– Kaip vertintumėte praėjusius metus, kurie daugeliui buvo kupini iššūkių?
– Aš juos pavadinčiau įdomiais metais, kai sulaukėme to momento, kai dar labiau pradėjome vertinti laiką, supratome, kad jo nenusipirksime, kad nuo mūsų priklauso tik tai, kaip jį leidžiame. Bandyti pasiskųsti yra lengviau negu įžvelgti kažką teigiamo tuose visam pasauliui mestuose iššūkiuose. Bet man norisi atrasti gerų dalykų. Man tas laikotarpis atvėrė platesnes galimybes, mano pačios kitus variantus, leido skirti dar daugiau laiko šeimai, sau. Džiaugiuosi, kad visa tai suvokiau, nesulaukusi 70-ties metų, be jokių didelių tragedijų. Esu laiminga, kad galiu kurti, veikti, matyti, judėti, mylėti, būti mylima. Tai pagrindiniai laimės aspektai.
– Savo iniciatyvoje „Moterų pasaulis“ padedate moterims, kurios augina negalią turinčius vaikus. Susiduriate su sunkiomis moterų istorijomis. Ar po to pačiai nesunku nuo tų problemų atsiriboti?
– Gal pirmi kartai šokiruodavo, bet dabar džiaugiuosi, kad galiu joms padėti. Be abejo, būna visokių istorijų, nuo kurių tikrai sunku atsigauti, bet išmoksti. Bendraudama su kitokiais vaikais ar jų mamomis, supranti, kad jiems nuo to, kad verksi šalia jų, nebus geriau. Ašaros nepadeda. Ši iniciatyva „Moterų pasaulyje“ ir yra apie tai, ką galime padaryti, kad padėtume vienai ar kitai šeimai. Sociologijos mokslai mane privertė kitaip pažiūrėti į problemas: kartu išjausti, paliūdėti, bet padėti moteriai atsistoti ant kojų, suteikti įrankius, kad ji nepriklausytų nuo kitų.
– Gal yra istorija, kuri labiausiai sukrėtė?
– Vienos išskirti negaliu, nes kiekviena yra unikali. Jas visas vienija tėvų meilė ir tikėjimas. Geriausiai sergančiam vaikui gali padėti tik mama. Bet mes dažniausiai visą rūpestį nukreipiame į vaiką, o kaip ta mama? Mums iš toli skaudu žiūrėti į tą situaciją, o kaip tai mamai? Ši iniciatyva ir buvo sukurta, norint atkreipti dėmesį į mamas ir šeimas, kurios augina sunkią negalią turinčius vaikus. Mes pasirūpiname ir diplomais, ir kvalifikacijomis, suteikiame įrankius pirmai pradžiai, kad jos pradėtų veikti.
– Ar pačiai buvo tokių situacijų gyvenime, kai reikėjo pagalbos? Ar turėjote jėgų ieškoti tos pagalbos?
– Kai nutinka kokia nors bėda, reikia laiko, kad ta žaizda užsitrauktų, tik tada gali apie tai kalbėtis. Bet esu už tai, kad dalintumėmės ta patirtimi, nes kad ir kaip banaliai beskambėtų, emocinis palaikymas yra be galo svarbus. Žmogus, kurį palaiko, gali padaryti daug daugiau, nei tas, kurio nepalaiko. Mes visi dažnai būname dideli kritikai, bet gerą žodį pasakyti sugebame retas. O kitam žmogui tas geras žodis gali duoti labai daug.
– Ar sunku atsirinkti, kam tą pagalbą suteikti?
– Gal pirmais metais, bet dažniausiai viskas klostosi sklandžiai. Noriu pasirūpinti tomis mamomis, žinau, kur kreiptis, kaip išpildyti jų svajones, kad jos grįžtų į tą veiklų gyvenimą.
– O kaip jūs pati rūpinatės savimi? Šiemet metėte sau nemenką iššūkį – maudėtės lediniame vandenyje...
– Aš ir šiandien po maudynių. Vizualiai saulė šviečia, bet kai vėjas pučia, yra reikalų, kad įliptum į ežerą (šypsosi). Tokie iššūkiai tobulina mane kaip asmenybę. Ne vienerius metus bandau susidraugauti su savimi. Pamenu, pirmaisiais metais, kai pradėjau apie tai kalbėti, išleidome dainą „Aš myliu save“. Ji buvo interpretuota kaip labai egoistiška, bet dažna moteris nustumia save į paskutinį planą, o taip neturėtų būti. Jei savęs nemyli, sau negali padėti, negali ir kitais pasirūpinti. Ta tuštuma juntama, tu nespinduliuoji, negali duoti meilės, nes pati savęs nemyli. Analizavau save ir supratau, kas iš tikrųjų esu. Man patinka suteikti pagalbą. Tokia veikla leidžia nepasiklysti tarp to, kas realu, ir ne. Kita svarbi išmokta pamoka – nebesilyginti su kitais. Visada rasime gražesnių, gražiau piešiančių, šokančių, bet reikia išmokti pasidžiaugti savimi. Dar vienas svarbus aspektas – nepamesti savęs. Kuo labiau žmogus auga, tuo labiau jį slegia įvairūs rėmai, stereotipai, taisyklės, kad nedera to, negalima ano. Tu pasimeti ir nebesupranti, ar čia tu nori, ar kažkas kitas. Aš išmokau išgirsti save pačią, nes daugelis kompleksų ar baimių man buvo primestos kitų. Dažnai girdime: „Kam tu čia eisi, ką tu čia darysi, ką tu čia prisigalvojai...“ Galiausiai susimąstai, gal tikrai geriau nedaryti. Bėgant laikui, pametame tą drąsą, ryžtą, bet pažiūrėkite į vaikus. Jiems visai nesvarbu, kas ką pagalvos. Taigi svarbu jaustis laimingam, kai tavęs niekas negesina. Kai tave laisto ir prižiūri, ir pats tą darai, belieka žydėti ir spinduliuoti.
– O fiziškai ar pajutote kokių nors pokyčių?
– Taip, bet aš save kitaip matau nei mane mato aplinkiniai. Būna dienų, kai esu labai laiminga, nusifilmuoju su maudymosi kostiumėliu, pasižiūriu, kad gerai atrodau ir puiku. Bet būna, darai viską taip pat, maudymosi kostiumėlis – toks pats, telefonas – tas pats, bet pasižiūri video ir: „Rimtai, aš taip atrodau???“ Bet mane gelbėja viena gera savybė – aš tikrai moku pasijuokti iš savęs ir tą darau.
– Turite dar kokių svajonių, iššūkių?
– Artimiausias mano iššūkis yra susijęs su dainavimu. Monika Linkytė man metė iššūkį sukurti dainą. Turėjau parašyti dainą, kuri, beje, vadinasi „Iššūkiai – jėga“, jau yra nufilmuotas vaizdo klipas, birželio mėnesį bus premjera. Bus išleista daina, prie kurios muzikos prisidėjo Vidas Bareikis. Taigi gyvenu, mėgaujuosi ir bandau.
– Ką palinkėtumėte moterims?
– Mano vienintelis patarimas būtų ne tik moterims, bet ir vyrams: jei pradedi kažką daryti ir tau nepasiseka, kas yra normalu, nes neklysta tik tie, kurie nieko nedaro, tą akimirką, kai jau norėtumėte ant savęs pabumbėti, įsivaizduokite, kad į tokią pačią situaciją pakliuvo jums artimas žmogus. Ką jam pasakytumėte? Ar jį smerktumėte taip kaip patys save? Kodėl mes savo brangiam žmogui tokiais atvejais sakome „nieko tokio“, padrąsiname jį, o save taip plakame? Tai linkiu lygiai taip pat neužgesinti savęs.
