– Papasakokite, ką šiuo metu veikiate?
– Šiuo metu esu Šakių švietimo pagalbos direktorė, po darbo užsiimu logopedine veikla, o kartu su šeima kuriame lavina.lt puslapį, kur dalinamės mano kurtomis užduotimis su tėvais, pedagogais, kad, kaip aš sakau, Lietuvoje užaugtų kuo daugiau protingų vaikų.
– Aktyviai prisidedate prie vaikų švietimo ir lavinimo?
– Tikrai taip. Turiu nemažai žinių ir patirties, nenoriu tuo naudotis tik pati viena. Mano tinklalapio pradinė idėja buvo sukurti kuo įvairesnių užsiėmimų, kad tėvai su vaikais galėtų praleisti kuo daugiau laiko. Bet mane nustebino, kad tas pačias užduotis ėmė naudoti ir specialistai, ir pedagogai, ir logopedai. Tai buvo toks atradimas ir įvertinimas.
– Kokių žinių dažniausiai stokoja tėvai?
– Dažniausiai jiems reikia konkrečių žinių būtent jo vaikui. Internetas yra labai didelis šiukšlynas, informacijos daug, bet ar ji tinkama konkrečiam vaikui, ne specialistas to tikrai negali pasakyti, jam per sunku. Tarkime, kaip ugdyti, kaip elgtis su vaiku, kuris turi dėmesio sutrikimą? Joks straipsnis int ernete to nepasakys. Taip pat apie tam tikras logopedines problemas – kaip tarti žodžius, kaip plėtoti žodyną. Specialistas pamato, ant kokio žemiausio laiptelio stovi vaikas ir ką reikia daryti, kad jis užkoptų aukštyn.
– Kaip jūs pati susidomėjote šia sritimi?
–Mano pirmoji specialybė yra geografijos mokytoja. Kai studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete, apie specialiuosius ugdymo poreikius nieko nebuvo girdėti, o specialiųjų poreikių vaikų daugėjo. Susidūriau su problema, kad nemoku jų ugdyti, nežinau, kaip juos mokyti geografijos pamokose, nesupratau, kieno tai problema: ar mano, ar vaiko. Nusprendžiau, kad turiu pasitobulinti savo žinias, kad galėčiau suteikti pagalbą tokiems vaikams. Įstojau į Šiaulius, nors neplanavau dirbti nei logopede, nei specialiųjų poreikių vaikams pedagoge, norėjau tik geografijos pamokose vaikams padėti, nes man tas darbas labai patiko. Bet paskui gyvenimas taip pasisuko, kad iš pradžių derinau geografijos mokytojos ir specialiojo pedagogo darbus, o paskui pradėjau dirbti tik logopede. Šią veiklą tęsiu iki šiol
– Ar tai jūsų tikrasis tas kelias?
– Tikrai taip. Kartais net pagalvoju, jei reikėtų keisti darbą, be pedagoginės veiklos savęs neįsivaizduoju. Aš esu mokytoja, man reikia vaikų, man reikia pedagoginio darbo, esu patenkinta juo. Be to, man patinka dalintis savo patirtimi, vedu seminarus, mokymus tėvams ir specialistams. Noriu, kad tėvai ir mokytojai pažintų savo vaikus, suprastų, kas jiems yra sunku, o ne kaltintų, kad čia auklėjimo problemos, ar kad aš kažką ne taip darau.
– Dažnai pastebite, kad pedagogų ir tėvų nuomonės apie tą patį vaiką išsiskiria?
– Taip, tai natūralu, kad kiekvienas matome kitaip, bet dažniausiai tie skirtingi matymai ir nesutarimai būna dėl nežinojimo, neišsikalbėjimo. Kai yra bendraujama apie tai, kaip padaryti, kad vaikui būtų geriau, galiausiai surandamas bendras sąlyčio taškas ir einama tuo pačiu keliu ir ta pačia kryptimi. Aš suprantu mokytojus. Vaikai keičiasi, kartos keičiasi. Bet viskas yra įmanoma. Sutarimas tarp tėvų ir pedagogų yra įmanomas, bet abi pusės turi kalbėtis.
– Vaikai šiandien ir vaikai prieš 20-30 metų skiriasi, kokie tie skirtumai?
– Kardinaliai skiriasi. Šiuolaikiniai vaikai yra drąsūs. Jie nori viską imti su kaupu čia ir dabar. Pastangų įdėti kuo mažiau, o visko pasiekti kuo daugiau.
– Tai gerai ar blogai?
– Mūsų karta buvo mūsų, jų karta – jų. Man smagu žiūrėti į tuos drąsius vaikus, kurie sako „tu“ suaugusiajam. Jie pasieks daug daugiau nei mes. Jie informacijos sukaupia daugiau, technologijas perpranta greičiau. Jų smegenys dirba kitaip. Reikia džiaugtis tuo, ką turime dabar. Vaikai mane moko tos drąsos, ėjimo į priekį, kaip įdėti kuo mažiau sąnaudų, bet gauti kuo geresnius rezultatus.
– Kokių patarimų turėtumėte tėvams?
– Mano labai dažnas patarimas šiuo metu būna, kad tėvai patys nurimtų savo viduje, nejaustų įtampos, nes ji persiduoda vaikui, kad jie tikėtų savo vaiku, jo galiomis, ypač kai pamato, kad yra problemų, kad jį palaikytų, kreiptųsi į tinkamą specialistą. Mažam vaikui, suteikus tinkamą pagalbą, rezultatai būna labai puikūs. Taigi tikėkite savo vaiku, jo sėkme ir tikrai viskas bus gerai.
– O pedagogams?
– Pailsėti. Mėgautis vasara, pamiršti darbą, nors tai labai sunku, sugrįžti rugsėjį į savo darbą su daug energijos, tikėjimu, pozityvu ir šypsena.
