– Pradėkime nuo moterų versle. Jūs verslo srityje sukatės jau ilgus metus. Kaip pasikeitė požiūris į moteris verslininkes per pastaruosius, tarkime, 10–15 metų?

– Tai vis labiau tampa norma. Aš labai gerai prisimenu, kai prieš 13 metų pasirašėme kontraktą dėl vienų patalpų nuomos, tada manęs paklausė: „O jūsų vyras žino, jūs pasitarėte su vyru?“. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Negaliu sakyti, kad tokių klausimų nebegaunu, bet kad jų yra mažiau ar jie subtilesni, ir pagalvojama prieš užduodant, tai tikrai. Šis pokytis nėra radikalus, bet jis juntamas. Anksčiau buvo galvojama, kad jei moteris turi verslą, tai tik dėl to, jog vyras yra turtingas ir davė jai „pažaisti“, dabar – jau kitaip.

– Mes, lietuviai, esame linkę save kritikuoti. Ar šioje srityje (moterys versle) jau galime save paplekšnoti per petį ir pagirti, kad einame tinkama linkme, ar dar gerokai atsiliekame nuo Vakarų?

– Priklauso nuo konkretaus konteksto, bet yra nemažai sričių, bendruomenių, kur visiškai žengiame koja kojon. Kita vertus, tie patys Vakarai nėra šventa žemė. Ten irgi yra gajų stereotipų, irgi diskutuojama apie moteris valdybose, apie moterų vietą visuomenėje ir pan. Nėra taip, kad egzistuoja Vakarai ir besivejantys Vakarus Vakarai. Visur yra įvairių situacijų. Ir man labai džiugu, kad mes jau daug labiau esame Šiaurės Europa, nei buvome prieš tuos 15 metų, kai aš žengiau pirmuosius žingsnius.

– Nežinau, ar yra vienas atsakymas, bet negaliu nepaklausti: kaip užauginti mergaitę, kuri nebijotų imtis savo verslo, siekti savo svajonių, klysti, o suklydus – vėl atsikelti?

– Aš čia kalbėčiau ne tik apie mergaites, bet apskritai apie vaikus. Mes vis dar labai dažnai vaiką prispaudžiame ir sakome: „Ką tu čia svaigsti, kam tau to reikia.“ Man atrodo, kiekvienam vaikui nepaprastai svarbu, jog tėvai palaikytų jo idėjas, kad ir kokios jos beprotiškos atrodo, nes blogiausia, kas gali nutikti, tai nepasisekti. Bet gali ir pasisekti. O kalbant konkrečiai apie mergaites, tai labai svarbu pastebėti mūsų elgesyje ir kalboje tuos stereotipus, nes dažnai tai yra mūsų kultūros dalis, kurios net nejaučiame.

Austėja Landsbergienė
Foto: DELFI / Julius Kalinskas

Švedijoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo filmuojamos darželio mokytojos ir tai, kaip jos pasitinka darželinukus. Jos visada pasitikdavo su šypsena, maloniai, pritūpusios – viskas tinkamai. Buvo stebima, ką mokytojos sako. Mergaitėms labai dažnai buvo sakoma, kaip jos gražiai atrodo, kas joms taip gražiai supynė plaukus, kokie dailūs bateliai, kokia suknelė. O berniukams buvo sakoma maždaug taip: kokia šiandien gera tavo nuotaika, atsinešei dinozaurą, tu stiprus kaip dinozauras. Kai mes su vaikais taip kalbame, paskui nesistebėkime, kad mergaitei svarbu, kaip ji atrodo. Jei nuo vienų metukų mes pastebime tik jos aprangą, tai jai ir svarbu, kaip atrodo. Visi moksliniai tyrimai įrodė, kad daugėja tokio elgesio, kokį mes pastebime. Taigi labai svarbu, ką sakome. Ir Švedijoje, kur, atrodo, pedagogus jau apie tai moko, universitetuose apie tai kalba, vis tiek šitai vyksta; neabejoju, kad Lietuvoje tai automatiškai važiuoja visu pajėgumu. Mums reikia stabtelėti ir pagalvoti: gal verčiau pastebėti gerą mergaitės nuotaiką, tai, kad turi tvirtą nuomonę, kad ji kelia ranką, o nenusileidžia, jei berniukas šalia garsiau rėkia. Juk jei berniukas kelia ranką ir šaukia, mes sakome, kad jis – lyderis, o jei mergaitė – tai akiplėša. Jei vaikui nuo ikimokyklinio amžiaus formuojame, kad vienas taip besielgiantis yra lyderis, o kita – akiplėša, nenuostabu, jog gimnazijoje sprendimus klasėje dažnai priima berniukai. O mes tada sakome, kad jos pačios nenorėjo. Taip, bet jos jau turi 15 metų praktikos patylėti.

– Kiek čia svarbus auklėjimas šeimoje, o kiek – ugdymo įstaigoje?

– Moksliniai tyrimai rodo, kad šeima yra svarbiau ir ypač tada, kai kalbame apie ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikus. Žinome, kad beveik viskas, kas svarbiausia, – kaip mes galvojame apie save, kaip vertiname save, – formuojasi būtent šiame amžiuje, todėl šeimos įtaka nepaprastai didelė. Ugdymo įstaigoje, kur vaikas praleidžia daug laiko, susiformuoja draugystės, mokytojai labai dažnai būna pirmieji autoritetai už šeimos rato, tai irgi reikšminga, bet daugelis sako, kad šeima įtakos turi 70 proc., ugdymo įstaiga – 30 proc. Dėl to labai svarbu, kad ugdymo įstaiga papildytų tėvų namus, – kad būtų kalbama apie tuos pačius dalykus, kad būtų propaguojamos tos pačios vertybės. Priešingu atveju vaikui vyksta toks kognityvinis disonansas. Tarkime, tėvai sako „trenk atgal“, o darželyje – „mes nesimušame, mes žodžiais sprendžiame konfliktus“. Vaikas nesupranta, juk tėtis ar mama jam sakė, kad reikia vožti atgal. Vyksta žingsnis į priekį ir du atgal arba du į priekį, vienas atgal. Bet jei abu sako tą patį, tada judama į priekį. Dėl to svarbu, kad ugdymo įstaiga patikimai ir stipriai papildytų tai, kas sakoma namuose, bet namų pakaitalu niekada nebus. Kartais tėvai išsigąsta, sako: mano vaikas tiek laiko praleidžia darželyje, mes tik vakare pabūname kartu, ir aš bijau, kad iš darželio parsineš negerų dalykų. Bet reikia nepamiršti, kad tų vakarų labai daug, savaitgalių irgi daug, taip pat šventinių dienų, atostogų, ligų, kai vaikas būna su tėvais, jau nekalbu apie pirmuosius metus ar dvejus, kai nebuvo jokių darželių. Ir net jei atrodo, kad darželis turėtų turėti įtaką, tai taip, jis turi, bet ne tokią, kokią tėvai įsivaizduoja.

Austėja Landsbergienė
Foto: Organizatorių nuotr.

– Kas jums padeda suklydus vėl eiti pirmyn? Vidinės savybės, aplinka?

– Jei kalbėsime apie aplinką, tai grįšime prie šeimos. Svarbiausia yra šeimos nuomonė ir palaikymas. Jei antroji pusė nepalaiko, tai tik laiko klausimas, kada moteris ar vyras nuleis rankas. Jei yra konfliktų, vieną dieną tu prieisi kryžkelę, kai reikės pasirinkti, kai sakysi: gerai, aš atsitraukiu nuo šeimos arba nuo veiklos. Linkėčiau, kad kuo mažiau žmonių atsirastų tokioje kryžkelėje, kad vis dėlto galėtų įgyvendinti savo kūrybinius projektus, dirbti ten, kur nori, save realizuoti ir kartu jausti palaikymą, pasididžiavimą bei paramą namuose. Nes jei namuose bus žmogus, kuris sakys „taigi sakiau tau, kam ten reikėjo lįsti, visą laiką kartojau, kad taip ir nutiks“, tau bus labai sunku išlipti iš duobės. O duobių visada bus. Nėra jokio darbo, jokio verslo, kur nebūtų duobių, ir jei tomis akimirkomis tave dar kas nors ėda, bus labai sunku.

– Kokie jūsų prioritetai? Šeima?

– Sunku pasakyti. Mes daug kalbame apie pusiausvyrą ir pati dažnai gaunu klausimą, kaip viską suderinu. Nieko aš nesuderinu. Kai esu namuose, laukia darbai, kai esu darbe, laukia vaikai arba vyras. Visada kažkas laukia, bes esmė, kad tie laukiantys supratingi ir kad aš pati neplaku savęs, jog kažkas laukia. Tai yra gyvenimas, tai yra realybė. Dabar daug kalbama apie Z kartą, jau ateinančią į darbo rinką, ir jie į darbą žiūri kaip į papildomą gyvenimo projektą, o į gyvenimą – kaip į darbą. Ir jiems net ne šeima yra prioritetas, o, kaip jie sako: aš ir mano gyvenimas, mano psichologinė savijauta, emocinė sveikata. Ir tai nauja. Mano kartos atstovai dar klausia, šeima ar darbas, o šita karta jau sako: „Aš ir mano mintys apie pasaulį, mano vertybės.“ Keičiasi paradigma ir akcentai, bet anksčiau ar vėliau visi supranta, kad gyvenimas nėra vien tik darbas, vien tik šeima ar vien tik tu pats. Jei nori laimingai gyventi, tu ir pats sau kažkiek turi rūpėti, ir kiti, ir darbas, nes jis suteikia gyvenimui savirealizacijos prasmę.

– Kažkada minėjote, kad miegate po 4–6 valandas. Ar tai jau praeity? Ar skiriate laiko sau, savo sveikatai?

– Mano vidurkis yra apie 5 valandas. Jau nėra keturios. Nors gegužę buvo toks etapas, kai savaitę miegojau po tris su trupučiu. Man atrodo, kad savo gyvenime turiu tokią misiją. Neįsivaizduoju savęs nedarančios to, kur matau prasmę. Man kartais sunku suprasti žmones, kurie sako, kad penktadienį ketvirtą valandą išjungia kompiuterį ir neįsijungia iki pirmadienio 8 valandos. Aš taip negaliu. Man būtų pragariškas savaitgalis, jei negalėčiau skaityti profesinių knygų, galvoti apie savo veiklą, nes kaip tu gali apie tai negalvoti, jei tau tai rūpi, tau tai įdomu. Tai ir yra laikas sau. Tik svarbu, kad tai būtų tavo paties sąmoningas pasirinkimas, tada vadovausiesi savo galva, o ne darysi tai, ką primeta kiti. Aš nuolat gaunu žinučių, kad ne taip pasakiau, ne taip apsirengiau, ne ten nuėjau, ne taip padariau. Tas nemalonių dalykų srautas nuolatinis, bet galiausiai supranti, kad negali į tai kreipti dėmesio. Aš turiu girdėti save ir žmones, kurie man rūpi, o visa kita yra tik triukšmas, kurio turi išmokti neklausyti. Kai to išmoksti, pradedi vadovautis savo galva.

Balsuoti galite ČIA.