Balsuoti galite ČIA.
– Prieš dvejus metus tapote finansų ministre. Ar visada svajojote apie politikės karjerą?
– Vaikystėje apie politikės karjerą nesvajojau, tačiau politika man visuomet buvo įdomi, kaip esminis procesas lemiantis kasdienio gyvenimo raidą. Politikoje, esu nuo 2007 m. kai tapau Kauno miesto tarybos nare. Iš pradžių ši veikla sekė šalia tuometinių darbinių įsipareigojimų, o vėliau, natūraliai, tapo pagrindine. Esu dėkinga bendruomenei ir rinkėjams, kurie pasitiki manimi.
– Ar buvo dvejonių (jūsų pačios, o gal iš aplinkos) prieš pradedant tokią karjerą?
– Abejonių pradedant darbą politikoje, tiesą sakant, nebuvo. Gal todėl, kad mano startas prasidėjo nuo politinės-visuomeninės veiklos miesto taryboje. Politinių sprendimų priėmimo procesas ir strategija sudomino šios srities neapleisti, įsitraukti dar aktyviau.
Tiesa, prieš tampant ministre, teko išanalizuoti daugiau aplinkybių, įvertinti savo sukauptą patirtį, naujus iššūkius ir siekiamus tikslus. Esu dėkinga Premjerei už pasitikėjimą ir nusprendžiau priimti šią atsakomybę.
Gal tik mama kartais nerimauja dėl mane kritikuojančių oponentų retorikos. Tačiau tai irgi politinio proceso realybė ir ji – visiškai natūrali.
– Reikia pripažinti, kad metai, kai pradėjote eiti finansų ministrės pareigas buvo kupini iššūkių: pandemija, karas Ukrainoje... Kuriuos iššūkius jūs įvardytumėte kaip didžiausius?
– Be abejonės, pats didžiausias, baisiausias iššūkis yra karas Ukrainoje. Nėra nieko baisiau nei karas. Ir nors sunkiausia yra patiems ukrainiečiams, kurių valstybę naikina V. Putino režimas, tačiau rimtas pasekmes jaučiame visi: tiek ekonomines, dėl kylančių energijos kainų, augančių žaliavų kainų, pučiančių ir infliaciją visoje Europoje, tiek humanitarinių iššūkių su kuriais daugiausiai susiduria Ukrainos kaimyninės valstybės.
Tačiau net ir tokiame baisume, kas kartą didžiuojuosi ne tik ukrainiečių drąsa ir pasiaukojimu, bet ir mūsų solidarumu. Mūsų piliečių pagalba ir parama Ukrainai, bėgančiųjų nuo karo priėmimas, aukojimas ar net Bayraktaro pirkimas – yra mūsų kraujyje. Sovietų Sąjungos dar palyginti neseniai vykdyti lietuvių trėmimai, okupacija ir nuolatinis laisvės siekis – tas istorinis patyrimas dar gyvas kiekviename iš mūsų, net jei tiesiogiai to neišgyvenome.
Mano vienas senelių buvo politinis kalinys, būdamas 16 metų sulaikytas su ginklu, vėliau uždarytas kalėjime ir išvežtas į tremtį, kurioje gimė ir mano mama. Kitas senelis – buvo kankinamas okupantų Lukiškių kalėjime. Ir tokių istorijų Lietuvos mastu yra labai daug.
Visai neseniai išgyvenę baisius režimo žiaurumus, stipriai palaikome Ukrainą, kovojame už ją, kur galime, nes žinome, kad priešas turi būti sustabdytas. Todėl visi solidariai su šiuo iššūkiu bandome susidoroti. Neabejoju, Ukraina galų gale karą laimės.
– Reikia paminėti, kad buvo ne tik iššūkių, bet ir įvertinimų – sausį „The Banker“ jus išrinko metų finansų ministre. Ką jums reiškia toks įvertinimas ir kaip manote, kas padėjo jo pasiekti?
– Manau, svarbus buvo Lietuvos žmonių susitelkimas ir ekonomikos atsparumas. Taip pat Vyriausybės priimti reikalingi sprendimai, kurie padėjo prisitaikyti prie koronaviruso pandemijos iššūkių, išsaugoti darbo vietas ir verslui efektyviai reaguoti į išaugusį neapibrėžtumą. Todėl Lietuvos ekonomikos rezultatas buvo vienas geriausių Europos Sąjungoje. „The Banker“ įvertinimas, be abejonės, labai malonus, tačiau jis turi ir kitą prasmę. Jis rodo, jog tarptautinės organizacijos mato bendrą kontekstą ir, galėdamos palyginti įvairių šalių taikomas strategijas, pripažįsta, jog mūsų pasirinktas kelias yra teisingas. Tai yra pagrindinis tokių apdovanojimų signalas, kuris suteikia papildomo pasitikėjimo.
– Matyt, didelis pasiekimas ir tai, kad tokį įvertinimą gauna moteris politikė. Ar Lietuvoje dar vyrauja stereotipas, kad politika – vyrų reikalas? Ar teko su tuo susidurti? (Seimo koridoriuose ir salėse vis pasigirsta skambių frazių, kurios tą stereotipą pagrindžia)
– Asmeniškai nesu apie tai daug galvojusi. Be abejo, nesenos praeities oponentų komentarai apie „mergaitiškus pokalbius“ sudaro įspūdį, kad stereotipai niekur nedingo, tačiau mano galva, yra svarbiausia, kaip jautiesi pats. Savo karjeros metu niekada neleidau sau galvoti, kad negaliu kažko atlikti ar pasiekti, nes esu moteris. Todėl, matyt, svarbiausia, dirbti savo norimą darbą, stengtis jį padaryti kaip galima geriau ir koncentruoti dėmesį į tai, ką gali padaryti.
Keisti komentarai lyčių pagrindu yra tik dar vienas foninis triukšmas, kurio klausytis neverta. Ir paprastai jie daugiau pasako apie patį kritiką žeriantį, o ne apie jos sulaukiantį. Jeigu pats tikėsi, kad gali kažką padaryti, pasiekti, visiškai nesvarbu, esi vyras ar moteris, – drąsiai eik pirmyn ir siek. Jei kažkas mano, kad moteris ko nors negali padaryti, tai yra tik tų žmonių problema.
Kas yra politikas nusprendžia rinkėjai, o ne keistus komentarus lyčių pagrindu laidantys.
– Kaip manote, kokie žingsniai reikalingi Lietuvai, kad moteris išeitų iš to namų šeimininkės įvaizdžio?
– Pirmiausia svarbu suprasti ir tikėti, kad visuomet turi pasirinkimo laisvę. O tuomet sprendimas priklauso tik nuo tavęs pačios: ar norisi siekti karjeros, ar atsiduoti šeimai, ar derinti abu tikslus. Tam tikra prasme svarbiausia demokratijos dovana – laisvas pasirinkimas. Ir jei pati tikėsi, kad gali tai pasiekti, sulauksi šeimos palaikymo – bet kuris sprendimas bus įmanomas. Nemanau, kad specialiai reikia siekti ištrūkti iš kažkokio įvaizdžio – tiesiog kiekvienas žmogus nori realizuoti save, kaip mano tinkama.
– Dar vienas stereotipas, kurį griaunate – finansai ir moterys. Ar skaičiai visada buvo jūsų pomėgis? Kokių dar pomėgių turite?
– Prieš mane buvusios finansų ministrės – Dalia Grybauskaitė ir Ingrida Šimonytė – matyt, jau prisidėjo griaunant šį stereotipą. Šiandien vargu ar tai ką nors stebina.
Tiesą sakant, mokykloje sekėsi daugelis disciplinų. Negalėčiau išskirti matematikos, kaip geriausiai pavykusio mokslo. Gal tiesiog turiu stipriau išreikštą loginį mąstymą, man patinka susieti priežastis su pasekmėmis, ieškoti nuoseklių ryšių, o pinigai dažniausiai nulemia tam tikrą rezultatą, nes bet kokio sprendimo rezultatui reikalingos vienokios ar kitokios investicijos. Todėl natūraliai gyvenime susidėliojo esamos karjeros kryptis. Procesai ir jų organizavimas man yra įdomus užsiėmimas.
Kalbant apie pomėgius, čia galioja tas pats proceso ir rezultato reiškinys. Man labai patinka auginti gėles – turiu jų įvairiausių rūšių, o jų puoselėjimui, kaip žinia, irgi reikia derinti skirtingus faktorius, užsiimti procesu, kad pasiektum rezultato – sveiko, žaliuojančio augalo. Tad labai toli nuo savęs nepabėgu ir pomėgiuose.
– Pati esate iš Kauno. Kam Kaune jaučiate didžiausią nostalgiją?
– Kadangi gimiau ir užaugau Kaune, čia pradėjau savo politinę karjerą – pažįstu kiekvieną miesto kertelę, čia gyvena mano tėvai, yra bendruomenė, kuri mane rinko Seimo rinkimuose, daugybė draugų ir ryšių. Kaunas – visada mano širdyje.
Kalbant apie kauniečių išskirtinumą, matyt, ryškiausias jų charakteris – verslus ir praktiškas, kartu labai telkiantis ir patriotiškas. Juk Kaunas – Lietuvos širdis. Be to labai tvirtas – jei kaunietis turi priėmęs sprendimą, jo lengvai nepriversi persigalvoti.
Todėl, matyt, sąžininga pasakyti, jog Kaune nostalgijos yra apsčiai: tiek galvojant apie šeimą ir draugus, tiek apie politinę bendruomenę, tiek ir plačiau – apie tarpukario laisvės dvasią, kuri labai gyva ir šiandien.
– Jūs pati kartu su vyru auginate du vaikučius. Suderinate karjerą ir šeimą. Ar tenka kažką aukoti? Kaip paskirstote prioritetus?
– Natūralu, kad dirbant tokį atsakingą darbą, daugiausiai laiko skiriama jam, tačiau visas laisvalaikis, atostogos – su šeima kartu. Turiu prisipažinti, kad galbūt buities smulkmenos nesulaukia pakankamo dėmesio, tačiau laikas su vaikais man visuomet yra prioritetas.
– Apie jūsų asmeninį gyvenimą žinoma labai mažai kas. Bandydama surasti interviu su jumis – nieko nepešiau. Kaip pavyksta išlaikyti tą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo?
– Ypatingai nesistengiu slapukauti – viešojoje erdvėje daugiausiai dalyvauju kaip politikė. Taip pat niekada nebuvau iš tų, kuri suskubtų viešinti savo asmeninį gyvenimą, tad sakyčiau, kad galbūt pavyksta išlaikyti sveiką balansą. Juolab, manau, kad žmonės balsuoja už politikus ne dėl jų asmeninio gyvenimo aplinkybių, o remdamiesi profesionaliais sprendimais, nuveiktais darbais, patikimumu.
– Matyt, dažnai sulaukiate klausimo dėl savo mergautinės pavardės (ministrės mergautinė pavardė yra Šimonytė - aut.past.) ir ryšio su Ingrida Šimonyte. Ar tai tik sutapimas, ar jus sieja giminystės ryšiai?
– Taip, reikia pripažinti, kad su Premjere Ingrida Šimonyte mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai, tik graži Šimonyčių pavardė. Tiesa, apie tokį sutapimą jai papasakojau tik einant į pabaigą mūsų bendram darbui frakcijoje Seime, praėjusioje kadencijoje.
– Kokių dar keistų gandų esate apie save girdėjusi?
– Šis gandas ir yra keisčiausias, kokį kol kas girdėjau – kad Šimonyčių klanas valdo Lietuvą.
– Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos moterims?
– Lietuvos moterims norėčiau palinkėti pasitikėjimo savimi ir tikėjimo, kad galime pasiekti visko. Svarbiausia nuspręsti ko norisi ir užtikrintai dirbti siekiant tikslo. Ir nekreipti dėmesio į tuos, kurie bando būti inkarais, stabdančiais tobulėjimą. Sparnų ir gero skrydžio!
