Balsuoti galite ČIA.
– Esate viena iš daugiausiai sekėjų turinčių Lietuvos moterų. Tai nemaža atsakomybė. Ar nesunku nuolat galvoti apie tai, kad kiekvienas parašytas žodis gali turėti įtakos kito žmogaus kažkokiems galbūt sprendimams?
– Be abejo, kad sunku, jaučiu didelę atsakomybę, bet per ilgus metus pripratau neapsikrauti mintimis, kad būtinai turiu būti kažkam pavyzdys. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą, transliuoju savo kasdienybę ir žmonės patys pasirenka ar mane sekti, ar ne.
– Kiek leidžiate sau būti atvira socialiniuose tinkluose?
– Soc. tinklai yra labai jautri vieta, kur yra daug piktų žmonių, kurie tau gali linkėti blogo, todėl išmokau filtruoti ir transliuoti tik tai, ką pati noriu. Pati kontroliuoju visą turinį, kuo mažiau viešinu asmeninio gyvenimo. Daugiausiai transliuoju pozityvias, smagias akimirkas, nuotraukas su savo dukra, darbus. Apie santykius beveik nieko nerašau, nors būna akimirkų, kai pasidalinu ir kažkokiomis mintimis, kurios man neduoda ramybės, kad neatrodytų, jog gyvenu idealiame pasaulyje. Apskritai stengiuosi per daug savęs neatiduoti, tada per daug ir neskauda.
– Atskleiskite, kokių turite mažų „nuodėmių“? Kam negalite atsispirti, nors ir žinote, kad tai nesveika, negerai?
– Gal ilgiems vakarams. Aš galiu neiti ilgai miegoti, kad pasikalbėčiau, pabūčiau kartu su Dominyku, pažiūrėčiau filmą. Tam negailiu savo sveikatos. Jei man smagu, neisiu miegoti.
– O to miego, matyt, gimus vaikui nepadaugėjo?
– Man kažkaip pasisekė. Izabelė išmiega po 12 valandų, tai labai ramus vaikas ir mes gerai su ja sutariame.
– Iš to, kas matoma viešumoje, atrodo, kad jums pasitikėjimo savimi netrūksta. Ar visada taip buvo? Kas padėjo susidraugauti su savimi?
– Čia ir yra vienas iš dalykų, kodėl socialinė erdvė yra tokia apgaulinga, nes gali kelti tai, ką nori ir pasirodyti taip, kaip nori. Faktas, kad tai yra pagražinta realybė. Normalu, kad iš 50 nuotraukų įkelsi tą, kurioje atrodai geriausiai, kur pasitiki savimi labiausiai. Iš trijų video istorijų tikrai nekelsi tos, kur kalbėjai mikčiodama. Bet, jei atvirai, aš turiu labai daug kompleksų. Man 27-eri metai, aš bandau save priimti visokią, turiu dukrą, stengiuosi būti geru pavyzdžiu jai ir esu kelyje savęs mylėjimo link. Manau, kad mes visi turime kažkokių sričių, kur jaučiamės silpni ar nepakankamai geri. Pavyzdžiui, man atrodo, kad aš per mažai save spaudžiu, kad galiu daugiau, kad galėčiau būti daugiau pasiekusi. Aš turiu, kur tobulėti. O tai, kas yra socialinėje erdvėje, dar ne viskas. Nepažįstami žmonės, su manimi pabendravę, dažnai sako: „Kokia tu faina, o aš galvojau, kad esi pasikėlusi“. Mane tai visada labai skaudina. Kam iš viso tai sakyti? Juk vien tik iš socialinių tinklų tu nieko iš tiesų nežinai apie tą žmogų.
– O motinystė – ar ji suteikė daugiau pasitikėjimo?
– Tikrai taip. Pasaulis apskritai apsivertė aukštyn kojomis. Jaučiuosi liūtė-visagalė, kuri gali bet ką. Atsirado kažkokios papildomos jėgos. Man tai yra geriausias dalykas, kuris nutiko. Kaip žmogus per pusantrų metų aš paaugau daugiau nei per visą gyvenimą kartu sudėjus tiek siela, tiek protu, tiek širdimi. Labai dėl to smagu. Izabelė man padėjo užaugti ir suprasti, kas yra išties svarbu gyvenime.
– Daugelis moterų po nėštumo sunkiai susidraugauja su savo nauju kūnu. Kaip jums pavyko?
– Nei per nėštumą, nei po nėštumo negalvojau apie savo kūną. Skaudino, kad kiti mane privertė apie tai galvoti. Po gimdymo numečiau daug svorio ir dabar sveriu mažiau nei prieš nėštumą, bet taip tiesiog išėjo dėl aktyvaus gyvenimo ritmo. O dėl maisto niekada nesukau galvos, niekada savęs nevaržiau.
– Daugelis moterų, gimus vaikui, labai gerai susipažįsta su kaltės jausmu. Ar jums jis pažįstamas?
– O taip. Kai sėdi namie su vaikui, jautiesi kalta, kad nedirbi, nors yra ką veikti. O kai dirbi, blogai jautiesi, kad nesi su vaiku. Aš pasirinkau tarpinį variantą, kuris irgi yra blogas: Izabelę imu kartu su savimi į darbą, į ofisą, į fotosesijas. Bet tada išeina taip, kad nei jai 100 proc. galiu dėmesio skirti, nei darbui. Toks blaškymasis. Stengiuosi laviruoti. Kita vertus, nėra tik darbas ar tik vaikas. Dar yra antroji pusė, kuriai irgi norisi skirti laiko. Todėl mes su Dominyku bent kartą per mėnesį porai dienų bandom ištrūkti, kad išlaikytume romantiką. Nes vaikas užaugs ir išeis, o mes liksime kartu.
– Ką norėtumėte palinkėti savo sekėjoms, moterims?
– Kad nebijotų svajoti. Kuo didesnius tikslus užsibrėši, tuo daugiau šansų, kad pasieksi geresnio rezultato. Kitas patarimas – kuo mažiau lyginti save su kitais žmonėmis, su kitomis moterimis. Visos esame skirtingos, gražios, talentingos. Nereikia savęs menkinti, lyginant su kitomis. Gyventi šį gyvenimą, mėgautis kiekviena smulkmena, klausyti daug pozityvios muzikos, daug mylėtis ir skaniai valgyti.
