Balsuoti už kandidates galite ČIA.
– Politikoje esate nuo 2020 m. Ar visada svajojote apie politikės karjerą? Ar buvo dvejonių (jūsų pačios, o gal iš aplinkos) prieš pradedant tokią karjerą? Juk prieš tai dirbote verslo srityje ir jums ten gerai sekėsi.
– Mano gyvenime tikrai daugiau atsitiktinumų nei taisyklių ir griežto plano. Taip jau yra. Tad ir karjera politikoje nebuvo planuota. Kai apmąstau visą atsitiktinumų virtinę, galbūt ir galiu joje įžvelgti tam tikros logikos, nes viskas, kuo susidomiu ir ko imuosi, įtraukia mane 100 proc., tad natūralu, kad įdedu daug energijos ir pastangų, jog pasiekčiau gerą rezultatą, kad tobulėčiau ir jausčiausi save realizavusi. Ir šiandien labai tikiu tuo, ką darau, svarbiausia – su kokia komanda tai darau. Matau daug prasmės šiame savo gyvenimo etape.
Į partiją įstojau vedama emocijos. Kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybei buvo ganėtinai sudėtingas ekonominės krizės laikotarpis, norėjau palaikyti tuos, kuriais tikiu. Buvo 2011 metai. Aš buvau nesenai pagimdžiusi dukrą ir nusprendžiau, kad galiu skirti savo laiko, prisidėti prie partijos, kuria tikiu ir kuriai nelengva.
Prisijungiau ir likau. Iš pradžių talkinau rinkimų kampanijoje, tada dirbau drauge su Dainiumi Kreiviu. Vėliau tapau partijos vykdomąja sekretore ir natūraliai apsisprendžiau dalyvauti rinkimuose Naujojoje Vilnioje (2016 m). Tad dvejonių neturėjau, tik nemaniau, kad šis gyvenimo etapas užtruks ilgesnį laiką.
− Reikia pripažinti, kad metai, kai tapote ministre, buvo kupini iššūkių: pandemija, karas Ukrainoje... Kuriuos iššūkius jūs įvardytumėte kaip didžiausius?
– Prieš pusantrų metų atrodė, kad sunku dėl COVID-19, vėliau, jog sunku su nelegalios migracijos iššūkiais, ir panašiai. Šiandien manau, kad susigrąžinčiau visas krizes ir padauginčiau iš dviejų, kad tik nebūtų šitos baisiausios mus ištikusios karo realybės. Nieko baisiau ir sunkiau už karą būti negali.
− Kokias didžiausias pamokas gavote per šiuos dvejus metus?
– Vadinčiau ne tiek pamoka, kiek labiau priminimu senose gerose knygose ir gyvenime išrašyta tiesa, – lengvomis aplinkybėmis, patogiai gyvendami žmonės dažnai sukuria ar padaro mažiau nei per krizes. Kai sunku, padarai maksimumą ne tik pats – jauti didžiulį susitelkimą visoje aplinkoje. Ir būtent toks buvo visuotinis susitelkimas per COVID-19, kai kartu, neskaičiuodami valandų, Premjerės Ingridos Šimonytės suburtoje grupėje šeštadieniais dirbo tiek valstybės institucijų atstovai, tiek NVO, tiek pilietinė visuomenė, verslininkai, darbuotojai. Toks formatas parodė, jog gebame susitelkti ir spręsti problemas čia ir dabar, sudėlioti algoritmus, nesimatuoti jokiais antpečiais, o daryti tai, ką tuo metu labiausiai reikia padaryti, – nupirkti plaučių ventiliavimo aparatą ar tiesiog išplauti grindis slaugos ligoninėje, kur serga beveik visi darbuotojai ir gyventojai. Ši patirtis man buvo labai svarbi. Manau, taip stiprinama visuomenė, taip geriau pasiruošiame ateities krizėms. Susitelkę.
Kita pamoka – vienu metu gebėti ir dorotis su krizėmis, vykdyti Vyriausybės programoje suplanuotas socialines reformas. Sunkų laikotarpį versti galimybėmis ateičiai. Ši pamoka, manau, dar kurį laiką užsitęs.
− Kaip vertinate moterų politikių situaciją Lietuvoje?
– Džiaugiuosi Lietuvoje dirbdama drauge su stipriomis moterimis politikėmis-lyderėmis. Moterų politikoje vis daugėja, ir tai mane džiugina. Manau, keičiasi ir visuomenės nuostatos moterų politikoje atžvilgiu. Po truputį, bet keičiasi. Tačiau dėl moterų ir mergaičių įgalinimo, stereotipų mažinimo mūsų visuomenėje dar daug ką turime nuveikti. Ypač darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo srityje, dėl galimybių daryti karjerą, gauti tinkamą atlygį, turėti sprendimo priėmimo laisvę siekiant užsiimti norima veikla.
− Kaip manote, kokie žingsniai reikalingi Lietuvai, kad moteris atsikratytų to namų šeimininkės įvaizdžio?
– Labiausiai reikia drąsos priimti save tokią, kokia esi. Namų šeimininkė yra puiku, jei tik iš pašaukimo ir nuoširdaus noro, o ne dėl to, kad privertė aplinkybės. Kaip ir būti mokslininke, išradėja, balerina ar bet kuo, kuo nori būti. Svarbiausia – tikėti savo pasirinkimu. Aš matau kitą grėsmę. Dabartinėje visuomenėje gajus stereotipas, jog neambicingi žmonės mažiau vertingi. Iš to kyla begalė kitų bėdų – tiek psichologinių, tiek socialinių. Įgalinanti aplinka labai svarbu, tačiau lygiai taip pat privalome nenuvertinti tų, kurie netrokšta ar negali dalyvauti „daugiau, greičiau ir efektyviau“ lenktynėse.
Nors man ypač patinka Niujorke esanti mergaitės, stovinčios prieš bulių, skulptūra, vienodai mėgaučiausi ir ta, kuri vaizduotų sėdinčią miške ant kelmelio su uogų pintine.
Tad palinkėsiu dviejų gal ir sunkiai tarpusavy suderinamų dalykų. Pirmiausia, nedvejoti savimi ir savo galėjimu būti tuo, kuo nori, daug dirbti dėl savo svajonių, kuo daugiau sužinoti ir pasiekti savo tikslų, kovoti su bet kokiais stereotipais.
Ir sykiu jaustis ramiau dėl to, kad gal ne tobulos, gal dar ko nors nepadarėm, gal dar tos knygos neperskaitėm. Vėl nepasportavom? Šiuo etapu man kažkodėl norisi palinkėti neperspausti su reikalavimais sau ir, jei tik norisi, ramiai pakvėpuoti ant kelmelio atsisėdus, daryti dalykus lėtai ir nepamesti savęs, savo vertės jausmo, net jei kiltų tokia pagunda ambicingoje aplinkoje. Ir viskas bus gerai, kiekvienai iš mūsų.
− Ar kada teko pačiai susidurti su tokiais ar panašiais stereotipais?
– Esu laiminga augusi šeimoje, kuri niekada nedvejojo ir neribojo mano pasirinkimų, palaikė ir skatino siekti to, kas man įdomu. Savo aplinkoje taip pat nesusidūriau su išreikštomis neigiamomis nuostatomis. Gal tik 2016 m. Seimo rinkimų kampanijoje Naujojoje Vilnioje teko sulaukti įvairesnių komentarų, kai bendravau su rinkėjais „nuo durų iki durų“ metu. Bet jie labiau stiprino, nei numušė motyvaciją.
− Jūs pati kartu su vyru auginate du vaikučius. Derinate karjerą ir šeimą. Ar tenka ką nors aukoti? Kaip paskirstote prioritetus?
– Tikrai neskirstau, kad čia tik šeima, o ten tai jau tik darbas. Viskas vyksta vienu metu. Vienu žodžiu, gyvenimas (šiuo metu gan chaotiškas) su namais, vaikais, darbais, džiaugsmais ir vargais. Bet šiaip tikrai nesu iš tų stipruolių, kurioms viskas puikiai sekasi ir kurios visada randa gerą pasiteisinimą neskirti laiko darbui arba vaikui ir jaustis vienodai komfortiškai. Man nėra svetimas kaltės jausmas. Nebijau pasakyti ir to, kad būna sunkesnių momentų. Bet galiausiai viską sureguliuoja prasmės jausmas, lydintis veiklą, artimųjų palaikymas namuose, komandos palaikymas darbe ir, žinoma, dozė saviironijos.
− Apie jūsų asmeninį gyvenimą žinoma labai mažai. Bandydama surasti interviu su jumis nieko nepešiau. Kaip pavyksta išlaikyti tą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo?
– Specialiai nebrėžiu ribų. Taip, matyt, išeina natūraliai. Nesu gyvenimo būdo rubrikų mėgėja.
− Kokia esate darbe ir kokia – namuose?
– Vėlgi, nebrėžiu skirtumo. Visose erdvėse bandau suprasti tiek aplinkinius, tiek save. Tai nuolatinis procesas. Anksčiau būdavo brangus laikas tik sau, knygai, filmui. Tylai. Dabar tokio beveik neliko. Jaučiu, kaip su amžiumi keičiuosi. Anksčiau buvau labai ekstravertiška ir laisvalaikiu mielai intensyviai bendraudavau, aktyviai leisdavau laiką. Dabar labiau branginu ramybę.
