaip moteris?
– Jūs labai gražiai susiejote moteriškumą, jaunystę, grožį su ovuliacija ir reprodukciniais gebėjimais. Tokia nuostata vis dar gaji, bet iš tiesų tie dalykai susiję tik iš dalies, ir, beje, nelabai smarkiai. Teko matyti daug moterų, kurioms vyksta ovuliacija, bet pagal svarbiausius biologinius sveikatos rodiklius jos senesnės už tas, kurioms ovuliacija jau senokai baigėsi, tačiau jos yra sveikos, gerai jaučiasi ir puikiai atrodo.
– O gal dar galima tuos hormonus dirbtinai palaikyti „įjungtus“ keletą metelių ar dešimtmečių? Nenuostabu, kad tokia populiari yra pakaitinė hormonų terapija (PKT). Ką apie ją manote?
– Mediciniškai dabartinės rekomendacijos tokios: jei yra konkrečių rimtų sutrikimų, kalbu ne vien apie karščio pylimus, bet ir apie rimtesnius simptomus – kaulų ir kitų audinių atrofiją, miego sutrikimus, širdies ir kraujagyslių sistemos ligas ir pan., kurių neįmanoma per trumpą laiką suvaldyti vien pakeitus gyvenseną, PKT gali būti skiriama, bet tik ribotam laikui. PKT poveikis nuolat tiriamas stebint apie 27 tūkstančius moterų nuo 1991 metų, tad iš tokio tyrimo jau galima pastebėti tam tikrus dėsningumus, įvertinti tiek PKT naudą, tiek riziką. Šios terapijos trukmė neturėtų viršyti dešimties metų. Didžiausia vertė ir mažiausia rizika šiuo laikotarpiu yra vartojant PKT trejus penkerius metus ir tik tuo atveju, jei būtina. Beje, tada verta pradėti šią terapiją perimenopauzės laiku, o ne procesui jau įsibėgėjus. Žinoma, reikėtų tartis su gydytojais, kad jie įvertintų jūsų individualų hormoninį foną. Deja, kaip parodė kovido sukelta situacija, dažna mūsų visuomenės problema ta, kad žmonės turi labai tvirtų išankstinių nuostatų dėl daug ko, ir tyrimais grįsta medicina tas nuostatas mažai pakeičia. Tad jei moteris įsitikinusi, kad jos jaunystė, grožis ir sveikata susiję su ovuliacija ar hormonų papildymu, niekas tos nuostatos nepakeis ir tokiu atveju PKT gali būti skiriama.
– Apie PKT naudą kalbama daug, bet apie žalą – tik puse lūpų. Gal galėtumėte atviriau ir konkrečiau įvardyti galimą žalą?
– Didžiausia PKT rizika susijusi su krūtų, gimdos onkologiniais susirgimais ir tromboembolija. Ji gali išprovokuoti ir kepenų ligas, nes kepenyse vyksta hormonų metabolizmas. Bet jau rastas būdas, kaip išvengti poveikio kepenims kuriant ne geriamus, o per odą pasisavinamus preparatus.
– Kai rašiau knygą „Man 50. Ir aš dar gyva“ ir jūs mane konsultavote, tikras atradimas man buvo žinia, kad sumažinti menopauzės simptomus gali padėti sklandi žarnyno veikla. Kaip tai susiję?
– Virškinimo sistema yra labai svarbi. Į ją patenka visos statybinės hormonų medžiagos, tad kuo ta žaliava (mūsų valgomas maistas) bus kokybiškesnė, tuo sklandžiau ir ilgiau jie gaminsis. „Atidirbę“ hormonai šalinami per kepenis ir tulžį, virškinimo traktą. Jei virškinimo sistema veikia prasčiau, vyrauja tam tikros mikrobų rūšys, šalinti paruošti kepenyse „surišti“ hormonai žarnyne vėl kai kurių mikrobų fermentų „atkerpami“ (dekonjuguojami), patenka atgal į kraujotaką ir pridaro nemažai bėdų. Palaikyti geresnį žarnyno funkcionavimą padeda skaidulinių medžiagų turintis maistas, tai yra daržovės, vaisiai. Todėl šiuo laikotarpiu jos turėtų sudaryti didžiąją dalį mūsų raciono. Jei jų valgote per mažai, padėti galėtų papildai su linų sėmenimis, balkšvaisiais gysločiais ir t. t.
Kitas svarbus dalykas – gera tulžies pūslės veikla. Jei moteris 40 metų turi antsvorio, o pavalgius riebiau po dešiniuoju šonkaulių lanku prasideda skausmai, reikėtų susirūpinti. Būtina ir judėti, nesėdėti visą dieną užspaudus diafragmos, leisti tulžiai nutekėti.
Kitos sistemos taip pat yra svarbios. Kad išlaikytume reikiamą energiją, reikia palankaus gliukozės ir insulino balanso. Jei jis sutrikęs, visa hormonų sistema išbalansuojama, sukuriamas labiau uždegiminis fonas, tuomet organizme pagausėjus kai kurių formų estrogenų, didinančių onkologinių ligų riziką, padėtis dar labiau pablogėja.
– Ar tai reiškia, kad turėtume atsisakyti cukraus?
– Nebūtinai. Jei dirbate intensyvų protinį darbą, mokotės naujų dalykų, smegenys išnaudoja iki ketvirtadalio visos gaunamos gliukozės, todėl negerai versti jas badauti. Jei nedavėte joms visaverčių angliavandenių: visų grūdo dalių košių, daržovių, vaisių, tai geriau jau gelbėtis cukrumi, nei tęsti darbą drebančiomis rankomis.
– Taigi – sukremtame bandelę ir einame spręsti kryžiažodžių?
– Arba pasportuoti. Svarbu, kad gautą energiją smegenys arba raumenys sudegintų. Beje, dar labai svarbu, kad tą bandelę valgytumėte mėgaudamosi, be sąžinės graužaties, o ne kurdamos scenarijų, kaip atgailausite ar atidirbsite už tai sporto salėje. Jei prie cukraus dar prisideda ir neigiama emocija, patiriame stresą, o jis kenkia kartais dar labiau nei bandelė. Mat „išsijungiant“ ovuliacijai ir hormonų gamybai kiaušidėse ypatingą svarbą įgauna kita hormonų „gamykla“ – antinksčiai, o šiuos perteklinė kortizolio gamyba alina. Dar viena estrogenų „gamyklėlė“ yra riebalai, ypač visceraliniai (esantys aplink vidaus organus). Vyrai juk neturi kiaušidžių, bet ir jiems šis riebalinis audinys gamina estrogenus.
– Jei gerai suprantu, riebalinis audinys gamina estrogenus, vadinasi, po 50-ies labai gerai turėti jo kuo daugiau, kad prigamintų tų trūkstamų hormonų?
– Jei riebalai gamintų tokį pat estradiolį, koks yra kiaušidėse, būtų puiku. Deja, riebalų gaminami estrogenai yra kiek kitokie, su jais išsiskiria ir daug uždegimą sukeliančių medžiagų. Blogai, jei riebalinio audinio nėra visai, bet neką geriau, kai jo per daug. Jei yra didesnė onkologinės ligos rizika, geriau tokių uždegimą sukeliančių medžiagų papildomai negauti. Beje, nors mūsų tema – moterys, estrogenai svarbūs ir vyrams. Vienas mūsų dėstytojas teigė: jei jums reikia vyro, kuris būtų mažiau vyras, o labiau draugė, gausiau jį pamaitinkite, paauginkite jo pilvuką. Mažėjant testosterono ir daugėjant estrogenų, jis taps vis draugiškesnis, jautresnis, ramesnis ir mielesnis.
– Tai gal ir ne veltui sakoma, kad gero žmogaus turi būti daug?
– Jei norisi būtent tokio gerumo, tada taip (juokiasi).
– Kaip įveikti tas baisiąsias karščio bangas? Ar yra būdas jas sutramdyti? Nes tikrai baisu suprasti, kad nevaldai savo kūno...
– O iki tol mes jį valdėme šimtu procentų ar ne? (Šypsosi.) Galime laiku gultis, laikytis režimo, pasirinkti tinkamą maistą, judėti, bet daugumos procesų mes nevaldome, jie vyksta savaime. Tiesiog mūsų kultūroje kažkodėl priimta, kad išrausti, iškaisti ar suprakaituoti yra kažkas gėdinga. Deja, kuo labiau to bijome, tuo didesnė tikimybė, kad tai įvyks. Karščio bangas nulemia ne vien mažėjantys estrogenai, bet ir tam tikras kortizolio bei adrenalino kiekis, nes jie paveikia už temperatūrą atsakingą zoną – „termostatą“ smegenyse. Nenuostabu, kad karštis išpila pačiais atsakingiausiais momentais: skaitant svarbų pranešimą, per vaikų išleistuves, vestuves. Vienas iš greitosios pagalbos būdų – pasiruošti tam įvykiui, sumažinti aplinkos stresą, tarkim, nevėluoti, o jam prasidėjus tiesiog nurimti ir ramiai kvėpuoti. Tinka viskas, kas ramina nervų sistemą, – geras miegas, meditacija, papildai su fitoestrogenais ir izoflavonoidais iš sojų, raudonųjų dobilų. Jei karščio pylimai pasidarė nepakeliami, galima kurį laiką bandyti ir pakaitinę hormonų terapiją. Paprastai intensyviausi karščio pylimai trunka apie metus. Vėliau jie gali grįžti, bet vis silpnesni ir retesni.
– Akivaizdu, kad hormonai daro nemažą įtaką ne tik mūsų sveikatai, bet ir nuotaikai ar net charakteriui. Nekeista, kad daug moterų šiuo laikotarpiu skundžiasi dėl „važiuojančio stogo“, sako, kad tapo nervingesnės, piktesnės, jautresnės. Įdomu, kiek šių būsenų mes įsikalbame, o kiek jų nulemia fiziologija?
– Lūkesčiai labai svarbūs. Per konsultacijas ne kartą perimenopauzę išgyvenančių moterų esu klaususi apie gyvenimo planus. Ir paaiškėja, kad kartais jokių planų jos neturi – na, gal keliausiu... jei laikys darbe, dirbsiu... Jei neturi plano, ką pačiai svarbu nuveikti, tai ir keisti gyvenimo būdą taip, kad atsirastų jėgų tuos planus įgyvendinti, ne taip norisi. Tuomet ir prasideda dvejonės: kokia tolesnio gyvenimo prasmė, ar aš tikrai dar moteris? O jei ne moteris, tai kas? Išeidami iš namų suaugę vaikai galėtų paklausti: „O kas tu būsi, mama, kai mes užaugsim?“ Mes mėgstame vaikų klausinėti, kuo jie bus, ką veiks, bet dabar tą patį klausimą turime užduoti ir sau.
– Viena mano feisbuko grupės „Man 50. Ir aš dar gyva“ narė labai gražiai pavadino šį laikotarpį „Meno pauzė“. Žinau, kad ir jūs, būdama panašaus amžiaus, išdrįsote pasukti nauju profesiniu keliu. Papasakokite apie tai.
– Išties kiekviena turėtume pagalvoti, kokie vartai atsiveria užsivėrus vaisingumo vartams. Pagal pirminį išsilavinimą esu gydytoja psichiatrė. Dirbau ligoninėje ir poliklinikoje. O paskui patyriau tai, ką dabar vadiname perdegimu. Apibūdinčiau jį kaip tam tikrą nusivylimą, nepasitenkinimą rezultatais. Pasukau į farmacijos pramonę. Buvo labai nauja, įdomu ir ilgokai nekreipiau dėmesio į susikaupusį nuovargį, kol ištiko sveikatos krizė. Atrodytų, vaikai suaugo, atsirado daugiau laiko imtis ko nors, kam anksčiau jo trūko, ir staiga visiškai neturiu jėgų. Sveikata blogėjo taip staigiai, kad išsigandau – negi čia jau galas? Mane tai labai sukrėtė ir paskatino domėtis funkcine medicina. Patyrusi, kaip palankiai sveikatą ir savijautą keičia gyvenimo būdo pokyčiai, panirau į šią sritį. Būdama jau vyresnė nei 50-ies išlaikiau egzaminus ir tapau funkcinės medicinos gydytoja. Vienas dalykas, kurį aiškiai supratau, – gali turėti begalę žinių, bet kol nepadarysi realių gyvensenos pokyčių, niekas nepasikeis. Ne veltui sakoma, kad viskas pasiekiama tik „darymo“ būdu. Štai ir jūsų knygoje yra be galo daug naudingos informacijos ir apie mitybą, ir apie sportą, bet įdomu, ar daug moterų ją perskaičiusios pakeis gyvenimo būdą?
– O nuo ko pradėjote jūs?
– Vienu metu į tris medžius neįlipsi, tad iš pradžių reikėtų pakeisti bent vieną labiausiai ramybės neduodantį dalyką. Aš pradėjau nuo reguliaraus išsimiegojimo. Man buvo sunku suvokti, kad net aštuonias valandas iš dvidešimt keturių turėsiu skirti miegui. Vakarais esu darbingiausia, bet išmokau eiti laiku miegoti. Mano žadintuvas buvo įdėtas į sportinius batelius, tad pabudusi turėdavau autis ne šlepetes, o juos ir eiti vaikščioti. Šie maži pokyčiai man suteikė daug pasitenkinimo savimi, atsirado naujų jėgų, pagerėjo nuotaika. Atėjo noras dėl savęs padaryti dar daugiau. Kuo daugiau darai, tuo daugiau motyvacijos atsiranda.
– Ar tai reiškia, kad visos po 50-ies turėtų pražysti naujam gyvenimui?
– Ovuliacija, mėnesinės, nėštumas, lytinių hormonų gamyba sueikvoja daug energijos, o dabar ji atsilaisvina ir tai gali duoti stimulą kūrybai, naujai veiklai, įdomiems laisvalaikio pomėgiams, mokymuisi. Bet nereikia persistengti bandant sau ir pasauliui įrodyti, kad niekas nepasikeitė, kad tapai netgi jaunesnė, nei buvai. Mes, moterys, turime puikią intuiciją, jaučiame, ko mums iš tiesų reikia. Mums reikėtų prisiderinti prie savo fiziologijos. Kas tiko, kai buvote 30-ies, dabar jau gali nebetikti. Jei jaučiate, kad norisi dažniau pailsėti, taip ir darykite, užuot bėgusios maratonus.
Apie knygą
Peržengusios 50 metų ribą, moterys priverstos spręsti išties „globalias“ dilemas. Senti oriai ar pasigražinti botulinu? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ ieško autorė Virginija Rimkuvienė, keturios jos knygos herojės ir įvairių sričių specialistai: gydytojai, psichologai, sporto treneriai, karjeros konsultantai, stilistai. Knygą išleido BALTO leidybos namai.
