– Papasakokite, ką jūs šiuo metu veikiate? Kuo užsiimate?
– Esu Rūta, su vyru Tadu esame įkūrę socialiai atsakingą šeimos verslą, dirbame su vaikais, jaunimu ir suaugusiais. Supažindiname visuomenę su negalios subtilybėmis ir vedame edukacijas vaikams.
Daug savanoriaujame, konsultuojame ir padedame rasti tinkamus atsakymus į visiems rūpimus ir su negalia susijusius klausimus. Na, o asmeniškai aš mėgstu iššūkius, tad ir veiklos niekada nestinga.
– Turite nemažai veiklų. Kas jus motyvuoja judėti pirmyn, nenuleisti rankų?
– O kodėl neklausiate apie nuleistus ratus? Taip... visi mano, jog jei jau su negalia ir žmogus gyvena įprastą gyvenimą, vadinasi nenuleido rankų. Tikrai taip nemanau. Aš gyvenu įprastą gyvenimą, su norais, svajonėmis, troškimais ir noru būti, juk gyvenimas tik vienas, reikia išnaudoti visas duotas galimybes ir čia negalia yra visai nereikšmingas reikalas, juk kūnas kiekvieno yra kintantis, senstantis, o gal labiau atletiškas, ar atvirkščiai. Bet mintys, sąmonė, instinktai yra duoti ir verti būti išnaudotais. O motyvuoja šeima – dukra, vyras, tėvai, draugai, aplinka ir būsena.
– Papasakokite trumpai savo istorijos priešistorę. Gimėte su negalia, bet tai niekada netrukdė siekti tikslų, siekti to, ko kartais nepasiekia ir negalios neturintys žmonės?
– Taip, gimiau su negalia ir esu labai dėkinga likimui už šią dovaną, jei ne negalia, turbūt dabar nesikalbėtume, juk būčiau tik moteris, mama, žmona. O dabar negalia yra tai, kas stebina, kas verčia diskutuoti apie tuos pasiekimus, kuriuos lygiai taip pat būčiau pasiekusi be negalios. Negalia kaip fenomenas visuomet visuomenės buvo iškeliama aukščiau žmogaus ir negaliai priskiriamos savybės, tai, kad žmogus tampa ribotas, nuskriaustas likimo, bet tai tik nuostatos, stereotipai.
– Ko dažniausiai bijo žmonės, kas juos stabdo? Kokios yra jūsų baimės?
– Gal vorų? Hm... ne, gal varlių! Reik paklausti, nes kiekvienas turi savas baimes, bet gal
dažniausiai žmonės bijo nežinomybės. Mes – žmonės bijome to, ko nežinome ir nepažįstame. Kodėl žmonės bijo žmonių su negalia, nes jie nežino, kad siela tokia pati, mes taip pat verkiame, juokiamės, džiaugiamės, mylime… mes esame pirmiausiai asmenybės, kaip kiekvienas, nepriklausomai turi negalia ar ne. Nebijokime žmonių, elkitės kaip su visais tada niekas nestabdys pažinti. O mano asmeniškai baimė yra laiptai. Aš jų tikrai bijau, nes dėl elementaraus pastato neprieinamumo negaliu savarankiškai būti dalimi visuomenės. Vadinasi, negalia slypi ne manyje, o aplinkoje, kuri negali priimti.
– Esate ir mama. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, gimus dukrytei?
– Mūsų su Tadu tėvystė buvo planuota, labai atsakingai ruošėmės tam, „repetavau“ prižiūrėdama draugių vaikučius, stebėjau aplinką, tyrinėjau. Tai, kad būsiu mama, supratau dar studijų laikais, kuomet rašiau baigiamojo darbo gaires. Pasiruošimas motinystei buvo labai ilgas, nes vaikai be vyrų negimsta. Sutikti sielai mielą žmogų užėmė laiko. O gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, nes teko atsisakyti gyvenimo „čia ir dabar“, planuoti laiką, būti su šeima. Esu labai dinamiška, tad motinystės iššūkis prasidėjo nuo to, jog teko riboti judėjimą. Tačiau dabar mudvi su dukrele esame nenustygstančios vietoje ir jei ne karantinas, tikiu ,jog keliautume ir pramogautume kur kas daugiau.
– Atrodo, kad visą gyvenimą griovėte stereotipus. Su kokiais kovoti tenka iki šiol?
– Aš nekovoju, karas ne mano asmenybės būdui, mes su šeima šviečiame visuomenę, nes įsitikinome, jog dar labai daug žmonių nežino, o iš nežinojimo ir atsiranda stereotipai. Kovoti neverta, verta šviesti, supažindinti, parodyti.
– Minėjote, kad jūsų patekimas į Metų Moters rinkimus turi visai linksmą istoriją. Jus užregistravo draugė, tiesa? Kaip viskas buvo?
– Taip, tai tiesa, draugė pamatė, kad vyksta konkursas ir pasidomėjo, kadangi buvo galima nominuoti save ar kita moterį, o ji kategoriška, ji nesupranta kaip save galima nominuoti, nes yra vertesnių į šią nominaciją, nominavo mane. Neatsiklausi užpildė iš vakaro anketą, o ryte pasakė „nepyk aš tave nominavau, metų moters titului“. Pradžioj pagalvojau, jog na kam, juk jei ne ratai... bet vėliau supratau, jog nešu vėliavą visų nedrįstančių tituluoti save. Mudvi su drauge Reda labai daug diskutuojame apie moteriškumą ir negalią, nes manome jog būti moterimi visų pirma yra jausmas.
– Ar užtruko, kol atradote tikruosius draugus?
– Tikrai ne, draugų buvo visada ir visur, gal net per daug. Tarkime, pas draugus aš nuvykti negaliu, mat laiptai, o pas mus visi gali lankytis. Susitikimo vieta pas mus nuolat rezervuota. Pasakoti tikrai linksma, tarkim, studijų ir bendrabučio gyvenimo laikais, draugai susirinkdavo pajautę keptos vištytės aromatą, arba sausainukų. O kelionėse sutikdavau smagių pakeleivių, pradžioj iš smalsumo, o vėliau ir tema palanki pasitaikydavo. Tad draugų tikrai niekada nestinga.
– O kaip susipažinote su savo antrąja puse?
– Regis, jau visa Lietuva žino, bet pasikartosiu, jog kaip ir dauguma „šiuolaikinio jaunimo“ susipažinom interneto platybėse. Pradėjom bendrauti ir supratom, jog mums pakeliui.
Ir tik dabar Tadas pripažįsta, jog jam vyriškumas yra – ne noras pasipuikuoti prieš draugą savo gražuole moterimi, nauju automobiliu, bet santykis su moterimi ir vienas kito supratimas, palaikymas.
– Ką patartumėte kitiems negalią turintiems žmonėms? Kaip gyventi ir nepasiduoti nei fiziniam, nei psichologiniam skausmui?
– Patarti kitiems žmonėms su negalia tikrai nieko nenoriu. O štai negalios neturintiems tikrai palinkėsiu kuo daugiau ir labiau pažinti įvairius žmones. Neverta galvoti, jog kenčiame dėl negalios, labiau skaudina nepasitikėjimas, nuostatos, baimės ir nenoras suprasti, jog tik vienas laiptelis gali skirti žmogų nuo visuomenės. Sukuriam patys sau tokią architektūrą, kuria vėliau pasinaudoti tampa iššūkis. Tad būkime drauge, būkime pakeleiviais šiame gyvenime ir nesvarbu ar ant jūsų kojų batai, o po mano sėdimąją ratai, o gal žmonės mato ausimis (neregiai), o kalba rankomis (kurtieji) – lai sieja mus pasaulis, pomėgiai ir noras būti kartu, keliauti ir pažinti.
Už Rūtą galite balsuoti ČIA.
