– Turite savo verslą, kuris pavadintas dukros vardu, tiesa? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Iš tiesų turime du verslus. Vienam jau daugiau nei septyneri metai, užsiimame kosmetikos importu, eksportu ir sertifikavimu. O kitams verslui – dar tik pusantrų metų. Prieš pačią pandemiją įkūrėme vaikiško maisto liniją „Nastia garden“. Nastia yra mūsų mažylė – ketverių metų mergaitė.
– Nemenki iššūkiai laukė?
– Taip, tikrai to nesitikėjome. Bet kažkaip vertėmės. Neatleidome nė vieno savo darbuotojo. Startavome nelengvu metu, bet nesinorėjo priimti ir paskui atleisti žmones.
– Kuo ypatingi tie produktai?
– Visų pirma stengiamės gaminti tik Lietuvoje. Produktai, kiek įmanoma, yra tik iš lietuviškų ingredientų. Be abejo, išskyrus kokius nors bananus, ananasus ar mangus. Didžioji gamybos dalis vykdoma rankomis: nuo etiketės iki paskutinio šaukštelio.
– Jūsų verslas yra ir tam tikra investicija į vaikų ateitį?
– Tikiuosi, kad kažkuri iš dukrų perims. Vyresnioji kol kas nesiruošia, ji nori studijuoti mediciną. Turi labai gerus mokymosi rezultatus. O mažajai gal kažkada bus įdomu, nes kol kas ji yra tik mūsų reklaminis veidas.
– Kaip kilo idėja gaminti maistą vaikams?
– Taip išėjo intuityviai. Namuose turime du vaikus – paauglę mergaitę, kuri mėgsta užkandžiauti ir ketverių metų dukrą. Pradėjome nuo vienos produktų grupės, tada pabandėme antrą, trečią... ir tos idėjos nesibaigia iki šiol. Kadangi aplinkoje daug mažų vaikų, paprasta buvo išsigryninti skonius, suprasti, ką valgo vaikai, ką mėgsta.
– Jūsų mažoji dukrytė yra ypatingas vaikas, tiesa?
– Nastia galiu tik džiaugtis, neturime tų problemų, kurias turi didžioji dalis tokių vaikučių. Man labai lengva kalbėti ir džiaugtis, nes jos raida visiškai neatsilieka nuo paprastų vaikų, gal tik truputį kalba. Bet lankomės pas logopedę, specialistai stebisi ir džiaugiasi, kad viskas yra taip. Nuo gimimo neturėjome jokių reabilitacijų. Pas logopedą pradėjome lankytis tik prieš metus. Nastia yra labai nuovoki ir protinga mergaitė.
– Reikėjo laiko susitaikyti su diagnoze?
– Aš manau, kad nė vieno ypatingo vaiko mama nesusitaiko su ta diagnoze. Tu gali pasakyti visuomenei, kad taip, yra kaip yra, bet iš tiesų pasikeičia ne tik gyvenimas, bet ir požiūris į daugelį dalykų. Apskritai, gimus vaikui, gyvenimas pasikeičia 100 proc., o gimus vaikui su negalia, gyvenimas ne pasikeičia, jis sudūžta į daugybę dalių, kurias tau reikia susirinkti ir susidėti iš naujo. Turi išmokti gyventi kitaip. Sulėtinti tempą, nes ypatingi vaikai reikalauja daugiau laiko, daugiau dėmesio.
– Ar dar kyla klausimai, kodėl taip nutiko, kokios priežastys?
– Palikome šiuos klausimus jau praeityje. Auginame ir priimame Nastią kaip sveiką vaiką, kiek tai įmanoma. Ji neserga, mums nereikia reabilitacijų, nereikia specialios pagalbos, todėl viskas yra paprasčiau. Suprantu, kad kitoms mamoms yra sudėtingiau, kai turi vaikščioti po ligonines ir pan. Aš negaliu lyginti savęs su kitomis, nes tai būtų nesąžininga jų atžvilgiu. Stengiamės negalvoti apie tai, kodėl taip nutiko. Gyvename ir džiaugiamės dukryte be proto.
– Ar karantinas įnešė papildomų sunkumų?
– Darželį lankėme iki karantino, o dabar į jį dar negrįžome. Intensyviai dirbame namuose. Nastia turi daug užsiėmimų, veiklos. Nepasakyčiau, kad buvo sunkiau. Mano vyresnei dukrai nuotolinis mokymasis ir karantinas išvis patiko. Negaliu skųstis. Pandemija mus išmokė vertinti gyvą bendravimą. Vaikų mokslo rezultatai nenukrito, depresijų neatsirado. Negaliu sakyti, kad susidūrėme su sunkumais. Be abejo, vaikams trūko bendravimo su draugais, nes labai sąžiningai laikėmės karantino taisyklių, niekur nekeliavome, pas draugus nevaikščiojome, į parduotuvę – tik po vieną asmenį.
– Jūsų gyvenimas yra tarp Lietuvos ir Rusijos, tiesa?
– Iki karantino – taip. Gyvenome pusę laiko ten, pusę – čia. O dabar apsistojome Lietuvoje. Kol kas jokių pokyčių neplanuojame. Grįžti į Rusiją galime bet kada, ten puikus klimatas, bet kol kas dirbti iš čia patogiau.
– Ar lieka laiko sau?
– Nedaug, bet aš ir iki Nastios gimimo neturėjau to laiko sau. Tai, kas buvo atiduodama darbui, dabar atiduodama vaikui. O šiaip neslėpsiu, turiu mažų malonumų, rytais mėgstu ramiai išgerti kavos puodelį, tam galiu truputį anksčiau atsikelti. Peržiūriu naujienas. Esu pasyvaus poilsio mėgėja, kai buvo galima keliauti, rinkdavausi tokio pobūdžio keliones. Randu laiko knygai, filmui, turiu mamą, kuri man labai daug padeda. Galiu tik džiaugtis.
– Ką patartumėt kitoms, panašaus likimo mamoms?
– Čia nėra patarimų. Tą reikia išgyventi. Susitaikyti neišeina, vis tiek gyveni, matai, jei lengvesnė negalios forma, tau lengviau, jei sunkesnė – sunkiau. Tokiai mamai pasakyti, kad ji turi susitaikyti, man atrodo įžeidimas. Nes kiekviena mama, matyt, atiduotų savo gyvenimą, savo sveikatą, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir nesusidurtų su jokiomis kančiomis. Kai pamatai ligoninėse, kiek tiems vaikams reikia ištverti, tikrai sunku. Todėl pasakyti, kad jūs turite susitaikyti, negalima.
Už Valeriją galite balsuoti ČIA.
